Laiškai

Apie tiesą

Nepamenu, kurioje mokyklos klasėje perskaičiau knygelę „Dželsominas melagių šalyje“, tačiau gerai atsimenu, kad pagalvojau, jog taip ir yra – gyvenu iškreiptų veidrodžių karalystėje, melo šalyje. Mėginau protestuoti prieš sistemą, į švarko atlapą įsisegdamas Gedimino stulpų ženkliuką, kalbėtis apie tiesą su draugais.

Suvokimas, kad žmonės taikstosi su melu vedė į neviltį, nors viduje ir degė ryžtas ištrūkti iš melagių šalies ir surasti tiesą. Kiek paguodos rasdavau mėgstamų rašytojų, kaip antai Hermano Hesse‘ės, Albert‘o Camus, Julio Cortazaro knygose. Visgi lūžis įvyko skaitant Naująjį Testamentą. Į širdį pasibeldusi tiesa buvo kitokia, nei įsivaizdavau – be neapykantos, be nepasitenkinimo esama situacija, be pasmerkimo kaltiesiems, atleidžianti ir visus mylinti.

Man kartais atrodo, kad šiandien tiesos stygius yra toks pat didelis, kaip anuomet. Tiesa nėra statiška. Tai ne taškas, kurį atradę tampame laisvi ir laimingi. Jei tiesos nepuoselėjame, ji  traukiasi ir jos tenka vėl ieškoti. Tiesa ne status quo, ji man labiau primena sferą, turinčią savo gelmes ir aukštumas, neaprėpiamus pločius, bet taip pat ir savo apreiškimo laiką (kairos). Vis dėlto tiesa transcenduoja regimybę. Kaip universalus amžinas matas, atskiriantis gyvenimą nuo mirties, tiesa palaiko visatos harmoniją. Į mūsų pasaulį ji ateina iš Dievo – kaip žodis, žmogus ir Dvasia. Tiesa nesukuriama žmogaus pastangomis. Ji išreiškiama žodžiais, įgyvendinama žmonių, bet apreiškiama ir gilinama Šventosios Dvasios.

Tiesa visuomet turi priešų. Tai tikrovę iškraipantys naratyvai, kuriantys alternatyvius tikrovės vaizdus, ir ideologijos, peršančios gyvenimo pažadus, tačiau jo taip ir nesuteikiančios. Mūsų dienomis sparčiai plinta indiferentiškas tikrovei kalbėjimo būdas, kurį Harry Frankfurtas apibūdina kaip bullshit, o jo knygelę į lietuvių kalbą išvertęs Viktoras Bachmetjevas – kaip šūdmalą. Tai gilaus skepticizmo ir rafinuotos manipuliacijos forma, neigianti, kad egzistuoja objektyvi tikrovė. Šūdmala skiriasi nuo „tradicinio“ melo tuo, kad melagis žino, jog egzistuoja tiesa, o tas, kuris mala šūdą, apskritai tai neigia. Nesamos tikrovės kūrėjams ir šaukliams nerūpi nei tiesa, nei melas. Viskas tinka, jei tik atneša asmeninę naudą. Anot Frankfurto, šūdmaliui nesvarbu, ką kiti galvoja apie jo žinią, ar ji paremta tikrovę atitinkančiais teiginiais, ar ne. Svarbu įtikinti klausytoją, kad malantysis šūdą yra nuoširdus ir ištikimas sau.

Vargu ar Paulius, rašydamas iš savo laiko perspektyvos apie šio amžiaus pabaigoje veiksiančią piktą klaidinančią galią, galėjo numatyti spartų pseudopasaulėvaizdžių, neturinčių santykio su tiesa ir melu, plitimą. Tačiau kodėl gi ne? Apaštalas nujautė, kad ateis laikas, kai tiesa žmonėms neberūpės. Antikristo „atėjimas, veikiant šėtonui, pasireikš visokiomis galiomis, ženklais bei netikrais stebuklais ir visokia nedora apgaule, skirta žūstantiems dėl to, kad jie nepamilo tiesos [pažod. neįsileido tiesos meilės], galėjusios juos išgelbėti. Štai todėl Dievas siunčia jiems klaidinančią galią ir jie tiki melu, idant būtų nuteisti visi, kurie netikėjo tiesa, bet pamėgo neteisybę“ (vertimas mano, 2 Tes 2, 9–12).

