Temos Archyvai: Publikacijos

Piligrimystė

Piligrimystė

Nors prisimindamos tik miglotai, sielos visgi siekia susigrąžinti gėrį, tačiau kaip gerai įkaušę vyrai neranda kelio į namus. Boethius

Antikos mąstytojai suvokė sielos nemirtingumą. Nepasotinamą žmogaus troškulį pažinti aukščiausiąjį gėrį Platonas traktavo kaip miglotus sielos prisiminimus apie būtį, kurią ji turėjusi iki įsikūnijimo. Pasak jo, mąstydama ir mylėdama, pažindama tiesą ir žvelgdama į grožį, siela kyla aukštyn, artinasi prie Dievo. Pakeliui ji turi nugalėti ne vieną kliūtį, ne tik išorėje, bet ir savyje. Sielos piligrimystės Dievop motyvas būdingas ne vien antikinei graikų literatūrai. Jis yra užkoduotas bibliniuose naratyvuose ir įmintas krikščioniškuose jų aiškinimuose, iškyla psalmininkų refleksijose ir girdimas apaštalų pamokymuose.

Skaitykite toliau

Neregio pagydymas-El Greco

Apie išgydimus anuomet ir šiandien

Paradoksalu, kad Jėzaus Kristaus mirtis mums yra svarbiausias jo gyvenimo epizodas. Tiesa, kad savo kryžiaus mirtimi Kristus sutaikė žmoniją su Dievu. Tačiau ir mažesni jo darbai, atlikti iki jam buvo uždėta Išganytojo karūna, erškėčių vainikas, yra ne mažiau reikšmingi. Jie taip pat atskleidžia Kristaus širdį ir padeda suprasti Dievo santykį į žmogų.

Skaitykite toliau

Krikščioniško religingumo paveikslas

Visa religijos esmė yra tikėjimas, viltis ir meilė […]. Viskas įmanoma tam, kuris tiki; bet ne taip sunku bus tam, kuris viliasi; dar lengviau tam, kuris myli. Visgi lengviausia tam, kuris ištvermingai puoselėja visas tris dorybes drauge. Laurencijus, Apie Dievo artumo praktiką.

Religingumo fenomenas yra universalus, apimantis tiek aborigenų gentis, tiek civilizuotas  bendruomenes, ir būdingas ne kuriai nors vienai epochai, o visoms. Švietimo epochoje paplitęs požiūris, jog, žmonijai progresuojant nuo primityvių link civilizuotų bendruomeniškumo stadijų, religingumas išnyks, nepasiteisino. Klydo ir klasikinės sekuliarizacijos teorijos, prognozavusios religijos pabaigą. XXI a. žmonės yra tokie pat religingi kaip ir I a., o religija įgauna vis naujų formų. Galime kalbėti apie religingumo raidą ir kaitą, bet ne apie jo pabaigą. Žmogus savo prigimtimi yra religingas ir toks išliks, kiek bepakistų socialinis ir kultūrinis kontekstas, kuriame jis gyvena. Ateizmas, kaip filosofinė Dievo neigimo sistema, pati neišvengia religingumo, nes konceptualizuoja religines idėjas, kurias mėgina paneigti. Gyvenime ateistas kartais gali būti prietaringesnis nei tikintysis.

Skaitykite toliau

Kas mano artimas?‎

Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jis tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį“. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“. Norėdamas pateisinti save, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus atsakydamas tarė: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas ir, pamatęs jį, praėjo kita kelio puse. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį pamatė ir praėjo kita kelio puse. O vienas samarietis keliaudamas užtiko jį ir pasigailėjo. Priėjęs jis aprišo jo žaizdas, užpildamas aliejaus ir vyno, užkėlė ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną iškeliaudamas jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: „Slaugyk jį, o jeigu ką išleisi viršaus, sugrįžęs atsilyginsiu“. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris jo pasigailėjo“. Jėzus jam tarė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 25-37).

Skaitykite toliau

(Ne)parodomoji krikščionybė

Jėzaus pamokymai, užrašyti Evangelijos pagal Matą 5-7 skyriuose ir dažnai vadinami „Kalno pamokslo“ pavadinimu, nedvejotinai sudaro evangelinio mokymo pamatą. Tiesūs. Gilūs. Skaudūs. Be jų krikščionybė kaip druska, praradusi sūrumą. Sykį skaitydamas šio Jėzaus pamokslo epilogą, atkreipiau dėmesį į tai, kad jis susideda iš trijų simetriškų metaforų: pirma dveji vartai ir skirtingi keliai, po to dviejų rūšių medžiai su skirtingais vaisiais, ir galiausiai dviejų tipų statiniai – trumpalaikiai ir išliekantys. Pirmasis įvaizdis pabrėžia atgailos reikšmę, antrasis, kuriame įsiterpia dar vienas metaforinis vilkų avių kailyje motyvas, kviečia siekti neišorinio religingumo, o trečiasis primena praktinį tikėjimo aspektą.

