Temos Archyvai: Publikacijos

Dvasinės dermės (II)

Parašykite komentarą

Šlovinimas Naujajame Testamente

Naujasis Testamentas apie muzikinį Dievo šlovinimą kalba lakoniškai. Paskutinės vakarienės metu Jėzus su apaštalais giedojo himną (gr. hymneō) (Mt 26, 30; Mk 14, 26). Po Jėzaus užžengimo į dangų, jo mokiniai kasdien rinkdavosi Šventykloje ir namuose šlovindami (gr. aineō) Dievą (Apd 2, 47). Paulius ir Silas melsdamiesi kalėjime giedojo himnus (gr. hymneō) Dievui (Apd 16, 25). Šlovinimas tikrai turėjo vienokią ar kitokią vokalinę ir galbūt instrumentinę išraišką. Apaštalas Paulius rašo: „Melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu; giedosiu (gr. psallō) dvasia ir giedosiu (gr. psallō) protu“ (1 Kor 14, 15). Jam antrina Jokūbas: „Kenčia kas iš jūsų? Tesimeldžia. Kas nors džiaugiasi? Tegul gieda psalmes (gr. psallō)“ (Jok 5, 13). Laiško hebrajams autorius tvirtina, kad garbinančioje bendruomenėje pats Kristus gieda giesmes Dievui: „Aš paskelbsiu tavo vardą savo broliams, vidury susirinkimo tave šlovinsiu giesme“ (Hbr 2, 12; Ps 22, 22)!

Skaitykite toliau →

Dvasinės dermės. Šlovinimo muzikos ištakos ir dabartis (I)

Parašykite komentarą

Psalmė yra priebėgos miestas, apsaugantis nuo demonų, angelų pagalbos laidas, naktį – baimę nuvejantis ginklas, dieną – atgaiva darbo metu, apsauga kūdikiams, puošmena suaugusiesiems, paguoda senjorams ir deramas papuošalas moterims. Psalmė yra angelų kūrinys, dangiškas institutas, dvasiniai smilkalai. Bazilijus Cezarietis

Sakralinė muzika ir šiuolaikinės šlovinimo giesmės tarsi du atskiri pasauliai, egzistuojantys toje pačioje bažnytinėje erdvėje vienas šalia kito. Ar tikrai jie neturi bendrų sąsajų? O gal šiandien kuriamomis garbinimo giesmėmis toliau yra rašoma Vakarų sakralinės muzikos istorija? Ar giesmės, atliekamos šiuolaikiniais muzikos instrumentais, sutepa sakralias erdves ar jas sudabartina? Ar Dievą dera šlovinti tik balsu, ar ir kitais prigimties duotais būdais, pavyzdžiui, šokant? Ar egzistuoja skirtis tarp dvasinės ir pasaulietinės muzikos? Šie ir panašūs klausimai kyla ne vienam, o ypač tiems, ant kurių pečių gulasi muzikinio bažnytinio tarnavimo našta. O bibliškai ir istoriškai grindžiamų teologinių svarstymų šia tema stinga. Šiuo straipsniu siekiama apžvelgti istoriškai egzistavusius požiūrius – biblinį, antikinį, helenistinį ir patristinį – į muziką, jos didaktinę ir dvasinę galią, taikymą liturgijoje. Tikrai neturiu išsamių atsakymų, visgi kai kuriomis mintimis apie muzikinį Dievo garbinimą norėčiau pasidalinti, idant žiojėjanti teologinė spraga bent kiek būtų užtaisyta.