Eschatologinėje perspektyvoje tiesos pažinimas tampa esmiškai svarbus. Alternatyvių tikrovių pasaulyje susigaudyti sugebės tik tie, kurie puoselėja tiesą. Vienintelis melo, nesvarbu, kad ir kokiu pavidalu jis reikštųsi, priešnuodis – tai tiesos branginimas, Pauliaus žodžiais tariant, meilė tiesai ir jos tikėjimas.

Tiesos žodis

Susitikimas su tiesa pirmiausia vyksta per žodį. Tiesa pasibeldžia į širdį per mintis, kurias perskaitau knygoje ar išgirstu iš žmogaus. Tiesos žodis pilnas kuriančiosios galios. Jis atgimdo dvasią ir perkeičia sielą. Dievas „pagimdė mus tiesos žodžiu, kad būtume tarsi jo kūrinių pirmienos“ (Jok 1, 18). Tiesa yra ateities pasaulio, būsimosios kūrinijos karalienė. Tačiau jau dabar jos žodžiai gimdo naujam gyvenimui. Per tiesos žodį, įimtą į save, tampu naujos kūrinijos dalimi.

Tiesos žodis nėra raidė. Pabyrėjusios raidės neatskleidžia tiesos. Nerišlios pažinimo nuotrupos – tiesos stygiaus liudininkės. O tiesos žodžiai – laisvės šaukliai. Meilė iš raidžių dėlioja žodį, rikiuoja žodžius į mintį, atveriančią tiesą, dovanojančią gyvenimą. Raidė tik ženklas. Be meilės ji negyva. Ir dar daugiau – žudo.

Aiškiai matyti, kad esate Kristaus laiškas, per mūsų tarnystę užrašytas ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet kūno širdžių plokštėse. Tokį pasitikėjimą Dievo akivaizdoje turime per Kristų. Nesakau, kad patys iš savęs esame tinkami ir galime ko nors iš savęs tikėtis. Ne, mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris mums suteikė gebėjimą būti Naujosios Sandoros tarnais – ne raidės, bet Dvasios. Juk raidė žudo, o Dvasia teikia gyvenimą (vertimas mano, 2 Kor 3, 3–6).

Tikėjimo bendruomenė yra Kristaus laiškas. Tačiau tik tokia, kuri atsiveria Dievo Dvasiai. Bus sunku įskaityti Kristų ten, kur nėra Dvasios tarnų. Gebėjimus Dvasios tarnui teikia Dievas, o ne titulas. Bendruomenė, besivadovaujanti raide, miršta. Žudo net Šventojo Rašto raidė. Gyvenimą dovanoja tik meilės įkvėpta tiesa.

Izraelitai manė, kad Tora atneš gyvenimą. Tačiau ilgainiui pasirodė, kad ji negali to padaryti. Priešingai – Dekalogo įsakymai, skirti teisiai gyventi, atnešė mirtį (Rom 7, 10). Įstatymo paskirtis buvo kitokia. Neturėdamas savyje gyvybinės galios, jis turėjo atvesti pas Kristų.

Iki ateinant tikėjimui, buvome uždaryti Įstatymo kalėjime, kol apsireikš būsimas tikėjimas. Tad Įstatymas buvo mūsų auklėtojas [paidagogōs], vedęs pas Kristų, kad būtume išteisinti tikėjimu, o atėjus tikėjimui, nebesame auklėtojo prižiūrimi. Juk per tikėjimą visi esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje (vertimas mano, Gal 3, 23–26).

Antikoje pedagogu vadintas tarnas, palydintis berniuką pas mokytoją ir po pamokų parvedantis jį namo. Tik laikui bėgant pedagogo kategorija pradėta taikyti pačiam mokytojui. Tokia, pasak Pauliaus, ir buvo Toros funkcija – Įstatymas, kaip tarnas, turėjo palydėti Izraelį pas tikrąjį mokytoją – Kristų. Tad perskaityti Senąjį Testamentą galime tik atsigręžę į Kristų. Skaitydami Mozės raštus, turėtume išvysti juose slypintį Kristų, ir tuomet, žvelgdami į jį, suvokti, kokia yra tiesa.

