Lietuvą sukrėtusi mamos ir patėvio sumušto keturmečio mirtis šiomis dienomis pažadino daug diskusijų. Ar auklėdami savo vaikus tėvai gali juos bausti? Krikščionys neretai tvirtina, jog Biblija ne tik pateisina tėvus, drausminančius savo vaikus fizinėmis bausmėmis, bet ir skatina juos tai daryti. Monika Midverytė šiuo klausimu kalbino pranciškonų kunigą Arūną Peškaitį.
– Jeigu pažodžiui cituotume Šventąjį Raštą, būtų galima suprasti, kad krikščionybė pateisina fizines bausmes. Laiške žydams rašoma, kad „Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia“ (Hbr 12, 6). Patarlių knyga teigia, kad „kas gailisi rykštės, nekenčia savo vaiko, o kas jį myli, rykšte pataiso“ (Pat 13, 24). Kokiais auklėjimo principais visgi turėtų vadovautis krikščionys tėvai?
– Turbūt pats blogiausias Šventojo Rašto skaitymas yra fundamentalistinis skaitymas, kuris mato tik žodžius ir nesigilina į prasmę. Tuomet mes remdamiesi Biblija apskritai galėtume teigti, kad Žemė yra centre, o žvaigždės prikabintos prie dangaus skliauto.
Ruošdamas žmones priimti įkrikščioninimo sakramentus, kalbu apie tai, kad Šventojo Rašto tekstas yra senas tekstas. Taip, jis yra įkvėptas Dievo, todėl prakalba kiekvienos kultūros ir laikmečio žmogui.
Jeigu žmogus stovi ant žemės ir žiūri į naktinį dangų, jis iš tiesų mato žvaigždes dangaus skliaute ir jį apima ta pati didybės pajauta. Eis šimtmečiai, tūkstantmečiai, ir žmogus jaus tą patį žiūrėdamas į dangų. Tačiau nereikia visko priimti pažodžiui, o galvoti apie tų žodžių prasmę.
Šventajame Rašte niekur nėra skatinamas smurtas prieš vaikus, kalbama tik apie bausmes, kaip kad toje eilutėje apie rykštę. Taip, tuo metu fizinės bausmės buvo įprastas dalykas. Tačiau pabrėžiu – bausmės, o ne smurtas. Jei žiūrėtume giliau, pati rykštė pirmiausiai yra metafora. Bausmių sistema turi egzistuoti, nes bausmė yra natūrali mūsų elgesio pasekmė. Pats blogiausias Šventojo Rašto skaitymas yra fundamentalistinis skaitymas, kuris mato tik žodžius ir nesigilina į prasmę. Tuomet mes remdamiesi Biblija apskritai galėtume teigti, kad Žemė yra centre, o žvaigždės prikabintos prie dangaus skliauto.
Svarbiausia, kad ji nežemintų žmogaus orumo. Visiškas bausmių atsisakymas būtų klaida, nes užaugintume egoistą, ribų nežinantį vaiką. Bausmė turi kilti arba iš aiškios normos, arba iš konkretaus susitarimo sulaužymo.
Pavyzdžiui, aš vaikystėje žinodavau, kad jeigu per savaitę gausiu du dvejetus, tėvai manęs savaitgalį nesives į spektaklį, kuriuos labai mėgdavau. Ta bausmė būdavo pagrįsta ir ji nebuvo smurtavimas. Dabar jau linkstama smurtu vadinti viską, kas apriboja teises, pamirštant, kad egzistuoja ir pareigos.
Bažnyčioje galioja kanonų teisė, visuomenėje – baudžiamoji teisė. Tačiau teisėje pabrėžiama, kad bausmė turi padėti žmogui pasitaisyti. Pavyzdžiui, kunigas suspenduojamas ne tam, kad būtų pažemintas, bet kad apgalvotų ir pakeistų savo elgesį. Bausmė turi ne pažeminti žmogų, o leisti jam augti.
Skaitant Senąjį Testamentą, galima rasti labai daug gražių žodžių apie šeimą, o apie smurtą prieš vaikus praktiškai nieko nėra, tik paminėtos bausmės. Šiandien fizinės bausmės dažnai virsta smurtu. Žmogus peržengia bausmės ribas ir pradeda smurtauti. Tad fizines bausmes vienareikšmiškai reikia įstatymu uždrausti Lietuvoje.
Beje, Senojo Testamento pačioje pabaigoje, Malachijo knygos pranašystėje, kur kalbama apie Mesijo atėjimą, sakoma, kad „jis atgręš tėvų širdis į vaikus ir vaikų širdis į tėvus.“ Šitokiais žodžiais baigiamas Senojo Testamento kanonas.