Skaitykite toliau →

Adventas kaip vagis naktį

Naujasis Testamentas kalba ne apie vieną, o apie du adventus. Pirmasis jau įvykęs, o antrasis artėja. Vieną teologai vadina lotynišku pavadinimu (adventus – atėjimas, atvykimas), o kitą – graikišku (παρουσία), reiškiančiu taip pat atėjimą. Adventas – tai Dievo Sūnaus gimimas Betliejuje, o Paruzija – jo sugrįžimas. Advente Kristus – kūdikėlis, o Paruzijoje – regimosios ir neregimosios visatų valdovas. Pirmas atėjimas – kaip žmogus, antras – kaip Dievo. Pradžioje –pažeidžiamas, pabaigoje – nenugalimas. Pirmą kartą ateina kentėti, antra kartą – teisti ir valdyti. Visgi Adventas ir Paruzija turi ir bendrų bruožų. Išskirkime pagrindinį.

Skaitykite toliau →

Jonas Bretkūnas – kaip lietuvių Liuteris

M. Liuterio vertimo metodika

Savo požiūrį į Šventraščio vertimą M. Liuteris gan išsamiai išdėstė „Atvirame laiške apie vertimą“ („Ein Sendbrief vom Dolmetschen“, 1530) bei „Psalmių įvaduose ir vertimo priežastyse“ („Summarien über die Psalmen und Ursachen des Dolmetschens“, 1531-1533). Reformacijos tėvas buvo įsitikinęs, jog, siekiant sklandaus biblinių tekstų vertimo, reikia laikytis trijų pagrindinių kriterijų. Pirma, ta pati mintis skirtingomis kalbomis išreiškiama visai kitais žodžiais, todėl prasminis ad sensus vertimas pranoksta pažodinį ad verbum. Antra, Biblijos vertėjas turi būti nuovokus teologas. Ir trečia, nemažiau svarbios yra jo vidinės nuostatos.

Skaitykite toliau →

Šventraščiai lietuvių kalba XVII – XVIII a.

Parašykite komentarą

Šventraščiai lietuvių kalba XVII a.

XVII amžiuje Šventraščio leidyba Mažojoje Lietuvoje nedaug pasistumia į priekį. 1612 metais Lozorius Zengštokas išleido naują Vilento „Evangelijų ir epistolų“ redakciją, o dar po trylikos metų (1625) pasirodė Jono Rėzos redaguotas „Psalteras Dowido“ lietuvių ir vokiečių kalbomis. Šis leidinys turėjo labai praktišką siekį – liuteronų bažnyčias, kuriose pamaldos vykdavo vokiečių ir lietuvių kalbomis, aprūpinti identiškomis to paties teksto versijomis.

Skaitykite toliau →

Pirmieji Šventojo Rašto vertimai į lietuvių kalbą

Parašykite komentarą

Šį mėnesį Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis Metai publikavo mano studiją, kurioje apžvelgiu ankstyvąją Biblijos vertimo į lietuvių kalbą istoriją. Kadangi ji didesnės apimties, savo bičiuliams patogumo dėlei ją pateikiu suskirstytą į tris dalis, papildydamas iliustracijomis. Pirma dalis supažindina su lietuviškos Biblijos istoriografija ir pirmaisiais Šventojo Rašto tekstais lietuvių kalba, dienos šviesą išvydusiais XVI a.

Skaitykite toliau →

Ko netikintieji laukia iš krikščionių

Veltui kas vakarą kažkoks įkvėptas senis su fetrine skrybėle ant galvos ir kokarda pakaklėje eina bulvarais be perstojo ragindamas minią: „Didis yra Viešpats Dievas, eikite pas Jį“, visi, priešingai, veržiasi į kažką, mažai pažįstamą, ar tą, kas jiems atrodo svarbiau už Dievą.[1]

