Neseniai brolis Arūnas interviu, pavadintame Atstumti ar apkabinti, keliais žodžiais perpasakojo vieną sceną iš Riko Džoinerio knygos Pašaukimas. Pasikėlęs šį primirštą tekstą, suvokiau, kad jis labai taikliai papildo mano paskutinių dviejų straipsnių tematiką bei komentaruose besiplėtojančią diskusiją. Pagalvojau, kad ši ištrauka sudomins ir mano bičiulius. Siūlau su ja susipažinti.
Neperdėsiu sakydamas, kad regėjimas šokiruoja, tačiau tikrai yra bibliškas. Pakaks pacituoti šią Evangelijos pagal Joną ištrauką: „Jėzus pasakė: “Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų”. Prie Jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: “Tai gal ir mes akli?” Jėzus jiems atsakė: “Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet dabar sakote: ‘Mes regime!’ – Todėl jūsų nuodėmė pasilieka”. (Jn 9, 39-41)
Rick Joyner, Pašaukimas
Kalėjimas
Staiga atsidūriau dideliame kalėjimo kieme. Jį supo tokios aukštos sienos, kokių dar nebuvau matęs. Jos driekėsi toli, kiek tik akis užmatė. buvo keliu šimtų pėdų aukščio ir labai storos. Priešais sieną dar buvo kiti aptvarai ir spygliuotos vielos tvora. Kas keletą šimtų pėdų ant sienos viršaus buvo įrengti sargybinių bokšteliai. Kiekviename bokštelyje įžiūrėjau sargybinius, tačiau jie buvo pernelyg toli, kad galėčiau kažką daugiau apie juos pasakyti.
Aplink buvo pilka, tamsu ir niūru, kas, regis, tobulai atspindėjo masę kalėjimo kieme esančių žmonių. Per visą kiemą jie buvo susėdę atskiromis grupėmis. Seni juodaodžiai buvo vienoje grupėje, jauni – kitoje. Seni ir jauni baltaodžiai taip pat buvo atskirai. Atskirai laikėsi ir moterys. Atrodė, jog taip buvo susiskirsčiusi kiekviena rasė. Visi, turintys bent kokių išsiskiriančių savybių, buvo atskirti, išskyrus mažiausius vaikus. Tarp grupelių zujo daug žmonių. Stebėdamas juos supratau, jog jie mėgino atrasti savo tapatybę ieškodami labiausiai juos atitinkančios grupės. Deja, susibarusieji akivaizdžiai nenorėjo leisti, kad kas taip paprastai prie jų prisijungtų.
Geriau įsižiūrėjęs į tuos žmones, pastebėjau jog visi jie turėjo gilių žaizdų ir daug randų nuo ankstesnių žaizdų. Visi jie, išskyrus vaikus, buvo beveik akli ir matė tik tiek, kad galėtų išlikti prie savo grupės. Netgi tarp savųjų jie nuolatos stengėsi įžvelgti kokius nors skirtumus. Atradę bent menkiausią skirtumą, jie puldavo tą. kuris būdavo kitoks. Visi jie atrodė alkani, ištroškę ir ligoti.
Prisiartinęs prie vieno pagyvenusio vyro paklausiau, kodėl jie visi kalėjime. Jis pažvelgė į mane su didele nuostaba ir pabrėžtinai atsakė, jog jie visai ne kalėjime ir kodėl aš uždaviau tokį kvailą klausimą. Aš parodžiau į aptvarus ir sargybinius, o jis paklausė: „Kokie aptvarai? Kokie sargybiniai?“ Jis pažvelgė į mane taip, lyg būčiau jį siaubingai įžeidęs, ir aš supratau, kad, jei dar ko nors paklausiu, būsiu užpultas.
To paties paklausiau vienos jaunos moters ir sulaukiau tokio pat atsakymo. Tada supratau, jog jie buvo tokie akli, kad nematė nei aptvarų, nei sargybinių. Tie žmonės net nenutuokė, kad yra kalėjime.
Sargybinis
Nusprendžiau paklausti sargybinio, kodėl visi tie žmonės yra kalėjime. Priėjęs prie aptvarų, pamačiau. kad juose žiojėjo skylės, pro kurias buvo galima lengvai pralįsti. O pasiekęs sieną, aptikau, kad ji buvo taip nekruopščiai pastatyta, jog visai lengvai įmanoma ja lipti. Bet kas panorėjęs galėtų lengvai pabėgti, tačiau niekas to daryti nemėgino, nes nežinojo, kad yra belaisviai.
Užlipęs ant sienos viršaus, pažvelgiau į tolį. Mačiau, kaip už sienos šviečia saulė. Kalėjimo kieme ji nešvietė, nes ją užstojo aukštoji siena ir virš kiemo susitelkę debesys. Kalėjimo kiemo gilumoje, kur buvo susirinkę vaikai, išvydau liepsnojančią ugnį. Nuo laužo kylantys dūmai tirštais kamuoliais vertėsi per kiemą, sienų metamą šešėli versdami dusinančiu niūriu rūku. Aš spėliojau, kas ten galėjo degti.
Sienos viršumi nuėjau iki sargybinio posto. Nustebau, pamatęs sargybinį, vilkintį puikia eilute su apykakle, rodančia, jog jis buvo kažkoks bažnyčios tarnautojas ar kunigas. Išvydęs mane, jis visai nenustebo. Manau, jog jis mane palaike kitu sargybiniu.
„Pone. kodėl šie žmones kalėjime?“ – paklausiau jo.
Klausimas jį šokiravo. Mačiau, kaip jo veidas pradėjo niauktis iš baimės ir įtarumo.