Žmogus, pilnas malonės ir tiesos

Tiesos žodis turėjo apsivilkti kūną. Be žmogaus žodis gyvuoja kaip pažadas, kaip pranašystė. Tačiau kai tiesa gimsta žmogumi, ją ne tik galima perskaityti, bet ir paliesti, pamatyti, patirti (1 Jn 1, 1).

Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, ir mes regėjome jo šlovę – šlovę viengimio sūnaus, pilno malonės ir tiesos. Ir iš jo pilnatvės mes visi gavome malonę po malonės. Nes Įstatymas buvo duotas per Mozę, o malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų. (Jn 1, 14.16.17).

Įstatymas nuolat primena mūsų skolas ir pabrėžia kaltę. Tačiau įsikūnijusi tiesa – pilna malonės. Tora taip ir netapo gyvenimo žodžiu, juo yra Kristus. Įstatymas kaltino ir svaidėsi prakeiksmais. O Kristus, kentėdamas ant kryžiaus, pats mūsų vietoje tapo prakeiksmu (Gal 3, 13–14). Todėl jis ir gali būti nesibaigiančios malonės šaltinis, iš kurio mes semiamės malonę po malonės. Tiesa yra už mus. Nebėra pagrindo jos bijoti ar nuo jos slėptis.

„Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“, – štai taip Jėzus artikuliavo savo misiją, stovėdamas pretorijuje prieš Pilotą (Jn 18, 37–38). Šis Judėjos valdytojas, kaip, matyti, ne vienas to meto imperijos politikas, kėlė filosofinį klausimą, – kas yra tiesa? – tačiau nebuvo pasiryžęs ją apginti.

Tiesa, gimusi žmogumi, gali tapti ir suklupimo akmeniu. Net ieškant tiesos įmanoma suklupti, atsitrenkus į žmogų. Jeigu tiesą siejame su išoriniais dalykais, tikrai atsiras už ko užkliūti, dėl ko pasipiktinti. „Vadinasi, tu esi karalius?“ – nuoširdžiai svarstė Pilotas (Jn 18, 37). Tačiau ginti šį išduotą tiesos karalių jis imtųsi tik tuo atveju, jei jam tai būtų naudinga.

Grįžtant prie Pauliaus diskurso apie bendruomenę kaip Kristaus laišką ir jį rašantį Dvasios tarnus, galėtume pacituoti ir šią mintį: „šį turtą laikome moliniuose induose, idant būtų aišku, kad galios didybė yra Dievo, o ne iš mūsų“ (vertimas mano, 2 Kor 4, 7). Iš molio nulipdytas žmogaus kūnas slepia Dvasios turtus ir tiesą. Tik atidus žvilgsnis šiuos slėpinius apčiuopia.

Tiesa be galo žavi ir patraukli. Išvydus neįmanoma nepamilti. Tiesa verta meilės, ji pati yra didžiausia ir tyriausia meilė. Tiesa yra atvira ir draugiška. Gailestinga ir atlaidi. Ji slepiasi nuo veidmainių, bet yra pasiekiama atviros širdies žmonėms. Tiesa yra asmuo, o ne tezė ar dogma. Ji kur kas gyvesnė ir daugiau talpina. Su tiesa miela bičiuliautis. Tiesos draugai eina į šviesą, o slepiantys tai, kas nedora, pradeda jos nekęsti (Jn 3, 20–21).

Tiesos Dvasia

Tikėjimo kelionėje turime nepakeičiamą patarėją – Parakletą, kuris visuomet kreipia mus į tiesos kelią.

Kai ateis Guodėjas [gr. paraklētos], kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri eina iš Tėvo, – Jis liudys apie mane. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, ji ves jus į tiesos pilnatvę (Jn 15, 26; 16, 13).

Taigi tiesa yra ne vien žodis, ne vien žmogus, bet ir Dvasia. Galbūt tai skamba mistiškai ir sykiu labai nepatikimai, kalbant apie tiesą. Tačiau Evangelija pagal Joną taip glaudžiai susieja tiesą su Šventąja Dvasia, kad pastaroji tiesiog vadinama Tiesos Dvasia. Reiškia, turime ugdyti savo vidines gebas, idant megztume draugystę ne tik su tiesos žodžiu, pasakojančiu apie tiesos karalių, bet ir su Šventąja Dvasia, padedančią atpažinti tiesą. Tiesa apčiuopiama ne vien protu, bet visomis sielos juslėmis. Kristaus žodžiai privalo prisotinti ne tik mano mąstymą, bet visą esybę. Pasak Pauliaus, tiesą Dievo Dvasia rašo širdyje. Kristaus mokslo mokomės širdimi. Dievą sutinkame giliai viduje. Ten suvokiame ir tiesą.