Stereotipiniai Albert‘o Camus apibūdinimai, kaip antai rašytojo egzistencialisto, ateisto, ar net kovotojo prieš religiją, nėra tikslūs. Priešingai, literatūros kritikai, analizuojantys Camus kūrybą, atkreipia dėmesį tiek į užslėptas religines temas (Svetimas), tiek į eksplikatyvias krikščioniško tikėjimo refleksijas (Maras, Krytis). Williamo Faulknerio pjesės Rekviem vienuolei pastatymas, kurį Camus režisavo, šiek tiek adaptuodamas tekstą prancūzų auditorijai, nustebino teatro kritikus dėl aiškių religinių konotacijų. Atsiliepdamas Camus pasakė: „Tiesa, kad aš netikiu Dievu, bet tai nereiškia, kad esu ateistas […] trivialu ir net vulgaru nebūti religingam“.[2]

Skaitykite toliau →

Lietuviškos Biblijos kelią apžvelgiant

Parašykite komentarą

Parodos Lietuviškos Biblijos istorija atidarymo metu skaičiau paskaitą Lietuviškos Biblijos kelią apžvelgiant. Siūlau pasiklausyti paskaitos įrašo, kurį padarė Marijos radijas; taip pat pridedu paskaitos tekstą bei pagrindinių spaudinių nuotraukas.

Skaitykite toliau →

Dvejojančio Tomo tikėjimas

Pirmąjį sekmadienį po Velykų, vadinamu Atvelykiu, bažnyčiose tradiciškai skaitomas Evangelijos pagal Joną tekstas apie „dvejojantį Tomą“. Šis epizodas intriguoja, nes artimiausius dvylika esame linkę laikyti šventumo, tikėjimo ir herojiškumo pavyzdžiais, o ne dvejonių ar skepticizmo. Tikriausiai dėl šios priežasties, pradedant VI a., menininkų vaizduotę traukė Tomo asmenybė ir jie stengėsi akmenyje ar drobėje įkūnyti Jono papasakotą istoriją apie tai, kaip prisikėlęs Jėzus kviečia dvejojantį Tomą paliesti jo žaizdas ir pačiam įsitikinti prisikėlimo tikrumu. Iš žymesnių tapytojų galima būtų paminėti Caravagio ir Rubensą.

Tačiau ar pagrįstai Tomas vadinamas netikinčiu, kaip, pavyzdžiui, teigia Caravagio paveikslo (viršuje) pavadinimas – Šv. Tomo netikėjimas?

Skaitykite toliau →

Apokalipsė

Apriboti kūno ir pažeminti nuodėmės mes patys prie Dievo prisiartinti negalime. Dievas, pasak apaštalo Pauliaus, „gyvena neprieinamoje šviesoje“ ir jo „joks žmogus neregėjo ir negali regėti“ (1 Tim 6, 16). Tačiau, jei Dievas būtų tik neprieinamas, apskritai neturėtume vilties jį pažinti. Geroji naujiena ta, kad Dievas yra pažinus ir per Kristų prieinamas. Jo didybės ir šlovės spindesys per Kristaus kryžių nebeakina ir nebenaikina (kaip Senojo Testamento metu), bet apšviečia ir gelbsti: „tamsybėje sėdinti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems mirties šalyje ir šešėlyje užtekėjo šviesa (Mt 4, 16). Tikėdami Kristaus auka už mūsų nuodėmes, galime ateiti su pasitikėjimu pas Dievą, bendrauti su juo kaip su asmeniu, suvokti jo mintis, semtis iš jo išminties, guostis jo gerumu ir mylėti jo meile.

Skaitykite toliau →

Dievo tyla

Japonijoje rašytoją Shusaku Endo išgarsino knygų serija „Geltonasis žmogus“ ir „Baltasis žmogus“ (1955). Už pastarąją knygą jam buvo suteikta Akutagavos premija, skiriama už geriausius literatūros kūrinius ir rašytojo gimtinėje ne mažiau garbinga nei, sakykime, Pulitzerio premija JAV. Jau ankstyvojoje Endo kūryboje ryškėja jo susidomėjimas teologiniais klausimais, o tiksliau krikščioniškos teologijos ir japoniško panteizmo-ateizmo sankirta, nagrinėta, beje, ir jo kritiniuose veikaluose, pavyzdžiui, Dievas ir dievai (1945). Pasaulinę šlovę rašytojui pelnė istorinis romanas Tyla (1966), kuriame aprašyti nuožmūs krikščionių persekiojimai Japonijoje XVII a. ir gvildenami sunkūs tikėjimo ir išdavystės bei institucinės religijos ir religijos be institucijos klausimai.

