Kryžiai

Skaitiniai Didžiajai savaitei

Gal atsitiktinumas, o gal Dievo Dvasia lėmė, kad šią savaitę perskaičiau retai skaitomą Šventojo Rašto ištrauką, kuri sujaudino širdį ir pažadino mintis iš snaudulio. Tekstas man pasirodė toks įtaigus, kad pamaniau, jog jis tikrai galėtų būti įtrauktas į Rašto skaitinius, skirtus Kristaus kančios apmąstymui Didįjį Penktadienį ir laukiant prisikėlimo jėgos Velykų rytą.

Ištrauka, kurią netrukus pacituosiu, apima beveik du Išminties knygos skyrius ir nelabai leidžiasi sukarpoma. Ji ypač turėtų sudominti tuos, kurie dar nėra skaitę Antrojo kanono (Deuterokanoninių) knygų. Manau, kad jos yra per daug nuvertintos ir mums reikėtų geriau su jomis susipažinti. Čia tik lakoniškai užsiminsiu, kad Antrajam kanonui priskiriamos devynios Senojo Testamento knygos: Tobito, Juditos, Esteros (graikiškoji), Makabiejų pirma ir antra, Išminties, Siracido (Ekleziastiko), Barucho ir Danieliaus (graikiškieji skyriai). Šie tekstai kažkiek užpildo istorinę, teologinę ir kultūrinę judaizmo spragą, chronologiškai atsiveriančią tarp paskutinės Senojo Testamento ir pirmosios Naujojo Testamento knygų – tarp pranašo Malachijo ir evangelisto Mato. Todėl, mano galva, Antrojo kanono knygos yra deramai vadinamos vėlyvaisiais Senojo Testamento raštais.

Kai Senasis Testamentas buvo išverstas į graikų kalbą, minėtos knygos buvo įtrauktos į graikišką Senojo Testamento kanoną, vadinamą Septuaginta. Kadangi hebrajiški šių knygų tekstai neišliko, o kai kurios jau buvo rašomos graikiškai, kaip ir Naujasis Testamentas, hebrajiškame Biblijos kanone, gramatiškai tobulintame masoretų[1] Deuterokanonių knygų nėra. Dėl šios priežasties, kai kurios krikščionių konfesijos, kaip ir judėjai, Dievo žodžiu laikantys tik hebrajiškus tekstus, dvejoja Antrojo kanono knygų įkvėptumu. Visgi didžioji dalis krikščionijos vėlyvuosius Senojo Testamento raštus laiko krikščioniškos Biblijos dalimi. Iš tiesų, įtarus šnairavimas ar dar daugiau – draudimas skaityti šias knygas yra visai nepagrįstas. Ir visų pirma todėl, kad Septuaginta buvo skaitoma kaip Dievo žodis pačių žydų kelis amžius iki Kristaus. Dievišku Septuagintos autoritetu nedvejojo ir Jėzaus apaštalai, kurių laiškuose atrandame Senojo Testamento citatų, artimesnių graikiškam, o ne masoretų tekstui. Tik Bažnyčiai stiprėjant ir augant, siekdami atsiriboti nuo žydų krikščionių, judėjai pradėjo laikyti Septuagintą, kaip ir Naująjį Testamentą, išimtinai krikščioniška Biblija.

Po šių įžanginių paaiškinimų (gal ne visiems skaitytojams jie reikalingi), pereikime prie paties teksto.

