Šokis su kardais

Vakar vakare mano senas bičiulis atsiuntė žinelę, kad laukia mano įžvalgų iš Trumpo inauguracijos. Pagalvojau, kad patylėsiu, užsidėsiu skrybėlę, kaip Melania Trump, kad kiti nematytų žvilgsnio, ypač tuomet, kai labai gėda. Vis dėl to šiandien pamatęs ABC straipsnelį, kuriame atkreipiamas dėmesys į tai, kad prisiekdamas Trumpas neuždėjo rankos ant dviejų Melanijos laikomų Biblijų (viena jo motinos dovanota, kita – Abraomo Linkolno Biblija, ant kurios 1861 m. prisiekė prezidentas Linkolnas), nusprendžiau atsiliepti į draugo prašymą.

Pradžioje inauguraciją žiūrėjau su labai nevykusiu LRT vertimu. Po to jau anglų kalba, kai Kapitolijaus lankytojų centro Emancipacijos hole Trumpas atskirai kreipėsi į savo gerbėjus ir kalbėjo ilgiau bei, jo paties žodžiais tariant, jaunesnei bei geriau atrodančiai auditorijai palyginti su ta, kuri buvo oficialiai surinkta į Kapitolijaus rotondą, kurioje vyko inauguracija. Galiausiai jau naktį, kokį  pusvalandį (ilgiau neištvėriau) žiūrėjau Capital One arenoje vykusios šventės su Trumpo fanais pabaigą. Stilistiniu aspektu tai priminė „Edinaja Rossija“ suvažiavimą ar kokį kitą Putino garbei skirtą renginį, kuriame dalyvauja Putinas, Rusijoje.

Ypač liūdna buvo matyti izraeliečius, netekusius savo artimųjų, paimtų įkaitais ir kitus, vis dar laukiančius juos atgauti. Jie buvo pakviesti į priekį prie scenos. Paminėtos trys išlaisvintos įkaitės (suprask, kaip Trumpo Artimųjų Rytų politikos pasiekimas), bet greitai pradėta kalbėti visai kitais klausimais. Kažkuriuo momentu šie kenčiantys žmonės pradėjo spausti aukščiau stovinčiam Trumpui rankas (vėliau jis prie jų nusileido).

Graudu buvo žiūrėti į šiuos vargšus, laikančius savo artimųjų, kurių jie neteko arba tikisi atgauti, nuotraukas. Dabar šiek tiek įspūdžių iš pačios inauguracijos.

Inauguracinėje Trumpo kalboje atkreipiau dėmesį į tai, ką jis pasakė prologe: „Dabar prasideda Amerikos aukso amžius“, ir pakartojo epiloge: „Mūsų aukso amžius prasidėjo“. Ar taip bus iš tiesų pamatysime. Man ši mintis įsirėžė dėl kitko: vienu metu šiek tiek gilinausi į „aukso amžiaus“ sąvoką ir jos raidą. Čia tik paminėsiu, kad ji ateina iš graikų mitologijos (Hesiodo „Darbai ir dienos“). Aukso amžiuje (pirmajame iš penkių), viešpatavo harmonija, žmonės gyveno taikoje ir klestėjo kaip „aukso rasė“. Vėliau Platonas interpretavo „aukso rasę“ kaip gerus ir kilmingus žmones. Aukso amžių apdainavo ir Virgilijus, iškėlęs mintį, kad jis sugrįš, ir Ovidijus. Įdomiausia tai, kad pranašo Danieliaus knygoje taip pat atrandame penkis amžius, iš kurių pirmasis yra „aukso galva“ – Babilono karalystė, valdant Nebukadnecarui (Dan 2, 31-45). Vis dėlto „aukso galva“ nėra Dievo karalystė. Pastaroji sutrupins ir šią, ir kitas keturias žemiškas valdžias (Dan 2, 44-45).

