APIE APAŠTALĄ PAULIŲ IR JO LAIŠKUS KALBAMĖS SU BERNARDINAI.LT REDAKTORIUMI SIMONU BENDŽIUMI

„Tik turėdamas puikų išsilavinimą Paulius galėjo tapti tinkamu Dievo įrankiu, gelbstint įvairių tautų, pasklidusių po visą Romos imperiją, žmones. Jo apsiskaitymas nebuvo kliūtis Šventajai Dvasiai veikti, priešingai – priemonė pasiekti tuos, kuriems iš Galilėjos kilusių Jėzaus apaštalų evangelija nebūtų suprantama.“

Jeigu šiandien melsitės – nepamirškite padėkoti Dievui ir už apaštalą Paulių. Gali būti, kad, jei ne šis žmogus, šiandien čia, Lietuvoje, nelabai ir nutuoktume, kas buvo tas Jėzus iš Nazareto.

Judėjas Paulius, puikiai išsimokslinęs fariziejus, Šventojo Rašto ekspertas, persekiojęs krikščionis, vieną dieną staiga tampa vienu iš jų – ir visa tai, kas jam iki tol „buvo pelninga“, nuo šiol laiko „nuostoliu“ ir netgi „mėšlu“ (Fil 3, 8). Ir ši Dievo avantiūra padarys didžiulę įtaką pasaulio istorijoje.

„Be Pauliaus tekstų būtų kur kas sunkiau suprasti kai kurias krikščionybės tikėjimo tiesas. Jo parašyti laiškai sudaro beveik trečdalį viso Naujojo Testamento“, – sako teologas Giedrius Saulytis, Pauliaus laiškų naujojo ekumeninio vertimo į lietuvių kalbą autorius.

Apie šį leidimą pasakojome ankstesniame tekste. Šįkart kviečiame iš arčiau pažvelgti, kuo krikščionybei ypatingas (ir šiuolaikiniam žmogui įdomus) Pauliaus asmuo.

Na, o pabaigoje G. Saulytis pasidalins vienu labai netikėtu atradimu apie šį apaštalą.

Paulius intelektualas

Filosofiškas, teologiškas mąstytojas Paulius gerokai išsiskyrė iš pirmųjų dvylikos apaštalų, kurie, galima sakyti, buvo „paprasti žmonės“, kilę iš judėjams periferinės Galilėjos regiono. „Jeruzalėje – kuri tuo metu buvo religinio, politinio ir intelektualinio gyvenimo centras – apaštalus niekino“, – sako G. Saulytis, primindamas pašaipią fariziejų frazę: „Patyrinėk ir pamatysi, kad joks pranašas nebuvo kilęs iš Galilėjos“ (Jn 7, 52) ir Natanaelio ironiją: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“ (Jn 1, 46)

Išraiškingas ir evangelisto Luko pasakojimas. Kai Jeruzalėje suimti Jonas ir Petras pradėjo drąsiai teologiškai kalbėti, vyriausiasis kunigas ir jo giminės labai nustebo – nes šie apaštalai buvo „paprasti, beraščiai žmonės“ (Apd 4, 13).

Tačiau Paulius – visiškai kitoks. Jo intelektualinę aplinką, kurioje jis augo ir brendo, galėtume vadinti tiesiog įspūdinga.

Iš Naujojo Testamento žinome, kad jis buvo fariziejus, fariziejaus sūnus. Šie žmonės gerai išmanė Šventąjį Raštą ir mokė Toros. Paulius, kreipdamasis į savo tautiečius, nesikuklina pabrėžti, kad yra „tobulai išmokytas pagal mūsų protėvių Įstatymą“ (Apd 22, 3). Toje pačioje eilutėje apaštalas pamini ir tai, kad yra „išėjęs mokslą prie Gamalielio kojų“. „Gamalielis vyresnysis buvo vienas žymiausių to meto judaizmo mokytojų, Talmude apie jį rašoma: ‚Kai mirė rabinas Gamalielis vyresnysis, pasitraukė Toros šlovė, užgeso tyrumas ir maldingumas‘“, – pasakoja G. Saulytis.

Paulius užaugo Kilikijos sostinėje Tarse (dab. Pietų Turkija), – turtingame, autonomijos statusą turėjusiame mieste. Tarsas garsėjo laisvaisiais menais ir mokyklomis – tikriausiai nesuklystume palyginę jį su kuriuo nors  šių laikų universitetiniu miestu.