Be Dvasios šviesos Jėzaus veidas aptemsta, jo bruožai iškrypsta. Šventoji Dvasia prikelia Jėzų iš užmaršties, atgaivina jį čia ir dabar. Tiesos Dvasia tiesą sudabartina, sukonkretina, suasmenina. Parakletas (gr. žodis paraklētos reiškia advokatą, padėjėją, pagalbininką, patarėją, užtarėją, guodėją) yra patikimas vedlys, padedantis ne tik atskirti tiesą nuo melo, bet ir atsirinkti tai, kas reikšmingiau. Vedami Šventosios Dvasios, atrandame esmines Evangelijos tiesas ir nenukrypstame į antraeilius dalykus.

Šventoji Dvasia, kaip ir sąžinės balsas, liudija tiesą. Šiais giluminiais ir dažnai intuityviais potyriais būtų sunku vadovautis, neturint Šventojo Rašto ir ypač Naujojo Testamento, atskleidžiančio Jėzaus gyvenimą ir mokslą. Bet jį mes turime, Dvasios dovanotą. Dabar tiesos Dvasia primena tai, ko mokė Jėzus, ir taip veda į tiesos pilnatvę. Jei ignoruojame jos patarimus, tiesos keliu toli nepažengsime. Užgniauždami savyje vidinį Dvasios balsą, daromės panašūs į veidmainius, valančius taurės išorę. Nepakanka kaip Pilotas filosofiškai svarstyti apie tiesą. Reikia jai atsiverti ir ja vadovautis konkrečiose gyvenimo aplinkybėse. Už tiesą pastovėti nelengva, kartais ji gali kainuoti ir gyvybę.

Tebesu tiesos ieškotojas. Noriu būti jos draugas. Esu patyręs, kad tiesa būna labai skaudi. Tačiau „žaizdos nuo draugo yra geriau negu klastingi priešo bučiniai“ (Pat 27, 6).

Publikuota bernardinai.lt

2 komentarai apie “Apie tiesą

  1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Labai įdomios įžvalgos, Neringa, ačiū už jas. Sakyčiau, kad “širdis” yra labiau poetinis terminas, ateinantis iš ST (hbr. leb), kuriuo nusakomas vidinis žmogus, kaip sakai, žmogaus esmė, jo šerdis. Ji apima ir mūsų minčių, ir nuostatų pasaulį, o gal net dalyvauja jo kūrime.

  2. Neringa

    Aciu, Giedriau. Viena is paslapciu man yra sirdis. Kas tai per “organas”, kur Ji yra ir kaip funkcionuoja? ::)) Daug ka galiu suprasti: dvasia, siela, kuna. Bet kaip perduoti sirdi zmogui, sito nezinau. Is Rasto galima suprasti, kad Dievas irgi turi sirdi-grazia, placia, mylincia… Is jos – visos gyvenimo versmes. Manau cia ir uzgimsta tiesa. Tai Zmogaus esme, jo serdis. Kaip svarbu nemeluoti – visu pirma sau. Manau tai tiesos suvokimo pradzia. Juk Dvasia liudija mums apie viska tiesiai I sirdi. Tik Ji pazista net Dievo gelmes. Tiesa neatskiriama nuo meiles, tai dvi bendradarbes, greiciau, drauges::))) Su Dvasia issiliejo ir meile I musu sirdis. Taigi belieka buti jautriems musu vidiniam pasauliui, jei jis yra pakeistas Dievo. As kazkada bendravau su Dievu apie sirdi, nes Jis paragino mane saugot ja ir klausyti jos, nespresti apie viska pagal tai, ka mato mano akys. Reiskia, tai labai svarbu. Ir man issprudo tokia nekukli fraze, kad mano sirdis nemeluoja, tiesiog nemoka. Nezinau, noriu pasakyti, kad man nuo to diskonforto nebuvo, gal delto, kad sirdis pakeista. As uz tiesa::)) Ir uz meile, kuri yra laisva. Aciu dar karta.

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.