Nežinau, ką turėjo omenyje Trumpas, savo sugrįžimą į Baltuosius rūmus pavadindamas aukso amžiaus pradžia. Greičiausiai auksą jis supranta tiesiogine prasme, arba kaip naftos ir dujų pardavimą, jo paties žodžiais tariant: „Mes vėl būsime turtinga tauta. Tas skystas auksas, kuris tekės po mūsų kojomis, padės tai padaryti“. Kai kurie biblistai apskritai aukso amžiaus sugrįžimo lūkesčius įvardina kaip mesijinius lūkesčius. Tad gali būti, kad Trumpas savo būsimą valdymą supranta kaip mesijinę misiją, o jos rezultatą – kaip naujo aukso amžiaus pradžią. Paminėdamas nesėkmingą pasikėsinimą jį nužudyti, jis pasakė: „Tačiau tada jaučiau, o dabar dar labiau tikiu, kad mano gyvybė buvo išgelbėta ne be priežasties. Dievas mane išgelbėjo, kad Amerika vėl taptų didi.“ Kad ir kaip būtų, šioje ir vėlesnėje kalbose, kaip jam būdinga, Trumpas save pristatė kaip geriausią visų laikų JAV prezidentą (nepamiršo ir J. Bideno, kurio administraciją įvardino kaip „vieną blogiausių“ per visą istoriją, bet po to pasitaisė: „pačią blogiausią“), kuriam „per du šimtus penkiasdešimt JAV istorijos metų teko daugiau išmėginimų, nei bet kuriam kitam prezidentui“. Todėl, pasak jo, „Amerikos piliečiams 2025 m. sausio 20 d. yra Išlaisvinimo diena“.

Iš antrosios Trumpo kalbos, kurioje, jo paties žodžiais tariant, jis kalbėjo tai, ką norėjo pasakyti oficialioje inauguracinėje kalboje, bet nepasakė, nes jį perkalbėjo Melania ir J. D. Vance‘as, įsiminė keli epizodai.

Pirma, Trumpas vis dar skaičiuoja praeitų rinkimų rezultatus ir nenustoja tvirtinęs, kad jie buvo suklastoti. Taip pat ir šių rinkimų! Jis mat laimėjęs ir Kalifornijos valstijoje, tik ten priimtas įstatymas, draudžiantis nustatyti balsuotojo tapatybę (suprask, balsavo ne tik piliečiai, bet kas panorėjo), pakreipė skaičius jo nenaudai. Bet iš tikrųjų savo balsus už jį atidavusi ir Kalifornija. Atrodytų, kad Trumpas niekaip negali susitaikyti, kad ne visi laiko jį geriausiu. Iš to kyla ir jo ketinimas susidoroti su visais savo oponentais. Jis įvardijo du: generolą Marką Milley (šiandien perskaičiau, kad pastarojo portretas Pentagone jau nukabintas) ir savo kritikę respublikonę Liz Cheney. Šie esą tikri blogiečiai, tik juos, paskutinę minutę paskelbdamas prevencinės malonės įsakus, išgelbėjo Bidenas.

Antra, mane šokiruoja, kaip Trumpas bendrauja su savo bendražygiais. Esu klausęs jo kalbos įrašą (slaptai darytą dar praeitos kadencijos metu), kuriame jis kreipiasi į evangelinių bažnyčių pastorius, įsakmiu tonu liepdamas ateinančiuose rinkimuose agituoti savo parapijiečius, kad balsuotų už jį. Tai sakau labai švelniai, nes Trumpas tiesiog vanojo ganytojus lazdomis už esą jų nerangumą, tingumą ir nepatikimumą. Anuomet buvau pasibaisėjęs, bet dabar matau, kad tai tiesiog jo bendravimo su savo pavaldiniais būdas.

Antroje savo kalboje jis viešai pabarė viceprezidentą Vance‘ą už jo nerangumą pradžioje, bet esą vėliau jis pasitaisęs, o Atstovų rūmų pirmininkui Mike‘ui Johnsonui pasakė, kad tas turėsiąs atlikti tam tikras nemalonias užduotis. Jei taip kalbama viešumoje, galiu tik įsivaizduoti, kaip – už uždarų durų. Toks bendravimas man primena scenas iš filmų apie mafiją, kuomet bosai paveda savo pavaldiniams atsikratyti nenorimo asmens arba atlikti kokį kitą juodą darbą. Atsižvelgiant į lojalumą, priklauso ir paties mafijos nario likimas. Tad nenuostabu, kad visi: Vance‘as, Johnsonas ir Teksaso gubernatorius Gregas Abbottas, kuris taip pat viešai buvo ir pabartas ir pagirtas, Trumpo akivaizdoje tik linkčioja galva, dirbtinai šypsosi ir pasižada vykdyti tai, kas bus įsakyta. O anksčiau dirbusieji su Trumpu, bet leidę sau juo dvejoti ar jam nepaklusti, yra jo priešų sąraše.