Tapęs Dievui brangus, jis buvo jo mylimas, / ir, kadangi gyveno tarp nusidėjėlių, buvo paimtas, / išplėštas, kad pikta neiškraipytų jo supratimo / ar apgaulė nesuviliotų jo sielos. / Juk pikto žavesys užtemdo tai, kas gera, / o negeri norai sugadina nekaltą protą. / Tapęs tobulas per trumpą laiką, / jis pasiekė ilgo gyvenimo pilnatvę; / Viešpačiui patiko jo siela, / todėl jis išskubino jį iš nedoros aplinkos. / Tačiau žmonės, tai matydami, nesuprato; / jiems neatėjo į širdį, / kad malonė ir gailestingumas laukia išrinktųjų / ir kad jis rūpinasi savo šventaisiais.
Miręs teisusis / pasmerks gyvenančius nusidėjėlius, / o per trumpą laiką ištobulėjusi jaunystė / pasmerks ilgą nedorėlio senatvę. / Tie žmonės mato išmintingo žmogaus galą, / bet nesupranta, ką Viešpats jam skyrė / ir kodėl jį apsaugojo. / Nedorėliai matys jį ir niekins, / bet Viešpats juoksis iš jų. / Paskui taps jie paniekinamais lavonais, / amžina pašaipa tarp mirusiųjų. / Tikrai Dievas parblokš juos nebylius, / išplėš iš šaknų; / jie bus visiškai sunaikinti, / kentės širdgėlą, / o jų atminimas pražus.
Jie ateis, drebėdami iš baimės, / kai jų nuodėmės bus skaičiuojamos, / ir jų nusikaltimai pasmerks juos / tiesiai į akis.
Tuomet teisusis pakėlęs galvą stosis / priešais savo engėjus ir tuos, kurie niekais laikė jo darbus. / Tai matydami, jie drebės baisiai išsigandę, / ir bus apstulbinti dėl netikėto teisiojo išgelbėjimo. / Pilni sąžinės graužimo, jie tarpusavyje kalbėsis, / ir, dejuodami dvasios skausme, sakys: / „Tai žmogus, kurį mes kadaise išjuokėme / ir laikėme patyčių priežodžiu. / Kokie neišmanėliai buvome! / Jo gyvenimą laikėme pamišimu, / o jo mirtį – negarbe. / Kaip jis galėjo būti įskaičiuotas į Dievo vaikus? / Kodėl jo dalis tarp šventųjų? / Vadinasi mes išklydome iš tiesos kelio, / mums nešvietė teisumo šviesa, / ir neužtekėjo niekada saulė! / Sotinomės pikto ir žūties keliuose, / keliavome per neįžengiamus tyrus, / o Viešpaties kelio nepaisėme. / Kokia nauda mums iš įžūlumo? / Ką atnešė mums turtai ir didžiavimasis? / Visa tai pradingo kaip šešėlis, / kaip pasklidęs gandas, / kaip plaukiantis per kylančias bangas laivas, / kurio nė pėdsako praplaukus nelieka, / nė kilio tako bangose nebegalima rasti, / arba kaip paukščiui praskridus / nerandama jokio jo skrydžio ženklo, / skystas oras, užgautas jo sparnų kirčių / ir praplėštas skrydžio veržlios jėgos, / sparnais plasnojant perskrendamas, / o po skrydžio nelieka ten jokio ženklo, / arba kaip, paleidus strėlę į taikinį, / jos perskrostas oras / tučtuojau vėl taip susilieja, / kad niekas neberanda strėlės tako. / Taip ir mes, vos gimę, išėjome niekais, / negalėjome parodyti jokio dorybės ženklo / ir buvome per savo nedorumą visiškai sunaikinti!“ (Išm 4, 10-20; 5, 1-13)

Pirmiausia šis skaitinys išreiškia mesijinius Senojo Testamento teisiųjų lūkesčius. Jo autorius, laukdamas pažadėtojo Mesijo pasirodymo, reflektuoja savo protėvių tikėjimą ir koreguoja jų teologinius įsitikinimus. Tėvams buvo apreikšta, kad gyvenantis Aukščiausiojo globoje, bus apsaugotas nuo visų nelaimių, kad jam neatsitiks nieko pikta (Ps 95, 1- 13). Tėvai guodėsi Dievo pažadu savo vaikui: „Kadangi jis pamilo mane, Aš išlaisvinsiu jį ir apginsiu, nes jis mano vardą pažįsta. Jis šauksis manęs, ir Aš jam atsakysiu. Būsiu su juo varge, išlaisvinsiu jį ir pagerbsiu. Ilgu gyvenimu pasotinsiu jį ir parodysiu jam savo išgelbėjimą“  (Ps 91, 14-16). O jų vaikai, augę jau kitoje kartoje, supranta, kad tikrovėje būna ir visai kitoks nei psalmėje. Ir kančia turi prasmę. Ir mirtį galima traktuoti kitaip. Kai miršta jaunas žmogus, tai visai nereiškia, kad jis neįtiko Dievui (Išm 4, 7). Priešingai. Jis buvo Dievui brangus ir šis pasišaukė jį pas save (Išm 4, 10). Ne gyvenimo trukmė, o jo kokybė yra brandos požymis (Išm 4, 8). Neteisinga Dievo palaiminimus matuoti metais. Juos atpažįstame iš sukauptos išminties (Išm 4, 9-10).

