M. Liuterio vertimo metodika
Savo požiūrį į Šventraščio vertimą M. Liuteris gan išsamiai išdėstė „Atvirame laiške apie vertimą“ („Ein Sendbrief vom Dolmetschen“, 1530) bei „Psalmių įvaduose ir vertimo priežastyse“ („Summarien über die Psalmen und Ursachen des Dolmetschens“, 1531-1533). Reformacijos tėvas buvo įsitikinęs, jog, siekiant sklandaus biblinių tekstų vertimo, reikia laikytis trijų pagrindinių kriterijų. Pirma, ta pati mintis skirtingomis kalbomis išreiškiama visai kitais žodžiais, todėl prasminis ad sensus vertimas pranoksta pažodinį ad verbum. Antra, Biblijos vertėjas turi būti nuovokus teologas. Ir trečia, nemažiau svarbios yra jo vidinės nuostatos.
Naująjį Testamentą Liuteris pradėjo versti į vokiečių kalbą 1522 m. ir po 6 mėn. jis jau buvo atspausdintas. Visa Biblija su iliustracijomis (viso 117) buvo išleista 1534 m.Liuterio išverstoje Biblijoje (1534, NT 1522) ir kituose jo raštuose galime įžvelgti tamprias sąsajas su šnekamąja kalba ir tautosaka. Savo kritikams, kodėl jis vietomis nutolsta nuo originalo, M. Liuteris aiškino, kad to reikalauja sklandi vokiečių kalba. Pavyzdžiui, Jėzaus posakis „juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mt 12, 34) paraidžiui iš lotynų būtų verstinas kaip „burna kalba iš širdies pertekliaus / gausos“. Tačiau, anot M. Liuterio, tūlas vokietis, išgirdęs apie „širdies gausą“, tik pasimes, nes jam tai asocijuosis su namų, viryklės ar laktos gausa. Vokiečių kalboje esama savito frazeologizmo (wes das hertz vol ist, des gehet der mund über), tiksliai atitinkančio lotyniško išsireiškimo prasmę (lietuviškas atitikmuo ko gero būtų: kas širdyje, tas ir ant liežuvio). Vertėjas privalo nuolatos galvoti apie skaitytoją, kuriam ir yra skirtas išverstas tekstas:
Bergždžia paisyti lotyniško rašto, norint sklandžiai išsireikšti vokiškai. Geriau jau klausti motinos namuose, vaikų gatvėje, prastuolio turguje. Jų kalba ir kalbos maniera padės susigaudyti, kaip reikia versti. Tuomet jie supras be vargo, kad mes kalbame vokiškai. <…> pažodinė lotynų kalba yra didelė kliūtis, kalbant grynai vokiškai.[1]
Liuteris prisipažįsta, jog, versdamas Penkiaknygę, siekė, kad Mozė kalbėtų kaip vokietis ir niekas net neįtartų jį buvus žydu!
Ne mažiau svarbesnis jam buvo ir teologinis kriterijus. Nepakanka gerai išversti atskirus paragrafus, reikia nuodugniai išmanyti visą Šventąjį Raštą, gebėti atskirti persipynusias teologines gijas, paisyti pagrindinių temų nuoseklumo. Laiško romiečiams tekste – „taigi mes laikomės nuomonės, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be Įstatymo darbų“ – M. Liuteris įterpė žodelį tik (vok. allein), kurio nėra nei graikiškame originale, nei Vulgatoje: „žmogus nuteisinamas ne Įstatymo darbais, o tik tikėjimu“ (Rom 3, 28). Jo nuomone, žodelis tik yra legitimus vertimo intarpas, nes paryškina Įstatymo darbų ir Kristaus tikėjimo antitezę bei pabrėžia, jog išganymas nėra žmogaus pastangų nuopelnas. Liuteris net apgailestauja, kad neįterpė dar poros žodelių – alle ir aller, tuomet Pauliaus mintis taptų dar aiškesnė: „išgelbsti tik tikėjimas, be jokių įstatymų ir jokių darbų.“
Teologinį argumentą M. Liuteris pasitelkia ir aiškindamas, kodėl ne paraidžiui išvertė angelo Gabrieliaus sveikinimą Marijai. Su jam būdinga ironija jis svarsto, jog vokiečiui pažodinis vertimas „sveika, malonės pilna“ (lot. ave gratia plena) visų pirma primintų pilną bokalą alaus arba storą piniginę. Graikišką κεχαριτωμένη (kecharitōmenē) ir lotynišką gratia plena M. Liuteris verčia malonioji (vok. holdselige) ir tokį pasirinkimą grindžia bibliškai. Mat Senajame Testamente tas pats arkangelas Gabrielius buvo siųstas pas Danielių. Jo hebrajiškiems kreipiniams חֲמוּדוֹת (hámûdôt) (Dan 9, 23) ir אִישׁ־חֲמֻדוֹת (’îš-hámùdôt) (Dan 10, 11.19), kurie verstini kaip „brangus, mylimas vyre“, evangelistas Lukas, kuris puikiai išmanė tiek hebrajų, tiek graikų kalbas, parinko graikišką žodį κεχαριτωμένη. Tai paprasčiausias malonybinis kreipinys, o ne, kaip manyta Viduramžiais, teologinę reikšmę turinti sąvoka. Anot M. Liuterio, jis būtų dar tiksliau perteikęs originalo mintį, jei Marijai adresuotą pasveikinimą būtų išvertęs „sveika, brangioji“, „sveika, mieloji“ arba net „sveika, mylimoji (vok. liebe)“.