Pasak teologo, Kilikijos regionas Romos imperijoje garsėjo įvairios tekstilės audimu ir gimtajame Pauliaus mieste gyveno geri amatininkai – tą liudija ir etimologinė Kilikijos vardo reikšmė – „šiurkštus audeklas iš ožkų kailio“. „Apaštalų darbuose skaitome, kad Paulius, kai jam misijose trūkdavo lėšų, versdavosi palapinių audimo amatu. Greičiausiai šito jis mokėsi Tarse. Apskritai fariziejai turėjo išmokti kokio nors amato, kad, reikalui esant, galėtų save išlaikyti.“ Tai – dar ne viskas. Mano pašnekovas pasakoja, kad iškilių žydų vaikai namuose mokydavosi skaityti ir rašyti graikų kalba. Jie skaitydavo Septuagintą, bet taip pat graikų klasiką, pavyzdžiui, Homerą. Kaip fariziejaus sūnus ir pats fariziejus (Apd 23, 6), Paulius tikrai buvo studijavęs ne tik Torą, hebrajų raštus bei pranašus, bet ir antikos klasikus. Savo pamoksluose ir laiškuose jis iš atminties cituoja graikų poetus ir filosofus. Lukas perpasakoja Pauliaus pamokslą, sakytą Atėnų Areopage, kuriame atrandame citatų net iš dviejų antikinių autorių – poeto Arato iš Kilikijos, taigi Pauliaus tėvynainio, ir filosofo Epimenido. Pastarąjį jis cituoja ir laiške Titui.

Apie unikalų to meto krikščionims kultūrinį ir intelektualinį Pauliaus „bagažą“ užsimena ir Petras savo Antrajame laiške: „… kaip jums yra parašęs ir mūsų mylimasis brolis Paulius pagal jam duotą išmintį; jis taip kalba apie šituos dalykus visuose laiškuose. Juose esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai“ (2 Pt 15–16).

„Turime Petro liudijimą, kad Pauliaus evangelija išsiskyrė išmintimi, be intelektualių įgūdžių jos prasmę buvo lengva iškraipyti. „Paprastiems“ žmonėms Paulius galėjo pasirodyti sunkiai įkandamas teologas – nors pats apaštalas, be abejo, siekė paprastumo ir savo žiniomis nesipuikavo. Šios Pauliaus savybės svarbios, turint omeny jo pašaukimą tarnauti helenizuotame Romos pasaulyje. Tik turėdamas puikų išsilavinimą Paulius galėjo tapti tinkamu Dievo įrankiu, gelbstint įvairių tautų, pasklidusių po visą Romos imperiją, žmones. Jo apsiskaitymas nebuvo kliūtis Šventajai Dvasiai veikti, priešingai – priemonė pasiekti tuos, kuriems iš Galilėjos kilusių Jėzaus apaštalų evangelija nebūtų suprantama.“, – pastebi biblistas G. Saulytis.

Paulius pagoniškojo pasaulio apaštalas

Jėzus Kristus, žydų Mesijas, Pauliaus dėka laikui bėgant tapo Viešpačiu viso pasaulio tautų žmonėms.

„Paulius laisvai kalba graikiškai, perduoda midrašus – Biblijos aiškinimus – hebrajiškai. Ką tai reiškia? Kai apaštalas ateina į kokį miestą, jis gali skelbti Evangeliją sinagogose, kuriose Raštas skaitomas senąja hebrajų kalba, tačiau taip pat – ir helenizuotose graikakalbių žydų sinagogose“, – pasakoja teologas. Anot jo, be Pauliaus Evangelija greičiausiai būtų pasilikusi judaizmo ribose. Judėjai Mesijo sulaukė, tačiau kitos Senojo Testamento pranašystės apie šviesą, išgelbėjimą „visoms tautoms“, „šviesą pagonims“, apie visą žemę, pripildytą Viešpaties pažinimo – tikriausiai nebūtų išsipildžiusios:

„Šiuo atžvilgiu Paulius yra novatorius – jis žydų Mesiją suprantamai paskelbia kitataučiams, pristatydamas Kristų kaip jų Viešpatį. Dėl to jo teologinės pažiūros atrodė įtartinos uoliems Jeruzalės krikščionims, kurie kartu buvo ir judėjai. Jie vadovavosi mesijinio pažado išsipildymo paradigma ir save laikė „pirmesniais“, „grynesniais“, „centriniais“. O tai, kad Jeruzalė bus sugriauta, kad atsiras nauja diaspora, o Evangelija įleis šaknis graikiškai mąstančiame pasaulyje – tokio scenarijaus beveik niekas iš jų negalėjo įsivaizduoti.“

Naujajame Testamente skaitome, kad Paulius sugebėjo peržengti tas įsitvirtinusias tradicijas – pavyzdžiui, parodė, kad pagonims vyrams nebūtina darytis apipjaustymo, jiems pakanka tikėti Jėzumi kaip Dievo Sūnumi ir Gelbėtoju.

