Eretikas

Apie neapykantą erezijoms

Paskutinis mano straipsnis pažadino atidžių refleksijų ir iškėlė pagrįstų klausimų. Vieną iš jų drauge su Gediminu gvildename šiame įraše.


Labas vakaras, Giedriau. Širdį gaivina Tavo mintys. Tekste randu ne vieną aktualią bei prasmingą įžvalgą. Vis dėlto noriu, jog nepagailėtum laiko vienai įžvalgai išskleisti.

Cituoju: ,,Politinės partijos toleruoja tiesos, bet ne partijos išdavystę. Nepaklusniesiems savo nariams jos yra sukūrusios ištisą arsenalą bausmių, kurios kenkia reputacijai, trukdo karjerai ir paveikia asmeninį gyvenimą. Šiuo aspektu politinės partijos, pasak Weil, neišrado nieko originalaus – dvasinės ir intelektinės priespaudos mechanizmą jos perėmė iš Bažnyčios, kuri istoriškai savo priederme laikė kovą su erezijomis.“. Perskaitęs susimąsčiau…

Gili ir tiksli atrodo politinių partijų bei istorinės Bažnyčios savo narių disciplinavimo praktika. Bet kitas aspektas atrodo dar fundamentalesnis. Juk jau Bažnyčios tėvų laikais kova su erezijomis laikyta viena svarbiausių Bažnyčios užduočių, neatskiriama jos istorinės tapatybės dalimi. Kaip tai galėjo atsitikti? Iš kokių šaltinių tai kilo? Kaip tokią Bažnyčios veikseną galima paremti Biblija?


Labas, Gediminai,

Dėkoju, kad pasidalinai savo refleksija ir jos pažadintais klausimais. Pamėginsiu į juos lakoniškai atsakyti.

Iš tiesų Bažnyčios tėvai skyrė nemenką dėmesį polemikai su klaidžiamokslių, iškraipančių Kristaus Evangeliją, skleidėjais, ir, laikui bėgant, kova su erezijomis tapo gan ryškiu Bažnyčios tapatybės aspektu, pakanka prisiminti Ireniejaus penkiatomį Prieš erezijas (pilnas pavadinimas graikų kalba Pseudo gnozės ištyrimas ir paneigimas). Tačiau būtina pastebėti, jog ši kova skirtingais Bažnyčios istorijos periodais reiškėsi skirtingai. Apaštalų laikais vadovautasi Pauliaus mintimis, kaip antai: „kas nepaklustų mūsų laiško žodžiams, tokį įsidėmėkite ir nebendraukite su juo, kad susigėstų“ (2 Tes 3, 14). O viduramžiais bažnytinę discipliną įgyvendino inkvizicija, kuri neklusniuosius kankindavo ir sudegindavo. Teologiškai šiuos veiksmus mėginta pateisinti, cituojant tokias vietas, kaip: „eik į kelius bei patvorius ir priversk ateiti, kad mano namai būtų pilni“ (Lk 14, 23) ir „kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs (Jn 15, 6).

Kovos su eretikais ištakų reikėtų ieškoti ne Bažnyčios tėvų raštuose ir net ne apaštalų laiškuose, o Senajame Testamente. Pranašai, skelbiantys žydams kitas dievystes turėjo būti baudžiami mirties bausme (Įst 18, 20). Anuomet uolumas Viešpačiui buvo neatsiejamas nuo neapykantos pagoniškų dievybių skleidėjams. Pastarieji ne tik turėjo būti nutildomi, bet ir sunaikinami. Taip, pavyzdžiui, pasielgė Elijas, nužudydamas keturis šimtus Baalo pranašų (1 Kar 18, 40). Pastebėtina, kad ir Jėzaus apaštalai pradžioje panašiai suvokė pasišventimą Dievui:

