Įvadas į Pauliaus laiškus

Nauji Biblijos vertimai kyla iš troškimo aiškiau suvokti Dievo mintis.  Nors Šventojo Rašto kanonas yra baigtinis, tačiau pats Dievo žodis – gyvas ir vis iš naujo prakalbinantis. Kinta ne tik kalba, į kurią verčiamas Biblijos tekstas, bet ir kultūra, kurioje gyvena skaitytojas su teksto vertėju. Be to, nauji kultūrinio ir religinio hebrajų bei graikų romėnų pasaulio, kuriame pirmiausia suskambo Viešpaties žodžiai, tyrimai atveria daugiau galimybių aiškintis biblinių tekstų prasmę. Dar reikėtų paminėti ir vis tobulėjančius tekstinius įrankius: skaitmenizuotą Šventojo Rašto tekstą originalo kalbomis, taip pat senųjų kalbų žodynus, konkordancijas, paieškos sistemas, leidžiančias tirti, kaip atskirus žodžius ir frazes vartoja vienas ar kitas Biblijos autorius, lyginti įvairius to paties teksto vertimus į skirtingas kalbas. Naują teksto perskaitymą ir sykiu jo perteikimą gimtąja kalba lemia dabartinės kultūros kaita ir besiplečiantis senųjų kultūrų bei jose užrašytų tekstų pažinimas.

Vienas pagrindinių Biblijos vertėjo uždavinių – nutiesti tiltą tarp biblinės ir savo kultūros. Šis nelengvai įgyvendinamas darbas reikalauja hebrajų ir graikų kalbos išmanymo, gimtosios kalbos pojūčio, teologinio išsilavinimo, bet svarbiausia – nuoširdžios meilės Dievui ir jo Žodžiui. Vienas žmogus vargu ar galėtų turėti visas šias savybes.  Todėl mūsų dienomis naujus Biblijos vertimus dažniausiai atlieka ne pavieniai vertėjai, o komandos, kurias sudaro teologai, biblistai, hebrajų, graikų ir gimtosios kalbos specialistai. Galime tikrai pasidžiaugti, kad šiandien Lietuvoje jau turime minėtų sričių profesionalų, o Lietuvos Biblijos draugijai pavyko juos sutelkti kilniam ir išganingam tikslui – naujam ekumeniniam Naujojo Testamento vertimui (NEV) į lietuvių kalbą. Šį kartą skaitytojai turi progą prisiliesti prie naujai išverstų apaštalo Pauliaus laiškų (Corpus Paulinum).

Apaštalo Pauliaus laiškai sudaro reikšmingą Naujojo Testamento dalį. Paulius, produktyviausias Naujojo Testamento autorius, „tikėjimo ir tiesos mokytojas tautoms“ (1 Tim 2, 7), Kristaus Evangelijai suteikia tvirtą teologinį pamatą. Sunku įsivaizduoti Naująjį Testamentą be Pauliaus laiškų. Be jų, regis, nesuprastume kai kurių esminių tikėjimo tiesų, kaip antai: išgelbėjimo malone, išteisinimo tikėjimu, tikinčiųjų dalyvavimo Kristaus mirtyje ir prisikėlime.  Paulius mums padeda suvokti, kuo Naujoji Sandora skiriasi nuo Senosios, kokio esama ryšio tarp Adomo ir Kristaus, kaip gimsta naujas žmogus ir kodėl naują žmoniją charakterizuoja ne tautinis, o dvasinis tikėjimo kriterijus, kaip Dievas Jėzaus Kristaus mirtimi sutaikė žydus su pagonių tautomis ir kaip Abraomas tapo jų tėvu, kokios yra Šventosios Dvasios dovanos ir dar daugybę įvairiausių kitų slėpinių. Nedvejotinai Paulius buvo „rinktinis Viešpaties indas“ (Apd 9, 15), mažiausias iš apaštalų, bet daugiausia nuveikęs (1 Kor 15, 9-10) ir bene giliausiai apmąstęs (2 Pet 3, 15-16) Kristaus Evangeliją.