O teisusis, nors ir pirma laiko mirtų, ras poilsį. Juk ne ilgas gyvenimas teikia garbingą senatvę; ji negali būti matuojama metais. Žmogaus išmintis – jo žili plaukai, o gyvenimas be dėmės – tikra senatvė. (Išm 4, 7-9)

Sekanti eilutė traktuotina kaip pranašystė apie Jėzaus Kristaus mirtį: „Tapęs Dievui brangus, jis buvo jo mylimas, ir kadangi gyveno tarp nusidėjėlių, buvo paimtas“ (Išm 4, 10). Jei pamėgintume pamatuoti Jėzaus Kristaus gyvenimą Senojo Testamento palaiminimo matais, turėtume jį laikyti Dievo atstumtu ir prakeiktu. Jėzus iš Nazareto buvo nuteistas kaip nusikaltėlis ir nubaustas kaip piktadarys: „Dievo prakeiktas tas, kuris kabo ant medžio“ (Įst 21, 23). Tačiau Naujojo Testamento tikėjimo šviesoje Jėzaus gyvenimas ir prakeikimas įgauna jau visai kitą reikšmę: „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: “Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio” (Gal 3, 13). Sąlyginai trumpas Jėzaus gyvenimas ne tik nereiškė, kad Dievas jį apleido, bet atvirkščiai – kad Dievas jam suteikė ypatingą išganymo misiją – dėl visų mūsų. Tačiau žydų tautos vyresnieji šito nematė ir Jėzaus išgelbėjimu netikėjo. Jų teologinės svarstyklės buvo pakrypusios, tad beliko šaipytis ir piktžodžiauti ant kryžiaus kenčiančiam Jėzui: „kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbsti, jei Jis – Kristus, Dievo išrinktasis!“ (Lk 23, 35). Kita vertus, Romos karininkas Jėzaus mirtį traktavo priešingai nei žydų teologai: „Šimtininkas, matydamas, kas įvyko, ėmė garbinti Dievą ir tarė: Iš tiesų šitas žmogus buvo teisusis!“ (Lk 23, 47). Pagonis šimtininkas mąstė Išminties knygos kategorijomis, nors greičiausiai nebuvo jos skaitęs:

Tapęs tobulas per trumpą laiką, jis pasiekė ilgo gyvenimo pilnatvę; Viešpačiui patiko jo siela, todėl jis išskubino jį iš nedoros aplinkos. […] Miręs teisusis pasmerks gyvenančius nusidėjėlius, o per trumpą laiką ištobulėjusi jaunystė pasmerks ilgą nedorėlio senatvę“ (Išm 4, 13-14. 16).

Nusikaltėlis pasirodė esąs teisesnis už savo teisėjus ir budelius. Viešpats jo neatstūmė, bet priėmė. Jo išėjimas iš gyvenimo kur kas reikšmingesnis nei pasilikimas tų, kurie jį pasmerkė. Išminties knyga stebėtinai tiksliai nusako aklųjų tautos vadų būklę eschatologinėje Kristaus prisikėlimo ir Paskutinio teismo perspektyvoje, kuomet jie suvoks savo paklydimą:

Pilni sąžinės graužimo, jie tarpusavyje kalbėsis, ir, dejuodami dvasios skausme, sakys: „Tai žmogus, kurį mes kadaise išjuokėme ir laikėme patyčių priežodžiu. Kokie neišmanėliai buvome! Jo gyvenimą laikėme pamišimu, o jo mirtį – negarbe. (Išm 5, 2-4).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis paklydusių ganytojų praregėjimas vyksta ne Teisiajam mirštant, o jam keliantis iš numirusių:

Tuomet teisusis pakėlęs galvą stosis priešais savo engėjus ir tuos, kurie niekais laikė jo darbus. Tai matydami, jie drebės baisiai išsigandę, ir bus apstulbinti dėl netikėto teisiojo išgelbėjimo. (Išm 5, 1-2).

Regis, neįmanoma taikliau ir vaizdžiau nupiešti Kristaus prisikėlimo – pakėlęs galvą stosis. O juk šis tekstas parašytas mažiausiai šimtas metų iki paties įvykio!

Tarp Mesijo prisikėlimo ir jo vykdomo paskutiniojo teismo nėra jokios pertraukos, bent jau tekste. Teisiojo prisikėlimas ir nedorėlių teismas vyksta drauge. Todėl labai suprantama, kodėl po Jėzaus prisikėlimo, apaštalai jo klausė: „gal Tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ (Apd 1, 6). Jiems tikrai buvo pažįstamas mūsų nagrinėjamas tekstas, ir, suvokę Prisikėlimą, jie natūraliai laukia Teismo. Tačiau Jėzus apaštalams įsako rūpintis ne Teismu, o Gerosios žinios skelbimu (Apd 1, 7-8). Prisikėlusiam Kristui, kaip ir Išminties knygos autoriui, tenka taisyti ir gryninti savo mokinių teologines žinias. Paradoksalu, kad kiekviena karta manosi turinti galutinį Dievo žodžio aiškinimą, „neklystančią“ teologiją ir „tyrą“ mokymą. Tačiau, kai padvelkia Dievo Dvasia, suteikdama, Pauliaus žodžiais tariant, „išminties ir apreiškimo dvasią Kristaus pažinimui“, senoji teologinė sistema pasirodo esanti skylėta, o Dievo žodis – neaprėpiamas, neuždaromas į žmogiškus konceptus ir kur kas nuostabesnis, nei įsivaizduota.