Kaip apaštalui pavyko ši misija? Kokiomis priemonėmis jis atrado būdų Evangeliją „išversti“ ir pristatyti kitos kultūros pasauliui? G. Saulytis akcentuoja dvi pagrindines priežastis.

Pirmoji priežastis. Minėtas Pauliaus išsilavinimas ir gebėjimas judėjišką žinią perduoti graikams – ne tik filologiškai, jų kalba, bet ir idėjų lygmeniu, įtraukiant kristologinį akcentą. Pasak G. Saulyčio, evangelizuodamas pagonių pasaulį, Paulius naudoja „bendrą valiutą“. Jis „išverčia“ žydišką mesijinę žinią į graikui suprantamą filosofinę kalbą. Tai ir buvo apaštalo raktas į sėkmę. Paulius, lygiavertiškai bendraudamas su filosofuoti mėgstančiais graikais, „taikosi“ į filosofų ilgus amžius ieškotą tiesą ir išmintį – ir skelbia, kad toji tikroji Išmintis ir Tiesa yra Kristus, kurį žmogus turi priimti, kad galėtų visa tai pažinti.

Kita „graikiška“ Pauliaus mintis – Dievo esatis gali būti suvokiama iš Jo kūrinių. Protaudami, žvelgdami į pasaulio grožį ir tvarką, galime suprasti ir paties Kūrėjo idėją. Toks mąstymo būdas kilęs dar iš antikos laikų (prisiminkime Aristotelio svarstymus apie „Pirmąjį Judintoją“, pirmąją visa ko Priežastį), tad graikai ir romėnai turėjo „pagauti kampą“.

Tiesa, minėtoje kalboje Atėnų Areopage Paulius, galima sakyti, patyrė nesėkmę. Iš susirinkusiųjų jo pasiklausyti Kristų įtikėjo vos keli žmonės. Tačiau, pasak mano pašnekovo, kalbėdami apie Paulių turėtume matyti platesnį vaizdą: „Evangelijos sėkla vis dėlto krito į tą helenistinę dirvą, Pauliui pavyko pasėti tą tikėjimo garstyčios grūdą ir po kelių šimtų metų jis jau neša daug vaisių. Be abejo, laistomas apaštalų mokinių, apologetų, Bažnyčios tėvų pastangomis ir kankinių krauju. Pauliaus mąstymas įkvepia pirmųjų Bažnyčios tėvų raštus, pavyzdžiui, Justinas Kankinys pavadina krikščionybę „tikrąją filosofija“. Evangelijos sėkla išaugina tokius krikščionių mąstytojus kaip Augustinas, be kurio raštų sunku būtų įsivaizduoti Vakarų filosofinės minties raidą. Ir visa tai – iš Pauliaus pasėto „grūdo“.“

Antroji priežastis. Paulius sąmoningai ir stropiai stengėsi priartėti prie kiekvieno Evangelijos klausytojo. Štai kaip jis pats apie tai rašo: „Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas, idant kuo daugiau jų laimėčiau: judėjams tapau kaip judėjas, kad laimėčiau judėjus; Įstatymui pavaldiems žmonėms – lyg būčiau pavaldus Įstatymui […], kad laimėčiau pavaldžiuosius Įstatymui; neturintiesiems Įstatymo – lyg neturėčiau Įstatymo […], kad laimėčiau neturinčius Įstatymo; silpniesiems pasidariau silpnas, kad laimėčiau silpnuosius; visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau“ (1 Kor 9, 19–22).

„Paulius nusivelka judėjo išdidumą, jis gali net valgyti prie vieno stalo su kitataučiais, kas žydui buvo griežtai draudžiama. Iš Laiško galatams sužinome, kad Petrui šį draudimą peržengti buvo labai sunku, nepaisant gauto iš Viešpaties apreiškimo (Gal 2, 11–12; Apd 10, 9–16).