Tradiciškai Corpus Paulinum sudaro keturiolika laiškų: Laiškas romiečiams, 1 ir 2 Laiškas korintiečiams, Laiškas galatams, Laiškas efeziečiams, Laiškas filipiečiams, Laiškas kolosiečiams, 1 ir 2 Laiškas tesalonikiečiams, 1 ir 2 Laiškas Timotiejui, Laiškas Titui, Laiškas Filemonui ir Laiškas hebrajams. Šių dienų Naujojo Testamento tyrėjai vieningai sutaria, kad Laiškas hebrajams buvo parašytas ne Pauliaus (žr. Hbr 1, 3a, 1, 3b, 1, 3d paaišk.). Dėl kitų laiškų autorystės – kiek iš jų buvo parašyti (o tiksliau, padiktuoti) Pauliaus –vieningos nuomonės nėra. Mūsų manymu, atsižvelgiant į laiškų struktūrą, leksiką, autobiografines pastabas, autorystės pristatymą laiško pradžioje ir jos patvirtinimą asmeniniu parašu keliuose laiškuose (1 Kor 16, 21; Gal 6, 11; Kol 4, 18; Fm 19; žr. 2 Tes 3, 17 paaišk.), apaštalą Paulių galima laikyti trylikos laiškų autoriumi: Naujojo Testamento kanone jie išdėstyti pagal apimtį, pradedant ilgiausiu Laišku romiečiams ir baigiant trumpiausiu Laišku Filemonui.

NEV vertimo metodas paremtas ištikimybės originaliam tekstui principu. Siekiant Pauliaus laiškus kuo tiksliau išversti į lietuvių kalbą, pasirinktas ne ad verbum (pažodinis), o ad sensum (prasminis) vertimo metodas. Verčiami ne žodžiai, bet mintys. Vis dėlto, idant skaitytojas žinotų, kokių žodžių nėra graikiškame tekste, vertėjo įterpti lietuviški žodžiai žymimi šiek tiek blyškesniu šriftu, pvz.: „Paulius, Kristaus Jėzaus vergas, pašauktas apaštalas, skirtas skelbti Dievo Evangeliją“ (Rom 1, 1). Žodžio skelbti graikiškame tekste nėra, ir pažodžiui tikriausiai turėtume versti: „Paulius, Kristaus Jėzaus vergas, pašauktas apaštalas, skirtas Dievo Evangelijai.“ Mūsų nuomone, įterptas žodis mintį padaro sklandesnę. Šiaip ar taip, kitu šriftu šiame leidinyje pažymėti įterptiniai žodžiai leidžia skaitytojui pamėginti perskaityti mintį be jų ir sykiu šiek tiek priartėti prie originalaus teksto.

Paminėtini dar keli uždaviniai, kuriuos suponuoja ištikimybės verčiamam originalo tekstui principas. Pirma, kreipiamas dėmesys į biblinės kultūros aplinką. Pavyzdžiui, Pirmame laiške korintiečiams minimi muzikos instrumentai – dktv. aulos ir kithara – ir grojimą jais nusako veiksmažodžiais auleō ir kitharizō. Lietuviški vertimai šią vietą perteikia taip: „jei negyvi instrumentai, pavyzdžiui, fleita ar arfa, neskleistų įvairių garsų, iš ko pažintume, kas grojama ar skambinama?“ (Č. Kavaliauskas); „negyvi daiktai, skleidžiantys garsą, ar tai būtų fleita, ar lyra, – jei jie neišduos skirtingų tonų, kaip kas nors žinos, kas grojama fleita ar lyra?“ (A. Jurėnas); „garsą skleidžiantys besieliai instrumentai – aũlas ar kitara: jei jie neskleis skirtingų garsų, kaip žinoti, kas aũlu grojama ar kitara skambinama?“ (NEV) (1 Kor 14, 7). Mūsų nuomone, parinkti žodžiai aũlas ir kitara tiksliau atspindi to meto kultūrinę aplinką ir neleidžia anachronistiškai niveliuoti skirtingų kultūrų. Paminėtinas ir žodžio „atleistinis“ atsiradimas, kalbant apie vergus Romos imperijoje, kuriems šeimininkas suteikdavo laisvę (1 Kor 7, 22).