Trečia, šioje kalboje Trumpą pamačiau kaip pelno siekiantį verslininką. Gal tame nieko blogo ir nėra, tačiau man rėžia ausį, kai inauguracijos dieną ką tik po duotos priesaikos prezidentas pradeda ilgai ir nuobodžiai skaičiuoti net ne dolerius, o centus. Tikrąja ta žodžio prasme! Kalbėdamas apie pradėtą statyti sieną prie Meksikos pasienio, Trumpas dūsavo, kaip dabar viskas pabrango, kiek anksčiau kainavo kvadratinis metras ir pan. Lūpos kalba iš širdies gausos. Akivaizdu, kad JAV prezidento širdyje auksui skiriama daug vietos. Pasak vieno analitiko, išleidęs savo vardo kripto valiutą Trumpas per keturiasdešimt aštuonias valandas uždirbo dvidešimt penkis milijardus JAV dolerių. Tiesa, BBC rašo, kad $Trumpo kriptovaliutos rinkos vertė siekia apie 12 mlrd. dolerių, o ką tik išleistos Melanijos vardu – apie 1,7 mlrd. dolerių.

Vis dėlto, kai kas inauguracijoje man patiko. Visų pirma tai, kad už prezidentą meldžiasi ne vienos konfesijos ganytojas, kaip įprasta Lietuvoje ar kitur Europoje. Prieš viceprezidento ir prezidento priesaikų davimą meldėsi Romos katalikų kardinolas, Niujorko arkivyskupas Timothy Dolanas ir vadovas, Samariečio krepšio įkūrėjas Franklinas Grahamas, kurį asmeniškai pažįstu (2011 m. buvau Billio Grahamo evangelistinės asociacijos Vilniuje organizuoto Vilties festivalio, vykusio Siemens arenoje, direktorius). Per baigiamąjį inauguracijos palaiminimą meldėsi Yeshiva universiteto rektorius rabinas Ari Bermanas, nedenominacinės bažnyčios pastorius Lorenzo Sewellas ir Niujorko vyskupijos kunigas Frankas Mannas.

Įsimintiniausia, be jokių abejonių, charizmatinio juodaodžio pastoriaus, buvusio narkotikų prekeivio ir gaujos lyderio, Sewello malda. Ji lietė mano širdį, regis, ir Trumpo. Beje, Sewellas, kuris ne kartą dalyvavo Trumpo priešrinkiminės kampanijos renginiuose, liudija, kad maždaug mėnesis iki pasikėsinimo į Trumpą, meldėsi su Trumpu, kad pastarajam nieko blogo nenutiktų. Tad natūralu, kad ir baigiamojoje maldoje jis paminėjo „vieno milimetro stebuklą“, t. y. kulką nurėžusią Trumpo ausį, bet nepataikiusią į galvą.

Iš inauguracinės Trumpo kalbos, atskleidžiančios politines jo administracijos gaires, aš pritariu dviejų lyčių – vyro ir moters – pripažinimui. Dar man labai rūpi, kaip Trumpas „taikys“ Rusiją su Ukraina. Jis ne kartą pabrėžė, kad jau pirmąją jo naujos kadencijos dieną karas baigsis. Vis dėlto taip nenutiko. Duok Dieve, kad jis stotųsi į užpultos Ukrainos pusę. Tačiau bijau, kad tik nenutiktų taip, kad bus tiesiog kardu dalijamas tautų pyragas.

Trumpo kaip Vyriausiojo kariuomenės vado baliuje vakar buvo pjaustomas tortas: prezidentas su viceprezidentu dviem kardais jį supjaustė, o Trumpas, jam būdingu stiliumi, dar parodė, kad moka šokti ir šokį su kardais. Juk ir inauguracinėje kalboje jis minėjo JAV ekspansiją, o žurnalistams pasakė, kad Grenlandija reikalinga JAV saugumo sumetimais. Be to, Grenlandijos žmonėms labiau patinka JAV nei Danija (sic!). Pastaroji vis tiek turės nusileisti ir atiduoti Grenlandiją, o Panamai teks atiduoti kanalą. Tikrai, kad šokis su kardais. Kad tik nenutiktų taip, kad mus, t. y. Lietuvą nurėžtų atgal į Rusijos glėbį. Jau ir anksčiau pagalvodavau, kad putinas su Trumpu greičiausiai panašūs į Hitlerį su Stalinu: tik toks tokį galėjo sustabdyti.