Skaitykite toliau

Didžioji Bonhoefferio vizija – krikščionybė be religijos

Mokinystės kainoje kryžius tampa vienu pagrindinių leitmotyvų. Bonhoefferis Golgotos kryžių traktuoja ne tik kaip mesijinės Jėzaus iš Nazareto tarnystės kulminaciją, bet ir kaip esminę kiekvieno tikinčiojo patirtį. Asmeninis kryžiaus ėmimas ir tapatinimasis su Jėzaus mirtimi yra pirmasis ir pagrindinis krikščionio mokinystės imperatyvas. Kristaus įstatymas, anot Bonhoefferio, yra kryžiaus įstatymas.

Skaitykite toliau

Kodėl Bonhoefferis dalyvavo sąmoksle prieš Hitlerį

Grįžęs į Vokietiją 1935 m. Dietrichas ėmė vadovauti nedidelei Išpažįstančios bažnyčios seminarijai, įsikūrusiai Finkenwalde, netoli Baltijos jūros pakrantės. Dvidešimt trims seminarijos studentams Bonhoefferis buvo ne tik dėstytojas, bet ir dvasinis patarėjas bei rūpestingas ganytojas. Jaunuosius bendražygius, kuriuos gąsdino grėsmingai kylantis nacizmo šešėlis, Bonhoefferis ruošė išmėginimams ir kentėjimams, drąsindamas nebijoti kančios ir nešti savo kryžių.

Skaitykite toliau

Dietricho Bonhoefferio brandos keliu

Vokiečių aristokratas Fabianas von Schlabrendorffas, paleistas iš Berlyno kalėjimo pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sugrįžo į savo miestą ir pamatė, kad jo namas bombų sulygintas su žeme. Visa jo nuosavybė dabar tilpo kuprinėje, kurioje buvo keli drabužiai ir knyga Mokinystės kaina. Gretimoje kameroje kalėjęs jos autorius, Fabiano pusseserės sužadėtinis Dietrichas Bonhoefferis, sužinojęs, kad bus perkeltas į Buchenwaldo koncentracijos stovyklą, perdavė ją savo draugui. Likus dviem savaitėm iki karo pabaigos Bonhoefferį nuteisė myriop, o jo kūrinys, kurį tyrinėtojai laiko bene reikšmingiausiu teologiniu tekstu, parašytu Hitlerio valdžios metais, išlieka aktualus ir šiandien. Pasirodo, praradęs visą savo turtą, Schlabrendorffas iš kalėjimo parsinešė nesunaikinamą lobį – pastoriaus, teologo ir nacistinės Vokietijos rezistento mintis, atveriančias neįkainuojamą Dievo malonę.

Skaitykite toliau

Pabėgėliai

Tarp pabėgėlių – šventa šeimyna

Žmogui būdinga siekti laimės ir gerovės, kurti saugų ir ramų gyvenimą. Taip jau nutinka, jog šiems pamatiniams siekiams dūžtant gimtojoje žemėje, šeimos, giminės ar net ištisos tautos nuo ne atmenamų laikų migruoja svetur. Stichinės nelaimės, epidemijos, badas, o ypač karas sąlygoja ypač dideles migracijos bangas. Viena jų, kilusi Artimuosiuose Rytuose, mūsų akyse ritasi per Europą. Vien iš Sirijos nuo 2011 m. pabėgo daugiau nei 4 milijonai žmonių. Tikriausiai teisūs sakantys, jog tai didžiausia krizė, ištikusi žemyną, nuo Antrojo pasaulinio karo.

Akistata su nepažįstamaisiais, kurių veidus, gyvus ar mirusius, kol kas regime tik nuotraukose, baugina. Ką darysime, kai jie priartės prie mūsų sienų? Atsitversime spygliuota tvora, kaip daro Vengrija ir spardysime tuos, kuriems pavyksta pro ją prasibrauti, ar atsiliepsime į Vokietijos kanclerės Angelos Merkel raginimą, kurį palaiko dauguma vokiečių, ir svetingai priglausime bėgančius nuo karo?

Skaitykite toliau

Kas pakeis krikščionybės vaidmenį Europoje?

Krikščionybė, beveik du tūkstantmečius formavusi Vakarų Europos pasaulėžiūrą ir kultūrą, išsikvėpė. Pažabotas ir darbiniu arkliu paverstas laukinis Europos eržilas ištrūko iš dogminių žąslų. Kritinis Apšvietos protas išjudino ilgaamžį krikščionijos karkasą, o JAV ir Prancūzijos revoliucijos padėjo naujus pamatus šiuolaikinei demokratijai. Drauge prasidėjo ir procesas, sociologų pavadintas sekuliarizacija – palaipsninis religijos išnykimas, jos išstūmimas iš socialinio gyvenimo ar bent jau religingumo kaita. Taip, anot devyniolikto amžiaus garsiojo filologo, Dievas mirė.