„Kokiame kalėjime? – atkirto jis. – Apie ką jūs čia kalbate?’
„Kalbu apie žmones, esančius šio kalėjimo kieme.“ – pasakiau. jausdamas keistą drąsą. – Akivaizdu, jog esate kalėjimo sargybinis, nes esate sargybos bokštelyje. Tačiau kodėl vilkite tokiais drabužiais?“ – tęsiau.
„Joks aš kalėjimo sargybinis! Aš Evangelijos tarnautojas. Nesu jų sargybinis, – aš jų dvasinis lyderis. Tai ne sargybinio namas – tai Viešpaties namai! Sūnau, jei manai, kad tavo klausimai juokingi, aš visai nejuokauju!“ – Jis pasičiupo savo šautuvą ir nutaikė į mane.
„Atleiskite, kad sutrukdžiau,“ – pasakiau, nujausdamas, jog jis tikrai ketina panaudoti savo šautuvą.
Nueidamas bet kurią akimirką laukiau, kada pasigirs šūviai. Tas žmogus atrodė toks nesaugus, jog žinojau, kad gali iššauti prieš pagalvodamas, ar jam tikrai gresia pavojus. Taip pat mačiau ir tai, jog jis buvo nuoširdus. Jis iš tiesų nenutuokė, kad buvo sargybinis.
Vertė Rūta Rušinskienė
„Ar pakanka atverti tikrovės vaizdą, kad, kitas, jį išvydęs, nugalėdamas savo baimes, imtųsi ropštis laukan?“
„Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą“ (Mt 5,8) Tai pavadinčiau Šv.Dvasios dovana, regėtojui Dievas suteikia tyresnę širdį, kad galėtų geriau suprasti Dievo karalystę. Regėtojui atvėrus tikrovės vaizdą kitam, dar nereiškia, kad kitas jį tikrai išvys. Tai priklauso nuo jo širdies tyrumo. T.y. pagal širdies tyrumą matomas ir atitinkamas vaizdas. Apsakyme tikintieji juk nematė „kalėjimo“. Tai, ką tyraširdis mato kaip blogį, kitiems atrodys kaip norma ar net kaip geras dalykas.
Sienos aplink „bažnyčią – kalėjimą“ pastatytos iš Baimės. Manau, tai ne šiaip kokios tai įvairios žmonių baimės, o labai konkrečiai – baimės sukeltos bažnyčios manipuliavimų Dievo baime.
Nesenai uz akiu uzkliuvo vienas mano manymu neteisingas poziuris:
Myliu zmones – kurie myli mane,
gerbiu tuos – kurie gerbia mane
ir visada eisiu uz tuos,
kurie eis uz mane.
Perskaičiau bent du kartus, nes noriu už raidžių, už teksto ir su jo prasme susitikti. Nežinau, kokia bendra šios knygos tema, bet atsiremiant į Giedriaus pateiktą ištrauką keliu bent du pirminius klausimus. 1. Kaip gimsta tokie kalėjimai tiek visuomenėje, tiek Bažnyčioje? 2. Ar tie negausūs regintieji gali ką nors iš esmės pakeisti? Akivaizdu, kad tik Dievo malonės potyris perkeičia tiek asmenį, tiek jo žvilgsnį. Bet ar būtina būti krikščionimi, kad galėtum praregėti? Platonas garsiojoje olos alegorijoje parodo mąstantįjį, kuriam pavyksta matyti ne kasdienio gyvenimo šešėlius, bet tikrąją būtį, kurios analogija yra saulė bei jos nešama šviesa. Bet kas įdomu, jog mąstančiojo praregėjimas įvyksta ne kaip jo valios pastangų rezultatas. Ir Platono pasakojime parodoma, kad jei mąstytojas (filosofas) sugrįžtų iš tikrojo regėjimo ekstazės ir norėtų likimo draugams parodyti saulę, jis rizikuotų savo gyvybe.
Keliais žodžiais apibūdinti konfesinio ar visuomeninio kalėjimo genezę tikrai nelengvas uždavinys. Visa tai, ką jau esame aptarę, kalbėdami apie raugą, kurio saugotis kviečia Jėzus, šiek tiek ją paaiškina. Analogija su Platono olos alegorija labai taikli. Regintieji suvokia savo pašaukimą kalbėti ir komunikuoti tą tikrovės vaizdą, kurį regi. Taip elgėsi Platonas, tą darė Izraelio regėtojai – pranašai, taip elgiasi ir tikintys, patirdami Dvasios aplankymą. Ar jis paveikus ir jei taip, kiek? Pranašiško regėjimo autorius toliau pasakoja, kad jam pavyko vieną kalinį išlaisvinti. Prieš lipdamas per sieną, jis klausė, iš ko jos pastatytos, ir išgirdo atsakymą, kad iš baimės. Mąstydamas apie tai, padariau išvadą, kad tai labai taiklus įvardijimas – žmonių baimė iš tiesų įkalina. Ją, pasak Jono, išvyti gali tik meilė. Ar pakanka atverti tikrovės vaizdą, kad, kitas, jį išvydęs, nugalėdamas savo baimes, imtųsi ropštis laukan? Nežinau. Tikriausiai, kad valios pastangų čia irgi nepakanka. Troškimas turi būti labai gilus, kaip to neregio Bartimiejaus, kuris šaukėsi Jėzaus pasigailėjimo. Kai jį tildė aplinkiniai, jis šaukė dar garsiau: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!” (Mk 10, 46-52).
Aciu Dievui uz Sventaja dvasia, kuri mums atveria akis parodo gyvenimo kelia 🙂