Antra, siekiama perteikti Pauliui būdingą rašymo stilių, išlaikant (jei įmanoma) stilistines teksto detales. Pavyzdžiui, Laiško efeziečiams įžangoje sąmoningai išsaugomi trys bendrašakniai žodžiai, kurie ankstesniuose vertimuose pasislėpdavo: „Palaimintas [eulogētos] Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris palaimino [eulogēsas] mus Kristuje visa dvasine palaima [eulogia] dangaus aukštybėse“ (Ef 1, 3). Trečia, ypatingas dėmesys kreiptas į nuoseklų teologinių sąvokų vertimą. Pavyzdžiui, siekiant kuo tiksliau perteikti Kristaus kenozės vyksmą, po ilgų svarstymų nuspręsta vksm. kenoō – ištuštinti, išeikvoti, padaryti tuščiu, nusiaubti – versti padaryti nieku: „Mąstykite kaip Kristus Jėzus, kuris, būdamas Dievo pavidalo, nemanė pasiglemžti lygybės su Dievu, bet padarė save nieku, prisiimdamas vergo pavidalą, tapdamas panašus į žmones ir išore pasidaręs kaip žmogus“ (Fil 2, 5-7). Taip pat: „Mat Kristus siuntė mane ne krikštyti, o Evangelijos skelbti, ir ne gudria kalba, kad Kristaus kryžius nebūtų paverstas nieku“ (1 Kor 1, 17).

Teksto išnašose pateikiami išsamūs komentarai turėtų būti naudingi skaitytojams, norintiems labiau įsigilinti į tekstą. Komentarais siekiama supažindinti su turtingu apaštalo Pauliaus minties paveldu: juose atkreipiamas dėmesys į pagrindines laiškų temas, paaiškinamos svarbiausios teologinės sąvokos, apžvelgiami skirtingi sudėtingesnių vietų aiškinimai, analizuojama teologiniu požiūriu svarbių graikiškų žodžių kilmė bei jų vartosena Septuagintoje ir antikiniuose tekstuose. Skaitytojas supažindinamas ir su reikšmingais išlikusių rankraščių skirtumais – remiantis kritine teksto analize, aptariami skirtingi žodžiai, randami skirtinguose rankraščiuose, pvz., nēpioi vaikai ir ēpioi švelnūs (žr. 1 Tes 2, 7 paaišk.). Dėl gana plačių komentarų nuspręsta atsisakyti teminių teksto struktūrinimo antraščių ir apsiriboti tradiciniu biblinio teksto struktūrinimo metodu – jo skirstymu į skyrius ir eilutes.

Tikime, jog trokštantys perprasti Pauliaus kaip išskirtinio Kristaus tarno pasaulėvaizdį, vertybes ir, svarbiausia, jo širdį, nebus nuvilti. Naujai perteiktos Pauliaus mintys ir jų teologinės refleksijos komentaruose turėtų atverti neišsemiamą dieviško apreiškimo lobyną ir sustiprinti dvasinius piligrimus tikėjimo kelionėje.

Įsigyti naujai išverstus Pauliaus laiškus galite čia.

4 komentarai apie “Įvadas į Pauliaus laiškus

  1. Virginija

    Džiugu, kad Biblijos vertimas bus nenukrypstant nuo teksto, literatūrinis, gražia, išpuoselėta lietuvių kalba kaip ir apaštalo Pauliaus laiškai, kuriuos malonu skaityti.
    Kas yra Šventoji Dvasia, turėjau tik intuityvų supratimą ir viskas.
    Komentaruose, po „Štai ir mes“ peržiūros, kažkas parašė „…jei nori,Giedriau,ismokti sekti paskui sv.Dvasia………“ Spontaniškai replikavau: „Na, kas ne kas, bet Giedrius Saulytis tikrai Šventosios Dvasios vedamas, ir jis atlieka tokius uždavinius, kurių neatlieka daugelis, galbūt, niekada nieko ir neatliks. Esu katalikė, bet tariu ačiū jam.“
    Jums, dr. Giedriau, davė Dievas Šventosios Dvasios dovanų… Dovanas Jūs „paverčiate vaisiais“ ir apsčiai dalinate. Ačiūūū.
    Puiki ir taikli pastorės Anželikos aliuzija į vertėją Šv. Jeronimą.

  2. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Paskutiniame įrašo žodyje – nuoroda į LBD knygyną 🙂

  3. Audrone

    Labai norėčiau nusipirkti,kur galėčiau užsisakyti,gal galite patarti?

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.