Skaitykite toliau

krikščionys tampa musulmonais

Kodėl krikščionys tampa musulmonais, o ne atvirkščiai?

Neseniai viešojoje erdvėje susidūriau su gyva polemine diskusija, kurioje lietuvės moterys, ištekėjusios už musulmonų, atskleidžia savo išgyvenimus ir skirtingai susiklosčiusius likimus. Viena pasirinko vyro religiją ir yra laiminga, kita susidūrė su pažeminimu, smurtu ir džiaugiasi pasprukusi tarsi iš vergovės. Vienas požiūrio taškas atviras ir pozityvus, kitas – skaudus ir perspėjantis apie pavojus, tykančius tų, kurie pamilo žmogų iš svetimos kultūros ir kitokios religijos.

Skaitykite toliau

Navigacija

Krikščionybės ateitis: konfesinė ar pasaulietinė?

Santaros-Šviesos suvažiavimo rengėjų pasiūlyta vienos dalies tema „Krikščionybės likimas“ tarsi įpareigotų pateikti eschatologinę, o gal net apokaliptinę ateities projekciją, bet svarbiau yra tai, kad ji kyla iš susirūpinimo ir nerimo, na, mažų mažiausiai iš smalsumo dėl krikščionybės rytojaus. Akivaizdu, kad palyginus šiandieninį krikščionybės paveikslą su, tarkime, tuo, koks jis buvo tik prieš vieną amžių, pastebėtume nemenkus pasikeitimus – tarpkonfesines kovas pakeitė ekumeninė laikysena ir bendradarbiavimas, o II Vatikano susirinkimas inicijavo Romos katalikų bažnyčios reformas. Modernybės, egzistiancializmo ir postmodernizmo idėjos ne tik paveikė XX a. krikščionišką teologiją bei pastoraciją, bet ir toliau formuoja naują Bažnyčios vaidmens pasaulyje suvokimą. Tad, vengdami radikalių pranašysčių, nuosaikiai galime svarstyti apie krikščionybės rytojų. Šiam tikslui pasitelksime tris autorius, – kataliką, stačiatikį ir evangeliką – kurių įžvalgos patalkins apžvelgiant krikščioniškos minties raidą ir konstruojant galimas Bažnyčios ateities vizijas.

Skaitykite toliau

tautiškumas tikėjimas

Tikėjimas ir tautiškumas

Rodos, nūdien labai trūksta pamąstymų tikėjimo ir tautiškumo klausimais. Juolab, kai visuomenėje pastebimos tiek tautinės ir dvasinės apatijos (nors tai nėra vienas ir tas pats), tiek atgimstančio rasizmo bei religinio fundamentalizmo apraiškos. Nepasiduodant nė vienam iš šių kraštutinumų, norėtųsi ieškoti gyvenimo išminties kelio, vedančio į individo, tikėjimo bendruomenės ir tautos harmoniją. Reflektuodamas savo tautinę ir krikščionišką tapatybę bei suvokdamas save kaip narį, priklausantį dviem skirtingiems kūnams – tautai ir bažnyčiai – noriu pasvarstyti apie tautiškumo ir tikėjimo sąlytį.

Skaitykite toliau

Sąžinės samprata Naujajame Testamente

Virš popiežiaus, kaip įpareigojančios ekleziastinės valdžios, vis dar yra asmens sąžinė, kuriai reikia paklusti labiau už viską; net jei tai prieštarautų ekleziastinės valdžios reikalavimui. Šis individo akcentavimas, kurio sąžinė pastato jį aukščiausio ir galutinio tribunolo akistaton, kur jam galiausiai negalioja išorinių socialinių grupių, net ir oficialiosios bažnyčios pretenzijos, taip pat įtvirtina pasipriešinimo didėjančiam totalitarizmui principą. Josephas Ratzingeris[1]

Skaitykite toliau

Šventoji Dvasia, mūsump ateik

Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios (Jn 3, 8).

Apie vėją kalba arba sinoptikai, arba poetai. Apibūdina jį skirtingai. Vieniems svarbus yra vėjo greitis ir kryptis, kitiems – nenumaldoma, nežinia iš kur kylanti ir kur pasibaigianti neregima jėga, gyvenimui pažadinanti drebulių ošimą, gananti padangių pulkus – audros debesis – ir po karštos rugiapjūtės paguodą atnešanti it pavakario vėsa. Panaši takoskyra laukia kiekvieno, norinčio kalbėti apie Dievą. Ypač apie Dievo Dvasią. Tai tas pats, kaip bandyti aprašyti vėją[1].

Skaitykite toliau