Skaitykite toliau →

Simone Weil apie politinių partijų panaikinimą ir kodėl tai reikšminga krikščionims

Neseniai į lietuvių kalbą išverstos Simone‘s Weil knygos Sunkis ir malonė bei Dievo laukimas, kurias išleido Katalikų pasaulio leidiniai, paskatino pasidomėti ir kitais šios prancūzų filosofės ir mistikės kūriniais. Dėmesį patraukė paskutinis autorės tekstas skambiu pavadinimu Apie visišką partijų panaikinimą, kuris, kaip ir kitos jos knygos, publikuotas tik po rašytojos mirties (1950). Dar labiau suintrigavo tai, kad angliškame šios knygos leidime (2001) drauge spausdinama Czesławo Miłoszo esė Simone‘s Weil reikšmė, kurioje Miłoszas apibūdina Weil kaip retą XX amžiaus Prancūzijos dovaną pasauliui.

Skaitykite toliau →

Šventosios Dvasios reikšmė

Parašykite komentarą

Kas yra siela žmogaus kūnui, tai yra Šventoji Dvasia Kristaus Kūnui – Bažnyčiai. Augustinas.

Trys pagrindinės krikščionių šventės – Kalėdos, Velykos ir Sekminės – tarsi saviti Trejybės atspindžiai. Kalėdos primena Dievo Tėvo meilę, Velykos Kristaus malonę, o Sekminės – Šventosios Dvasios bendrystę. Dievo Sūnaus atėjimas į žemę liudija Tėvo rūpestį ja. Kristaus kryžiaus kančia – jo nesuvokiamus malonės turtus. O Šventosios Dvasios atėjimas – su niekuo nesulyginamą Dievo potyrį.

Skaitykite toliau →

Būti ar tarnauti?

Jis paskyrė dvylika, kad jie būtų kartu su Juo ir kad galėtų siųsti juos pamokslauti (Mk 3, 14).

Šiuos evangelisto Morkaus žodžius ne vienas suvokia kaip krikščioniško gyvenimo paradigmą. Tikintieji yra pašaukti būti su Jėzumi ir tarnauti jam. Iš dalies galime sutikti su tokiu aiškinimu su išlyga, jog tikėjimas turi kur kas daugiau aspektų, nei pasakoma šioje evangelinio naratyvo vietoje. Greičiausiai Morkus čia net neketino dėstyti, jog krikščioniškas dvasingumas apskritai reiškiasi buvimu su Kristumi ir jo pavestu tarnavimu. Tokios išvados jau vėliau priėjo teologai. Jų įžvalgos yra naudingos, tačiau biblinių pasakojimų negalime paversti sisteminės teologijos vadovėliais ir Šventosios Dvasios tėkmės apriboti keliomis tezėmis.

Skaitykite toliau →

Kristaus pasijos veikėjai

Evangelijose aprašyta Kristaus pasija (lot. kentėjimas) supurto realistiškumu. Anksčiau Jėzų lydėjusių Dievo ženklų nebėra. Išduotas. Suimtas. Melagingai apkaltintas. Nuplaktas. Išsityčiotas. Nukryžiuotas. Jo kančios liudytojai vienaip ar kitaip dalyvauja šio kentėjimo ir mirties dramoje. Įvardinkime pasijos veikėjus, o tuomet jau spręskime, kurį vaidmenį vaidiname mes. Juk Kristaus kentėjime dalyvaujame visi, o jo prisikėlime – kiekvienas, kuris tiki.

Skaitykite toliau →