Paulius, suvokdamas Evangelijos universalumą, sugeba susitapatinti su bet kurios rasės, bet kokio socialinio statuso žmogumi. Pasak apaštalo, vergvaldys tampa Kristaus vergu, o vergą Kristus paleidžia į laisvę, jis pasidaro atleistinis: „nes Viešpatyje pašauktas vergas yra Viešpaties atleistinis. Taip pat ir pašauktas laisvasis yra Kristaus vergas (1 Kor 7, 22). Laiške Filemonui jis prašo pasiturinčio namų šeimininko, įtikėjusio Kristų, priimti savo apsivogusį vergą kaip brolį, dar daugiau – kaip patį apaštalą (Flm 1, 16–17). Paulius negraduoja žmonių pagal jų tautybę, luomą ar lytį. Jam nėra „nei žydo, nei graiko, nei vergo, nei laisvojo, nebėra nei vyro, nei moters“ – tik Dievo vaikai Kristuje. Tai pati tikriausia Kristaus kenozė – kaip Dievo Sūnus tapo žmogumi ir gyveno tarp mūsų, taip ir šitas iškilus judėjas nusižemino ir atsiliepdamas į pašaukimą tapo pagonių apaštalu“, – sako G. Saulytis.

Paulius sąžinės sąvokos „atradėjas“

Pauliaus laiškų naujojo vertimo autorius pasakoja apie dar du įdomius dalykus. Štai kaip jis išvertė Laiško romiečiams 2, 14–15: „Kai pagonys, neturėdami Įstatymo, pagal savo prigimtį vykdo tai, ko reikalauja Įstatymas, tada jie, neturintys Įstatymo, patys sau yra Įstatymas. Jie parodo, kad Įstatymo vykdymas įrašytas jų širdyse; tai liudija ir jų sąžinė bei tarpusavio svarstymai – tai kaltinantys, tai pateisinantys.“

Ką reiškia ši ištrauka? Pirmiausia – iš Laiško romiečiams aiškėja, jog Paulius regi žydus kaip turinčius Dievo padiktuotą Torą, o pagonis – kaip turinčius sąžinę. Tiek Tora, tiek sąžinė moko to paties. Todėl apaštalas svarsto, ar pagonis, gyvenantis pagal sąžinę, nenuteis judėjo, kuris, nors ir turi Torą, tačiau jos nesilaiko. Toks mąstymas, pasak G. Saulyčio, buvo visiška naujovė: „Sakoma, kad Paulius atrado sąžinę. Nors žodis suneidēsis vartotas ir iki Pauliaus, apaštalo mintys tikrai tapo savotišku katalizatoriumi, paspartinusiu sąžinės kaip moralinio vadovo, skiriančio gėrį nuo blogio, kaip vidinio balso, atkartojančio Dievo įsakymus kiekviename žmoguje, reikšmės paplitimą.“

O naujovė G. Saulyčio vertime susijusi su tolesniais žodžiais „tarpusavio svarstymai“.

„Tai mano naujas ir, sakyčiau, drąsus sprendimas, kuris remiasi graikišku tekstu. Ši vieta dažniausiai naudojamame Č. Kavaliausko ir V. Aliulio tekste išversta taip: ‚…sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą.‘

Pamačiau, kad graikų kalboje logismōn reiškia „svarstymą“ apskritai. Šį žodį dažniau sutinkame ne kaip reiškiantį „mintis“, bet kaip „dialogus“. Be to, ankstesniame vertime prapuola žodis allēlōn – „vienas kitą, tarpusavyje“. Jį Paulius dažniausiai vartoja, kai turi omenyje bendruomenės tarpusavio santykius. O šioje ištraukoje jis kalba apie žydus ir pagonis kaip dvi skirtingas visumas, bendrijas, turinčias savo ypatumų, bet ne apie vidinį vieno žmogaus gyvenimą.

Egzegetiškai gilinantis į vienos ar kitos minties prasmę, svarbus kontekstas. Čia pagonys, neturintys Toros, bet besivadovaujantys sąžinės balsu, tarpusavyje svarsto, diskutuoja, koks žmogaus gyvenimas laikytinas teisingu ir nedoru, kas yra gėris ir blogis. Iš tiesų tokia ir buvo graikų ir romėnų kultūra, kurioje žmonės intensyviai ieškojo tiesos“, – pasakoja Naujojo Testamento tyrėjas.

Paulius žmonos vyras?