Tikėtina, kad pirmieji lietuvių vertėjai buvo gerai susipažinę su M. Liuterio „Atviru laišku apie vertimą“. Antai B. Vilentas arkangelo kreipinį išvertė „Buki ſweika iſch malones numiletoghi“, taip apjungdamas originalą ir vokišką šaltinį. J. Bretkūnas laikėsi originalo, tačiau paminėjo ir M. Liuterio variantą, jį versdamas númileta (žr. Lentelę). Paminėtinas ir katalikiškas J. Jaknavičiaus vertimas „ſweyka milistos piłna“, kuris paradoksaliai artimas M. Liuterio egzegezei. Tikriausiai šis ryšis atsitiktinis ir jį lėmė ne artimas teologinis požiūrio taškas, o slavizmo mylista (lenk. miłość, brus. мiлacць), turinčio ir malonės, ir meilės reikšmes, pasirinkimas.[2]
Liuteris buvo įsitikinęs, kad Biblijos vertimas į gimtąją kalbą yra ištisas menas, reikalaujantis ne tik puikaus biblinių kalbų – hebrajų ir graikų – išmanymo, bet ir gimtosios kalbos pojūčio. Šventojo rašto pažinimas ir teologinis išprusimas nėra vienintelis gero vertimo laidas. Idant tinkamai išverstų Dievo žodį, vertėjas turi nuoširdžiai mylėti Dievą, branginti jo apreikštą tiesą ir ieškoti šlovės ne sau, o Dievui. Savo kritikams M. Liuteris prisiekia, kad neturėjo jokių paslėptų motyvų – Naująjį Testamentą ėmėsi versti ne dėl atlyginimo ir ne siekdamas iškilti. Šį sunkų, daug pastangų ir stropumo reikalaujantį darbą reformatorius vertinąs kaip „patarnavimą brangiems krikščionims ir šlovei Sėdinčiojo aukštybėse, kuris laimina mane kiekvieną mano gyvenimo valandą“[3]. Bene geriausiai M. Liuterio požiūrį į Šventraščio vertimą apibendrina citata apie vertėjo širdį:
Ak, versti ne kiekvienam duota, kaip mano kai kurie pakvaišę šventieji. Vertimas reikalauja teisios, pasišventusios, sąžiningos, tyros, dievobaimingos, krikščioniškos, išlavintos, išsimokslinusios ir patyrusios širdies. Aš laikausi nuomonės, kad joks netikras arba sektantiškos dvasios krikščionis negali būti geru vertėju.[4]
J. Bretkūnas kaip lietuvių Liuteris
Liuterio vertimo principų šviesoje ryškiausiai sušvinta J. Bretkūno Biblijos tekstas. Pirmieji lietuviškos Biblijos vertėjai liuteronai konfesiškai angažuodamiesi titulinio puslapio antraštėje nurodydavo vokišką vertimo šaltinį, bet iš tiesų versdavo ir iš kitų šaltinių. Tiek J. Bretkūno, tiek J. J. Kvanto Biblijų titulinės antraštės pateikia nuorodą į M. Liuterio versiją, kaip į pirminį vertimo šaltinį. Jau minėjome, jog J. Bretkūno verstas Psalmynas kur kas artimesnis originaliam hebrajiškam tekstui nei jo vėlesnė J. Rėzos redakcija, siekusi J. Bretkūną priartinti prie M. Liuterio. Evangeliją pagal Luką J. Bretkūnas vertė iš Vulgatos, tai liudija jo paties įrašas: Iſch latiniſchka perguldyta. J. Gelumbeckaitės nuomone, iš lotynų kalbos J. Bretkūnas galėjo būti išvertęs ir kitas evangelijas, bet vėliau jas perrašė, remdamasis M. Liuterio versija.[5] Šie faktai pagrįstų hipotezę, kad J. Bretkūnas, savo iniciatyva ėmęsis versti Šventąjį Raštą, suvokė arba buvo patartas, kad Biblijos leidyba bus įmanoma, tik orientuojantis į M. Liuterio versiją. Eglė Bukanytė, tyrinėjusi M. Liuterio versijos įtaką J. Bretkūno išverstoms evangelijoms, svarsto, kad vokiškosios sintaksės elementai į J. Bretkūno tekstą galėjo patekti ne tik per M. Liuterio vertimą, bet ir iš gyvosios kalbos – per XVI a. Prūsijos lietuvių dialektus.[6] Aišku viena, kūrybinė J. Bretkūno laisvė pranoko ad verbum vertimo principą, kurio buvo tikimasi iš to meto Biblijos vertėjų liuteronų.