Artėjant metui, kai Jėzus turėjo būti paimtas aukštyn, Jis ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę.  Jis išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną samariečių kaimą, kad paruoštų vietą Jam apsistoti. Bet tie nesutiko Jo priimti, nes Jis keliavo Jeruzalės link. Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: “Viešpatie, ar nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti, kaip ir Elijas padarė?”  Bet Jis atsigręžęs sudraudė juos: “Nežinote, kokios dvasios esate.  Juk Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, bet išgelbėti”. Ir jie pasuko į kitą kaimą.  (Lk 9, 51-56)

Manau, kad tai esminis posūkis. Elijo ir kitų Senojo Testamento kovotojų už Jahvę narsą, kuri reiškėsi klaidingų pranašų naikinimu, turi pakeisti Viešpaties Jėzaus pakantumas, atlaidumas ir meilė. Ne tik vienos ar kitos doktrinos, bet ir paties Kristaus gynybai nebeleistina naudoti fizinio kalavijo (Mt 26, 52; Jn 18, 11). Jis iškeičiamas į Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį (Ef 6,17).

Cituojamoje ištraukoje Jėzus ryžtingai nukreipia žingsnius į Jeruzalę, nes atėjo metas būti paimtam aukštyn. Tai apsisprendimas nešti kryžių, kentėti, nesipriešinti piktai valiai ir pilnai pasitikėti Dievo valia. Toks Jėzaus nusiteikimas labai ryškiai kontrastuoja su mokinių pasišovimu iš dangaus nuleisti ugnį ir „išnaikinti“ klystančius eretikus. Iš tiesų tai kita, ne Kristaus dvasia.

Jėzaus mokiniai patys netrukus pajus, ką reiškia būti persekiojamais už ereziją:

Tomis dienomis prasidėjo didelis Jeruzalės bažnyčios persekiojimas. […] Saulius niokojo bažnyčią, naršydamas po namus, tempdamas iš jų vyrus ir moteris ir siųsdamas juos į kalėjimą. (Apd 8, 1,3)

Saulius, vėliau tapęs apaštalu Pauliumi buvo įsitikinęs, jog krikščionys, skelbdami Jėzų esant Mesiju, klysta ir griauna tikrąjį tikėjimą: „aš maniau, kad privalau visais būdais kovoti su Jėzaus Nazariečio vardu“ (Apd 26, 9).

Juk esate girdėję, kaip aš kitados elgiausi, išpažindamas judaizmą, kaip nuožmiai persekiojau Dievo Bažnyčią ir grioviau ją. Judaizme aš buvau pažengęs labiau nei daugelis mano bendraamžių tautiečių ir itin uoliai sergėjau savo protėvių papročius. (Gal 1,13-14)

Pastarajame autobiografiniame Pauliaus pasakojime nesunku aptikti kovos su erezija motyvus – tai įsitikinimas, kad ginama tikėjimo tiesa, tradicija, pats Dievas. Tiesos gynėjas yra nuoširdus, tačiau jo neapykanta „klystantiems“ išduoda, kad iš tiesų jis tiesos nepažįsta. Kaip jis gali kovoti už ją? Tiesa yra Kristuje, kuris nekovojo, bet nešė savo kryžių ir kvietė sekti juo. Kristaus sekimas neleidžia tapti eretikų persekiotoju, greičiau atvirkščiai – yra didelė tikimybė pačiam būti pavadintu eretiku. Juk ir Jėzų kaltino erezija bei tautos klaidinimu.

Ar tai reiškia, kad krikščionis, susidūręs su klaidingu mokymu, turi nieko nedaryti ir išlikti pasyviu stebėtoju? Be abejo, kad ne. Turimu malonės, Dievo žodžio pažinimo ir Kristaus meilės saiku turime ginti Evangeliją. Tačiau tai darant, reikia nuolatos sau priminti, kad tiesą pažįsti tik iš dalies. Todėl polemikoje nemažiau svarbu įsiklausyti ir suprasti, ką nori pasakyti kitas, ne vien išdėstyti savo argumentus, bet ir būti pasiruošusiam priimti juos iš savo oponento. Atviras dialogas, o ne išankstinis nusistatymas ir fanatiškas savo požiūrio piršimas liudija, kad vadovaujamasi Kristaus, o ne nuosavo teisumo dvasia.