Visoms mano mintims nebėra vietos, nes ir taip per daug išsiplėčiau. Galima būtų pasvarstyti apie malonės raštus Kapitolijaus šturmo 2021 m. sausio 6 d. dalyviams arba apie mums iš sovietinių laikų pažįstamas „oblavas“ – nelegalių imigrantų gaudymą ir trėmimą iš šalies. Įsakai jau pasirašyti, nepaprastoji padėtis paskelbta. Įdomu, kaip Trumpą palaikantys JAV krikščionys reaguos, jeigu bus panaudota brutali galia. Ką tik sužinojau, kad kai kurios ispaniškai kalbančios bažnyčios, bijodamos reidų, jau nutraukia savo pamaldas. Pagyvensim, pamatysim.

2 komentarai apie “Šokis su kardais

  1. Raimundas Juodvalkis

    Giedriau,

    Perskaitęs tavo straipsnį „Šokis su kardais“, negaliu nepastebėti kelių esminių aspektų, kuriuos būtų verta apmąstyti iš krikščioniško mąstymo ir Biblijos perspektyvos. Tavo analizė, nors ir išsamiai aptaria politinius Trumpo veiksnius, kartais kelia klausimų dėl šališkumo ir loginių nuoseklumų, kurie prieštarauja krikščioniškos etikos principais.

    1. Šališkumo Problema:
    Tavo tekstas rodo aiškų neigiamą požiūrį į Donaldo Trumpo veiksmus ir jo asmenybę. Krikščioniškoje tradicijoje siekiama objektyvumo ir teisingumo, net kai vertiname elgesį, kuris mums gali atrodyti neteisingas. „Nepaisydami darykite teisą teisingumui“ (Pradžios 24:7) – šis Biblijos principas ragina mus siekti teisingumo, vengiant asmeninių nuostatų.

    2. Empatijos Stoka ir Meilės Išgyvendinimas:
    Tavo apibūdinimas Trumpo elgesio, ypač su remdžiaisiais pastoriais, atspindi stiprų kritikavimą, tačiau Biblijoje skatinama „mylėti priešus ir melstis už tą, kas mus persekioja“ (Mt 5:44). Šis požiūris padeda suprasti ir atleisti, kas gali padėti kurti tiltas tarp skirtingų nuomonių ir skatinti dialogą vietoje konfliktų.

    3. Interpretacijos Klaidos ir Simbolių Prasmė:
    Tavo analizė apie „aukso amžių“ ir jo mitologinį bei biblijinės prasmės kontekstą yra įdomi, tačiau verta atkreipti dėmesį į teisingą Biblijos interpretaciją. Pranašo Danieliaus knygoje „aukso galva“ simbolizuoja Babilono karalystę, kuri, kaip teisingai pastebite, nėra Dievo karalystė. Tačiau svarbu pabrėžti, kad Dievo karalystė atneša tikrą amžiną taiką ir teisingumą, priešingai nei žemiškos valdžios, kurios dažnai būna laikinos ir silpnai palaikomos žmogaus silpnumo.

    4. Pranašavimas ir Ateities Prognozės:
    Nors vertinate Trumpo kalbą ir jo išvadas apie ateities Amerikos būklę, Biblijoje mokoma būti atsargiam dėl pranašavimo ateičiai. „Nebūkime per daug perspėti dėl ateities, nes žinome, kas mums reikia“ (Pr 27:1). Krikščionis turėtų sutelkti dėmesį į dabartį ir Dievo valią šioje akimirkoje, o ne spėti apie ateitį pagal žemiškus ženklus.

    5. Krikščioniška Bendruomenės Vienybė:
    Tu pabrėži įvairių konfesijų atstovų dalyvavimą inauguracinėje maldoje, kas yra puikus pavyzdys krikščioniškos bendruomenės vienybės. Tačiau vertini tam tikrus dalyvius neigiamai, kas prieštarauja Biblijos mokymui apie meilę ir pagarbą kiekvienam žmogui. „Kaip norite, kad žmonės jums daro, taip ir jūs jiems darykite“ (Lk 6:31) – šis auksinis taisyklė skatina mus gerbti ir mylėti visus, nepriklausomai nuo jų praeities ar socialinės padėties.