Tuo tarpu Naujajame Testamente matome, kad vaikų teises visų pirma gynė pats Jėzus. Jis sakė „leiskite mažutėliams ateiti pas mane“ (Mk 10, 14), jis laimino vaikus ir padarė juos pavyzdžiu suaugusiems. Toje visuomenėje tai tikrai buvo neįprasta. Taip pat Naujajame Testamente randame eilutę, prisakančią tėvams neerzinti savo vaikų (Kol 3, 21), kitaip tariant, nesmurtauti prieš savo vaikus. Tad turime suprasti, kad Biblijos tekstas niekaip neleidžia pateisinti smurto Dievo Žodžiu.
Visą interviu su Arūnu Peškaičiu tekstą rasite čia.
Labai abejoju – ar be tėvo diržo būčiau išaugusi sąžinę ir tikėjimą ginančiu žmogumi. Baimė nusikalsti, už ką grėsė tėvo diržas, labai padėjo formuoti sąžinę tiek vaikystėje, tiek paauglystėje. Labai svarbu vaikui žinoti už kokius poelgius gresia blogis – tėvo diržas realiai, ir kokie poelgiai skatina tėvo palankumą, pritarimą, pagyrimą, įvertinimą, be ko neišsiverstų nė vienas vaikas, mėgstantis krėsti išdaigas. Juk nepilnametė Vilkaitė nužudė savo draugę labai žiauriai, už ką buvo nuteista. Be diržo, kaip pragaro egzistavimo realumą – nė vienas vaikas nesupras kas tas realus blogis – amžinas pragaras. Ir kaip svarbu vengti pragaro – blogų poelgių, kurie gali nuvesti į jį. Taip pat ir savo sąžinę, savo tiesą išmokęs ginti paauglys bus tvirtesnis, kai mokės ją apginti, netgi gresiant tėvo diržui, mokės savo sąžinę apginti esant grėsmei – vadinasi subręs tvirtesnis, atsakingesnis, nepalaužiamas žmogus. Toks žmogus nebijos ginti tiesos, kai grės tam pavojus – vadinasi išaugs subrendęs , atsakingas pilietis, nebijantis kliūčių, vargų dėl tautos geresnio gyvenimo, apginti savo sąžinės laisvę, iškilus pavojui tikėti Dievu. Išaugs sąmoningas pilietis. Gal to ir bijoma Lietuvoje, neturinčioje valstybės valdymo įgūdžių? Juk paklusnų, nuolankų, nesusiformavusį , viskam abejingą žmogų lengviau valdyti, lengviau manipuliuoti bailiu žmogumi, neišmokusiu dar paauglystėje apginti sąžinę ir tiesą, dėl jos nukenčiant – gaunant nuo tėvo pylos už savo sąžinės išsaugojimą, kai reikėjo ją apginti, ištveriant tėvo diržą. Taigi tėvo diržo ragavęs žmogus ir sugebėjęs patirti nuoskaudą dėl neteisingo tėvo mušimo – visada bus stipresnis ir tvirtesnis už tą, kuris nė nebandė ginti savo sąžinės, tarnavo savo įgeidžiams, aistroms, dėl ko teisinga sąžinė nė negalėjo susiformuoti tokiame jaunuolyje, nes neturėjo tam progos ir sąlygų be tėvo diržo. Juk tokie poelgiai išryškėja ekstremaliomis gyvenimo situacijomis, kai reikia pasirinkti “arba – arba”. Abejoju ar sąžinės neugdęs ir už ją pakovoti neįpratęs jaunuolis priims teisingą sprendimą, ištikus grėsmei – vien baimė gali jį “priversti” atsižadėti Dievo lemiamą minutę, taip pat ir tiesos. Esu tos lietuviškos nuomonės, kad “už vieną muštą – dešimt nemuštų duoda”. Ir mamos, neperlenkit lazdos, gindamos savo vaiką nuo tėvo diržo – nė vienas, pats žiauriausias tėvas nemuš vaiko tiek, kiek jis negalėtų pakelti. Gavau į kailį vaikystėje, paauglystėje, bet per mamos užtarimą išmokau išvengti kančios, diržo, kas neišėjo į naudą – tapau fiziškai silpnesnė, priklausomesnė nuo gyvenimo aplinkybių. Tikrai savo gelmėse žinau, kad paklausiusi tėvo griežtų reikalavimų būčiau išaugusi tvirta ir stipri. Vaikui visada duota galimybė pasirinkti kieno labiau klausyti – tėčio ar mamos. bet vaikas gali nueiti ir lengviausiu keliu – pasukdamas, pasirinkdamas tuo metu “lengviausią ” kelią, kuris tampa iškreiptos sąžinės, iškreiptų vertybių pasekmė.