Tad kaip atsitiko, kad persekiojami krikščionys istorijos bėgyje patys tapo persekiotojais? Istoriškai galėtume tai sieti su krikščionybės institualizavimu Romos imperijoje. Būtent tokią istorinę perspektyvą turėjo Simone Weil. Žemiškos galios svertus turinčios Bažnyčios discipliną ji regi kaip dvasinės ir intelektinės priespaudos mechanizmą, kuris gniuždo, o ne ugdo. Pasak Czesławo Miłoszo, Weil praeities klaidas vertina taip pat griežtai kaip ir savo amžininkų. Jis pastebi, kad Weil „baisėjosi senovės Roma, kaip totalitarine valstybe, nė kiek ne geresne nei hitlerinė Vokietija. Jos manymu ankstyvieji krikščionys buvo teisūs, vadindami Romą Apokalipsės žvėrimi“. Weil požiūriu Roma suteršė krikščionybę jos ankstyvojoje vystymosi stadijoje, o po katarų (albingiečių) išnaikinimo tokio reiškinio kaip krikščioniška valstybė nebeliko apskritai. Miłoszas, beje, Weil vadina tikra albingiete, katare temperamento prasme ir šią jos savybę įvardina kaip raktinę, aiškinantis jos filosofiją.

Visgi, mano manymu, Bažnyčios virsmą iš persekiojamos į persekiojančią sieti tik su istorinėmis aplinkybėmis nepakanka. Net tuo metu, kai krikščionys neturėjo galios svertų ir veikė socialiniuose paribiuose, jau aptinkame partinio religinio angažavimosi pavyzdžių. Jų pakanka ir šiandien, nors žemiška krikščionijos galia yra stipriai pakirsta sekuliarumo.

11 komentarų apie “Apie neapykantą erezijoms

  1. Gediminas

    Skaitydamas Astos, Linos ir Ritos komentarus gyvai jaučiu, kaip šiandieniam žmogui reikia autentikos, išklausymo ir paguodos. Gyva tikėjimo ir meilės patirtis, atvirumo patirtis tapusi sistema ar gyvenimo pulso nebejaučiančia doktrina, žudo dvasinį autentiškumą. Ačiū, moterys, už nuoširdumą. Gyvai jį juntu ir tai teikia geros vilties.

    Atsakyti
  2. Asta

    „Meilė suponuoja vienybę įvairovėje”. Tikrai taip, kito kelio nėra, nes nėra dviejų žmonių tikinčių visiškai vienodai.

    Atsakyti
  3. Rita

    Bičiuliai, ačiū už straipsnį, įžvalgas ir komentarus. Labai palaikau mintį apie erdves atviroms diskusijoms bei būtinybę vengti veidmainiškumo atskiriant privatumą ir viešumą Tiesos ieškojimo kontekste. Nematau čia jokio persistengimo, sakyčiau kaip tik tų pastangų reikėtų kuo daugiau.

    Atsakyti
  4. Gediminas

    Atviro dialogo erdvės tikėjimo bei fundamentaliais tikrovės klausimais tikrai stinga. Noriu prisidėti prie tokios erdvės kūrimo, bet praeities patirtis rodo, kad tai nelengvas kelias, kurio bent pirmuosius takus praminti vien individualių pastangų nepakanka. Kita vertus, ko neturėtų stokoti šį kelią einantieji, tai atvirumo tiesai bei broliško pasitikėjimo vienas kitu.