Manau, kad J. Bretkūną pagrįstai galėtume vadinti lietuvių Liuteriu, išvertusiu Šventąjį Raštą gyva ir vaizdinga savo meto kalba. J. Bretkūnui buvo artima M. Liuterio vertimo metodologija, ypatingą dėmesį skyrusi gimtajai kalbai. Pakaks pacituoti Liuciją Citavičiūtę:
Bretkūno kalba – sodri, glausta ir aiški, stilius artimas šnekamajai kalbai. Jis stropiai stengėsi neiškreipti originalo prasmės, išradingai gryna lietuviška išraiška perteikdamas rytietiškas realijas, vengė germanizmų ir svetimybių. Jo raštuose daug gyvų lietuviškų pasakymų, mažybinių-maloninių daiktavardžių formų, vaizdžių palyginimų, folkloro elementų, naujadarų, frazeologizmų (pavyzdžiui, netupėk bažnyčioje ant suolo, kaip žąsis kokia ant lizdo; kurį Dievas myl, tą ir plak).[7]
Tyrimai teologiniu aspektu padėtų geriau suvokti, kodėl vienur J. Bretkūnas nesvyruodamas žengė M. Liuterio pramintais takais, o kitur drąsiai ieškojo originalių lietuviškų sprendimų. Mano atlikta analizė atskleidžia, kad arkangelo pasveikinimą Marijai J. Bretkūnas vertė iš graikiško teksto arba Vulgatos, tačiau žodžius malonės pilna pabraukė ir virš jų mažu šriftu įrašė liuterišką alternatyvą númileta (žr. Lentelę). Aptartą Laiško romiečiams sakinį J. Bretkūnas bei kiti vertėjai liuteronai, nepaisydami originalo ir sekdami M. Liuteriu, Pauliaus teiginį papildo intarpu tik. Jis pranyksta tik trečiojoje J. J. Kvanto Biblijos redakcijoje, parengtoje L. Rėzos (1816). Kita vertus, LDK vertėjai kalvinistai, laikydamiesi originalo, žodelį tik praleidžia. Tai būtų vienas iš pavyzdžių, kaip konfesinė tapatybė daro įtaką Šventraščio vertimui. Tolimesni pirmųjų Šventojo Rašto vertimų į lietuvių kalbą tyrinėjimai teologiniu aspektu padėtų išsiaiškinti ir daugiau iki šiol neatsakytų klausimų.
Šventasis Raštas lietuvių kalba nelengvai skynėsi kelią. Nors pirmasis visos Biblijos vertimas, priklausęs J. Bretkūno plunksnai, pasirodė XVI a. pabaigoje, jis taip ir liko neišleistas. Panašaus likimo sulaukė ir XVII a. viduryje Anglijoje pradėta spausdinti, tačiau vertėjo bendražygių sustabdyta, S. B. Chylinskio Biblija. Visas Šventasis Raštas lietuvių kalba pirmą kartą buvo išleistas tik 1735 m. Karaliaučiuje, vadovaujant J. J. Kvantui.