    6. Biblijos Vertybės ir Politinė Prieiga:
    Tavo kritika dėl Trumpo ekonominių politikų, ypač susijusių su auksu ir natūralių išteklių išnaudojimu, yra svarbi. Biblijoje skatinama išmintingai naudoti Dievo suteiktus išteklius ir rūpintis kūrinija: „Viešpats Dievas tepa, ir jis palaiko, jis ir pati juo puošia“ (Pr 104:14). Ekonomiškumas ir atsakingas išteklių valdymas atitinka šias vertybes, tačiau būtina išvengti per didelio materializmo, kuris gali nuvesti į širdies atitraukimą nuo Dievo.

    Išvados:
    Tavo straipsnis pateikia daug svarbių pastebėjimų ir kritikų, tačiau būtų naudinga atkreipti dėmesį į objektyvumą, empatiškumą ir Biblijos mokymų giluminį supratimą. Krikščionis turėtų siekti tiesos ir teisingumo, bet kartu rodyti meilę ir pagarbą kitiems, net kai jų veiksmai mums gali atrodyti neteisingi. Tik tokiu būdu galime kurti stiprią ir vieningą bendruomenę, atitinkančią Kristaus mokymus.

    Su pagarba, Raimundas

    Atsakyti
    1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

      Raimundai,
      tai mano įspūdžiai iš inauguracijos: jie negali būti nešališki. Tu vėl darai esminę poleminę klaidą: rašai taip, tartum pats pateiktum „objektyvų” „neobjektyvaus” teksto vertinimą. Sakyčiau, esi kur kas labiau subjektyvus, nes nepateiki jokios savo pozicijos, kuri Trumpą „išteisintų”, atskleistų jo „gerąsias savybes” ir pan., tik kritikuoji mane. Tačiau kritika nepagrįsta, o Rašto vietos, kurias cituoji, arba klaidingos, arba klaidingai taikomos. Tą patį pasakyčiau ir su vartojamomis sąvokomis, pvz., kai sakai „krikščioniška tradicija”, norėtųsi paklausti, kuri? O dabar papunkčiui:
      1. Apie subjektyvų požiūrį jau pasakiau („šališkumas” šiame kontekste apskritai netinkamas žodis). O Raštą reikėtų tyrinėti atidžiau: tavo nuoroda klaidinga – Pradžios 24,7 visai apie kitką; pagalvojau, kad gal norėjai pacituoti Pat 24, 7, bet ten parašyta: „Kvailiui išmintis nepasiekiama…”
      2. Empatija ir meilė Trumpui… čia tai geras… bent jau iš manęs prašytum, kad tai parodyčiau Gitano Nausėdos atžvilgiu… Rašto citata vėl nei į tvorą, nei į mėtą: Trumpas nėra mano priešas ir manęs nepersekioja. Tavęs paklausčiau tik vieno: kaip gali vertinti kalbą, kurios negirdėjai? Tačiau net ir negirdėjęs gini jos autorių ir mokai mane būti jam empatišku ir jį mylėti. Jei pasitelkčiau tavo leksiką, reikėtų sakyti: visiškas šališkumas.
      3. Čia pakartojai tai, ką aš rašiau. Tik kažkodėl pereini į „jūs”…
      4. Nepranašauju, priešingai, rašau: „pagyvensim, pamatysim”. Jei pasirodys, kad klystu, tik labai džiaugsiuos.
      5. Pritariu tavo minčiai, tik nesuprantu, kaip ją mėgini taikyti man, ar mano mintims. Akivaizdu, kad neatidžiai perskaitei. O mintis štai kokia: Lietuvoje per inauguraciją dalyvauja vienos konfesijos atstovas, o Amerikoje – kelių.
      6. Su Rašto citavimu vėl negerai: nuoroda klaidinga ir tekstas nerišlus.
      Ačiū, kad pabaigoje mini, jog mano įspūdžiuose įžvelgei „daug svarbių pastebėjimų ir kritikų”.
      Atsiliepiau papunkčiui iš pagarbos tau, nes pradžioje tenorėjau parašyti: „Let us agree to disagree”.

      Atsakyti

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.