    Atsakyti
  5. Gediminas

    Menkokai žinau krikščionybės bei Bažnyčios istoriją. Gal dėl to, kad, kaip filosofas, mažiau akcentuoju faktus, bet labiau pabrėžiu idėjas, todėl faktų atžvilgiu stokoju išsamaus žvilgsnio. Kol esu gyvas, tol ši mano silpnybė yra pataisoma.:) Žinoma, su ta sąlyga, kad privalu būti atviros širdies bei atviro mąstymo. Kartu, kaip krikščionis, negaliu pasitenkinti vien teorine refleksija, bet turiu mąstyti ir širdimi. Ketinu imtis S. Weil skaitymo. Iš vieno filosofo P. Aleksandravičiaus mokslinio straipsnio supratau, kad dar neišverstas vienas pamatinis jos veikalas, kuris vadinasi ,,Įsišaknijimas”.

    Dėl nuodėmės ir doktrininio Biblijos prievartavimo tegaliu pabrėžti, jog toliau judėsiu savarankiškų refleksijų kryptimi. Esu sutikęs labai nedaug žmonių, su kuriais galiu atvirai ir drąsiai apie tai kalbėtis. Dauguma mane nuteistų remdamiesi jiems patiems klausimų nekeliančiu doktrininiu žinojimu. O jei jie tyliai sau ir kelia klausimus, viešai ar bičiulių rate jų nereflektuoja. Žinoma, prieš ką nors viešai teigiant, reikia pasverti savo žodžius.

    Pats kažkada viešai suabejojau viena dogma. Mano klaida buvo ta, kad parašiau skubotai ir su tam tikru emociniu krūviu, todėl galėjau būti suprastas neteisingai. Reakcijos ilgai laukti nereikėjo. Vienas su manimi artimai bendravęs kunigas kitų akyse (man negirdint) priskyŕė man erezijas, o man kalbėjo apie ekskomunikos galimybę. Kokie vargšai ir silpni žmonės! Kokio trapaus tikėjimo, jei kai kurie ganytojai dėl jų taip bijo! Man buvo patarta savo abejones išsakyti privačiame pokalbyje su dvasininku. Gal ir gera mintis, nes galima ramiai suprasti ir vienas kitą, ir save. Pokalbis padeda save pažinti. Bet kodėl tikėjimo klausimus bei abejones bandoma nustumti į privatumą? Ar taip neskatinamas veidmainiškas bei dvigubas gyvenimas, kuomet privačiai galima tikėti vienaip, o viešai – kitaip?

    Atsakyti
    1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

      Ačiū, kad daliniesi savo mintimis ir patirtimi. Jos tikrai papildo mūsų aptariamą klausimą. Ir man norėtųsi tiesos ieškoti drauge su kitais, o ne skyriumi, norėtųsi daugiau viešų erdvių, kuriose galima aiškintis rūpimus tikėjimo klausimus. Ekskomunikos ir anatemos dažniausiai išreiškia ne meilę tiesai, o užsidarymą, nesaugumą, siekį visus suvienodinti, nepaisant dieviškos įvairovės. Meilė suponuoja vienybę įvairovėje, o raidė – vergovę vienodume.

      Atsakyti
  6. Gediminas

    Taip, Jėzus perspėjo saugotis veidmainystės. Bet ar taip lengva šią veidmainystės pagundą įveikti? Tikrai klaidinga bei paviršutiniška manyti, jog šis fariziejų raugas griežtai sutampa tik su istoriniais fariziejais. Tai kažkas tokio, kas glūdi žmogaus viduje kaip galimybė.

    Tai veda link klausimo kas yra nuodėmė. Jėzus labai gerai ir giliai parodė bei suprato žmogaus nuodėmingumo gylį ir mastą. Bet ar Bažnyčia teisingai suprato Jėzaus išmintį savo istorinėje raidoje? Ką šiandien girdžiu per homilijas ar skaitau sielovadiniuose tekstuose – banalius aiškinimus, kad nusidedame, nes, girdi, yra gimtoji nuodėmė, o ji atsirado todėl, kad velnias gyvatės pavidalu suvedžiojo žmogų. Banalybės. Tokios gilios simbolikos kupinas Biblijos pradžios tekstas katechetiškai yra vos ne išprievartaujamas.