Lentelė
Ištrauka | Šaltinis | Citata |
Lk 1, 28 | Gr. Nestle-Aland 28 redakcija | χαῖρε, κεχαριτωμένη, ὁ κύριος μετὰ σοῦ |
Vulgata | have gratia plena Dominus tecum | |
Liuterio NT | Gegrüßet seist du, Holdselige! Der HERR ist mit dir | |
Vilento Evangelijos bei epistolos | Buki ſweika iſch malones numiletoghi / PONAS ſu tawimi | |
Bretkūno rankraštis | Sveika, malonės pilna (numileta), wieſchpatis ſu tawimi | |
Bitnerio NT | Buk paſwéikinta małones piłnaji: Wießpats ira ſu tawim | |
J. Kvanto Biblija | ſweika, tu Malonės pilna, Wiešpat’s ſu tawimi | |
Kvanto Biblija, L. Rėzos red. | ſweika, tu malonės pilna, WIEšpat’s ſu tawimi | |
Rom 3, 28 | Gr. Nestle-Aland 28 redakcija | λογιζόμεθα γὰρ δικαιοῦσθαι πίστει ἄνθρωπον χωρὶς ἔργων νόμου |
Vulgata | arbitramur enim iustificari hominem per fidem sine operibus legis | |
Liuterio NT | daß der Mensch gerecht werde ohne des Gesetzes Werke, allein durch den Glauben | |
Bretkūno rankraštis | Taremeſ tada, žmogų teisų staginti be darbų zakano, tiktai per wierą | |
Vilento Evangelijos ir epistolos | – | |
Bitnerio NT | Togidel tikimes jog žmogus nuteiſinamas eſti wierȧ be darbû Ʒókono. | |
Kvanto Biblija | Togidėl mes tikkimės dabar, žmogu teisu pastojanti be zokano darbû, tiktai per tikėjimą | |
Kvanto Biblija, L. Rėzos red. | Togidėl mes tikkimies dabar, žmogu teisu pastojanti be zokano darbû, per tikėjimą. |
Straipsnis publikuotas Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje „Metai“, Nr. 8-9, 2018.
[1] Dr. Martin Luthers Werke. Ein Sendbrief vom Dolmetschen. – Band 30, Teil II. – Weimar: Hermann Boehlaus Nachfolger, 1909. – P. 639.
[2] Jono Jaknavičiaus 1647 metų Ewangelie Polskie y lytewskie. Parengė Milda Lučinskienė. – Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2005. – P. 397 [162]. Pastebėtina, kad greta esančiame tekste lenkų kalba pavartotas žodis łáſka.
[3] Dr. Martin Luthers Werke. Ein Sendbrief vom Dolmetschen. – P. 641.
[4] Ten pat. – P. 642.
[5] Gelumbeckaitė J. Vulgatos prielinksnių konstrukcijų santykis su inesyvu J. Bretkūno „Evangelijos pagal Luką“ vertime. – Baltistica, XXXI (2), 1996. – P. 155.
[6] Bukanytė E. Marino Lutherio Naujojo Testamento (1522-1546) įtaka Jono Bretkūno Naujojo Testamento vertimui (1579-1580) sintaksės aspektu. – Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007. – P. 17.
[7] Senosios Lietuvos literatūra 1253-1795. Red. Sigitas Narbutas. Liucija Citavičiūtė. „Jonas Bretkūnas“. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. – P.143-144.
[8] Aleknavičienė O. Ar Jono Bretkūno Biblija buvo jo Postilės redagavimo šaltinis? – Archivum Lithuanicum 2. Vilnius: Petro ofsetas, 2000. – P. 32.
[9] Kavaliūnaitė G. Reformacija ir Biblijos vertimai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė europiniame kontekste. – Konferencija „Reformacija Lietuvoje ir jos poveikis kultūros atsinaujinimui“. – Vilnius, 2017.10. 26.
[10] Ten pat. – P. 42. Anot V. Biržiškos, „pirmosios lietuvių kalba išleistos Biblijos ištraukos Prūsijos kunigaikštijoje buvo iš karto paskelbtos oficialiaisiais tekstais“, Ona Aleknavičienė pastarąjį teiginį laiko pagrįstu.
Sveiki. Citata: „Manau, kad J. Bretkūną pagrįstai galėtume vadinti lietuvių Liuteriu, išvertusiu Šventąjį Raštą gyva ir vaizdinga savo meto kalba“. Patiko man šita mintis „savo meto kalba“. Dabar supratau, kodėl atėjus vis naujam metui reikia vėl ir vėl versti Bibliją.