Įvairios krikščioniškos tradicijos teigia, kad Paulius neturėjo šeimos, nebuvo vedęs. Tai tartum akivaizdžiai liudija jo patarimai Korinto krikščionių bendruomenei: „Gera vyrui neliesti moters“ (1 Kor 7, 1) arba „Nesusituokusiems ir našlėms sakau: gerai jiems pasilikti tokiems kaip aš…“ (1 Kor 7, 8). O juk tradiciškai žydui – ypač fariziejui – turėti žmoną ir vaikų reikšdavo didžiulę Dievo palaimą, tad šios eilutės skamba išties keistai.

Tačiau mano pašnekovo nuomone, Paulius vis dėlto… turėjo žmoną:

„Pasidalinsiu savo atradimu. Prie tokios minties priėjau būtent versdamas Pauliaus laiškus. Turėjo praeiti geras pusmetis, kol tai „suvirškinau“, nes iki tol taip pat buvau įsitikinęs, jog Paulius negalėjo būti vedęs.“

Tačiau Laiške filipiečiams atrandame štai tokį prašymą: „Raginu Evodiją, raginu ir Sintichę sutarti Viešpatyje. Taip, prašau ir tavęs, tikras drauge, pagelbėk joms“ (Fil 4, 2–3). Teologas atkreipia dėmesį į pasakymą „tikras drauge“ (gr. gnēzios  suzugos), kuris yra patraukęs vertėjų ir egzegetų dėmesį – nes tai labai tiesioginis, familiarus kreipinys. Kam jis galėjo būti skirtas? Niekur kitur laiškuose tokio paties kreipinio nerandame.

Formos apačia

Biblistui pradėjus gilintis į šio kreipinio prasmę, paaiškėjo, kad suzugos gali reikšti ir „sutuoktinį“. Tąja prasme šis žodis vartojamas ir iki šių dienų. Tiesa, Laiške filipiečiams suzugos išreiškia vyrišką giminę, tačiau, anot teologo, jis galėjo būti taikomas abiem sutuoktiniams.

„Verta žiūrėti į kontekstą. Kalbama apie Evodijos ir Sintichės nesutarimą, ir tada prašoma vieno kažkokio labai artimo bendražygio padėti joms sutarti. Bet sutarti viena kitai anuo metu padėdavo būtent moterys – tą matome iš Pauliaus laiškų Timotiejui; apaštalas kalba apie tai, kad senyvos moterys turi mokyti jaunesniąsias“, – sako G. Saulytis.

O „galutinį tašką“ argumentui „už žmoną“ pašnekovui padėjo IV a. parašyta Euzebijaus Cezariečio „Bažnyčios istorija“ – pati pirmoji tokia. Vienoje knygos vietoje autorius kalba prieš celibatą (anuo metu didžioji dalis Bažnyčios ganytojų dar buvo vedę vyrai). Teologas cituoja skyrių „Apie apaštalus, gyvenusius santuokoje“: „Juk Petras ir Pilypas turėjo vaikų. Pilypas irgi savo dukteris išleido už vyrų. O Paulius nebijojo viename laiške pasveikinti žmoną, kurią imdavo su savimi, kad galėtų geriau atlikti savo tarnybą.“

„Matome, kad tas vyriškos giminės pavartojimas kreipinyje „tikras drauge“ Bažnyčios tėvams, kurie mąstė ir rašė graikiškai, neužkliuvo, netrukdė daryti išvados, kad Paulius buvo vedęs. O juk graikų kalba buvo jų gimtoji kalba. Jie buvo kur kas arčiau apaštalo nei mes šiandien“, – pastebi pašnekovas.

Tačiau iškart kyla klausimas: jei Paulius tikrai buvo vedęs, kaip suderinti tai, ką jis rašė Pirmame laiške korintiečiams? Pasak G. Saulyčio, galima svarstyti įvairiai – galbūt Paulius iš pradžių turėjo žmoną, o paskui tapo našliu? Ir, duodamas patarimus Korinto bendruomenei, jau buvo vienišas?

„Savo laiškuose apaštalas detaliai neatskleidžia autobiografinių detalių, jas turime surankioti iš įvairių nuotrupų, kurios vietomis tarsi prieštarauja viena kitai. Apie Pauliaus santuoką, išskyrus šią užuominą Laiške filipiečiams, mes nelabai ką ir žinome, – sako teologas. – Negalime tvirtinti, kad ši ištrauka įrodo Paulių turėjus žmoną. Vis dėlto matome, kad Bažnyčia pirmaisiais amžiais tuo neabejojo.“

Publikuota bernardinai.lt

2021.03.23