    Atsakyti
    1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

      Bažnyčios istorinė raida yra nevienalytė, skirtingais periodais kelti ir svarstyti vis kiti klausimai. Be to ir vienoje epochoje visuomet esama skirtingų požiūrių. Išminties trupinius tenka rankioti ir dėtis į širdį. Manau, kad šito meno ir turėtume mokytis. Nes, grįžtant prie Weil, partinis-konfesinis mąstymas nurėžia ištisus plotus su juose dygstančiais gyvenimo daigais, neva, tai ne mūsų konfesijos aruodai.

      Sutinku, kad biblinės nuodėmės sąvoka, ypač Jėzaus atperkamosios aukos šviesoje, nėra pakankamai apmąstyta. Reikia tai reflektuoti, kalbėtis. Kaltinantis nusidėjėlius požiūris, moralizavimas ir visoks jų stigmatizavimas yra labai būdingas krikščionims. Tačiau atviri, nesislepiantys nusidėjėliai neretai yra prieinamesni šventinančiai Dievo Dvasiai nei veidmainiaujantys teisuoliai bažnytininkai. Tai žinome iš evangelijų, deja taip pat ir iš patirties.

      Na, o apie prievartaujamus, prie įvairių doktrinų pritempinėjamus biblinius tekstus labai taikliai pastebi. Paviršinis, skurdus, prieštaraujantis pats sau ir širdies neatliepiamas Dievo žodžio pamokslavimas, deja, yra bažnytinė kasdienybė. Tik tas, kuris pats mokosi, siekia tiesos ir išminties, myli Kristų ir brangina jo Dvasią gali uždegti kitų širdis ir palydėti juos tuo pačiu keliu

      Atsakyti
  7. Gediminas

    Labas, Giedriau. Cituoju: ,,Visgi, mano manymu, Bažnyčios virsmą iš persekiojamos į persekiojančią sieti tik su istorinėmis aplinkybėmis nepakanka. Net tuo metu, kai krikščionys neturėjo galios svertų ir veikė socialiniuose paribiuose, jau aptinkame partinio religinio angažavimosi pavyzdžių. Jų pakanka ir šiandien, nors žemiška krikščionijos galia yra stipriai pakirsta sekuliarumo.”.

    Taigi kur tokio Bažnyčios virsmo esmė? Žmogaus prigimtyje?

    Atsakyti
    1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

      Iš dalies į šį klausimą atsakymą jau pateikiau praeitame straipsnyje, aptardamas Simone Weil mintis. Cituoju: „Jos refleksijos primena Jėzaus perspėjimą saugotis fariziejų, sadukiejų ir Erodo raugo – tai yra veidmainystės bei politikavimo.” Kitaip tariant apie tokį galimą virsmą Jėzus įspėjo Bažnyčią pačioje jos užuomazgoje. Truputis raugo įraugina visą tešlą.

      Be abejo, raugo metafora taikoma žmogiškai prigimčiai, siekiančiai dominuoti kitų atžvilgiu (nors dar giliau žiūrint, siekiančiai susikurti saugumą, kurio pati neturi). Iš čia kyla ir Jėzaus minimi karai rasiniu pagrindu (Mt 24, 7), ir Pauliaus minimi religiniai partiniai susiskaldymai (Gal 5, 20). Pastarojoje eilutėje Paulius juos apibūdina net penkiais žodžiais, kurių paskutinis, beje, yra hairesis, etimologiškai davęs pradžią bažnytinės erezijos sąvokai apibūdinti. NT šiuo žodžiu žymimos sadukiejų ir fariziejų atšakos (Apd 5, 17; 15, 5; 26, 5), taip pat ir pati bažnyčia, aišku judėjų lūpomis (Apd 24, 5.14; 28, 22). Vertimuose, taip pat ir lietuviškuose, hairesis, priklausomai nuo konteksto, verčiamas skirtingai: partija, sekta, religijos kryptis, frakcija, atskala, erezija ir pan.

      Atsakyti

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.