Mūsų aptariama Išminties knygos ištrauka savo pranašiška dvasia yra labai artima Kenčiančiojo Viešpaties tarno aprašymui Izaijo pranašystėje (Iz 53). Ją aš pridedu savo pamąstymų pabaigoje, idant skaitytojas pats tuo įsitikintų. Tačiau prieš tai – dar viena svarbi pastaba.

Kaip ir visos Rašto pranašystės, taip ir mūsų aptartas tekstas, turi daugiau nei vieną išsipildymą. Dievo Dvasios įkvėpta pranašystė yra ciklinė, o ne linijinė, ir skirtingu saiku išsipildo daugybę kartų. Tai, kas pranašaujama Kristui, sakoma ir sekantiems juo. Taip, kaip su juo pasielgė, taip pasielgs ir su mokiniais: „Tarnas ne didesnis už savo šeimininką! Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų“ (Jn 15, 20). Todėl labai svarbu, kad mes savo gyvenimo situacijose ir ypač mirties valandą atsidurtume Kristaus pasekėjų, o ne pašiepėjų pusėje, kad būtume jo tarnais, o ne jo tarnų teisėjais.

Evangelinėje nukryžiavimo scenoje dalyvauja tiek vieni, tiek kiti. Tačiau jų santykis į kenčiantįjį ant kryžiaus esmiškai skiriasi. Vieni, kaip pranašavo Išmintis, tariasi žiną, kaip turi atrodyti šventojo gyvenimas: „Kaip jis galėjo būti įskaičiuotas į Dievo vaikus? Kodėl jo dalis tarp šventųjų?“ (Išm 5, 5). Kiti gi, kaip moterys prie kryžiaus, neskuba su teologiniais paaiškinimais, nesuka savo žvilgsnio tolyn nuo nukryžiuotojo, bet pamaldžiai kontempliuoja jo kančią ir, nepaisant begalinio skausmo, su viltimi žvelgia  į rytojų. Į Prisikėlimą.

Jis išaugs Jo akivaizdoje kaip gležnas augalas, kaip šaknis iš sausos žemės. Neturi jis nei išvaizdos, nei patrauklumo, kai žiūrime į jį, nėra jokio grožio, kuris mus prie jo trauktų. Jis paniekintas ir žmonių atmestas, skausmų vyras, negalią pažinęs; mes slėpėme nuo jo savo veidus, jis buvo paniekintas, ir mes jį nieku laikėme. Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu. Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti.  Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus. Jis buvo kankinamas ir žeminamas, bet neatvėrė savo burnos. Kaip avinėlis, vedamas pjauti, ir kaip avis, kuri tyli prieš kirpėjus, jis neatvėrė savo burnos.  Jis buvo paimtas iš kalėjimo ir teismo. Kas paskelbs jo giminę? Nes jis buvo atskirtas nuo gyvųjų šalies ir varginamas dėl mano tautos nusikaltimų. Jam paruošė kapą su nedorėliais, su turtingais po jo mirties, nors jis nepadarė nieko blogo ir jo lūpose nebuvo melo.  Bet Viešpats panorėjo jį sumušti, Jis atidavė jį skausmui. Kai Tu padarysi jo sielą auka už nuodėmę, jis matys savo palikuonis, jo dienos bus prailgintos ir jo rankomis Viešpaties valia bus įvykdyta. Jis matys savo sielos vargą ir bus patenkintas. Per savo pažinimą mano teisusis tarnas nuteisins daugelį, nes jis neš jų nusikaltimus. Todėl Aš duosiu jam dalį su didžiaisiais, ir jis dalinsis grobį su stipriaisiais, kadangi jis atidavė savo sielą mirčiai ir buvo priskirtas prie nusikaltėlių. Jis nešė daugelio nuodėmes ir užtarė nusidėjėlius. (Iz 53, 2-12)


[1] Masoretai – žydų Biblijos žinovai ir Šventojo Rašto perrašinėtojai, papildę hebrajišką tekstą diakritiniais ženklais po raidėmis ir virš jų. Tokiu būdu masoretai siekė sunorminti ir sykiu užkonservuoti teksto prasmę. Mat, hebrajų kalba rašomos tik priebalsės, o balsės spėjamos; todėl vienodai užrašyti žodžiai gali skambėti skirtingai ir turėti skirtingas reikšmes.

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.