Santaros-Šviesos suvažiavimo rengėjų pasiūlyta vienos dalies tema „Krikščionybės likimas“ tarsi įpareigotų pateikti eschatologinę, o gal net apokaliptinę ateities projekciją, bet svarbiau yra tai, kad ji kyla iš susirūpinimo ir nerimo, na, mažų mažiausiai iš smalsumo dėl krikščionybės rytojaus. Akivaizdu, kad palyginus šiandieninį krikščionybės paveikslą su, tarkime, tuo, koks jis buvo tik prieš vieną amžių, pastebėtume nemenkus pasikeitimus – tarpkonfesines kovas pakeitė ekumeninė laikysena ir bendradarbiavimas, o II Vatikano susirinkimas inicijavo Romos katalikų bažnyčios reformas. Modernybės, egzistiancializmo ir postmodernizmo idėjos ne tik paveikė XX a. krikščionišką teologiją bei pastoraciją, bet ir toliau formuoja naują Bažnyčios vaidmens pasaulyje suvokimą. Tad, vengdami radikalių pranašysčių, nuosaikiai galime svarstyti apie krikščionybės rytojų. Šiam tikslui pasitelksime tris autorius, – kataliką, stačiatikį ir evangeliką – kurių įžvalgos patalkins apžvelgiant krikščioniškos minties raidą ir konstruojant galimas Bažnyčios ateities vizijas.
Krikščionybės paradigmos
Katalikų dvasininkas, II-ojo Vatikano susirinkimo ekspertas-patarėjas teologijos klausimais (drauge su Josefu Ratzingeriu), Tübingeno universiteto profesorius Hansas Küngas įvardina ir apibūdina skirtingas teologines paradigmas, kitusias per Bažnyčios istoriją. Sekdamas Thomo Kuhno pėdomis, Küngas, teigia, jog paradigmos ne evoliucionuoja, bet įsitvirtina per konceptualias revoliucijas. Skirtingai nuo mokslinių teorijų revoliucijų, kurios vieną paradigmą pakeičia kita, teologinės koncepcijos gyvuoja drauge, tik viena jų aiškiai dominuoja. Pasak Küngo, krikščioniškos minties raidą, o sykiu ir bažnyčios istoriją apibūdina šešios paradigmos: (1) judaistinė apokaliptinė ankstyvosios krikščionybės, (2) helenistinė patristinės krikščionybės, (3) Viduramžių Romos katalikų, (4) protestantiška Reformacijos, (5) moderni Apšvietos ir (6) postmoderni ekumeninė.
Iš tiesų reikia pripažinti, jog eschatologinė Dievo karalystės vizija sudaro nemažą Naujojo Testamento teologijos dalį. Kelios pirmos krikščionių kartos, patyrusios nuožmius persekiojimus, karštai laukė netrukus sugrįšiančio Jėzaus Kristaus, kuris teis priešišką Romos imperiją ir taps pasaulio soter – gelbėtoju. Paskutinėje Biblijos knygoje – Apokalipsėje – net tris kartus skamba Kristaus žodžiai „štai aš veikiai ateinu“. Pastebėtina, jog apokaliptinis žanras užgimė ne su Naujuoju Testamentu, o anksčiau III-II a. prieš Kr., taip vadinamu tarptestamentiniu arba Antrosios šventyklos periodu. Kaip vieną šio žanro pavyzdžių galima būtų paminėti Enocho knygą, kurioje esantis tvano naratyvas, beje, įkvėpė režisierių Darreną Aronofsky savitai „Nojaus laivo“ ekranizacijai.
Nedvejotinai apokaliptinės nuotaikos būdingos ne vien judaistinei ankstyvajai krikščionybei, bet ir vėlesnėms kartoms. Krikščionis jos apima kassyk, kai kyla žiaurūs karai, siaučia maras ar valdžią pasiglemžia koks nors despotas. Visgi jau II-III a. dramatišką eschatologinio teismo dramą patristiniuose tekstuose išstumia helenizuota estetika, kuri daugiausia formuoja Bizantijos krikščionybę. Justinas Kankinys, Klemensas Aleksandrietis, Origenas pradeda drąsiai naudoti turtingus intelektualinius platonizmo resursus, kurie konceptualizuoja, o drauge ir helenizuoja evangelinę mintį.
Pastebėtina, kad iki Nikėjos susirinkimo dominuoja graikiškai, o po jo – lotyniškai rašantys Bažnyčios tėvai. Pastarųjų pirmtakas Tertulijonas pats kūrė lotyniškus naujadarus, įprasminančius biblines kategorijas, kaip antai trinitas Trejybei nusakyti. Sakoma, kad jis pirmas pritaikė ir žodį sacramentum, atitikusį graikišką mysterion terminą, Jėzaus paliepimams dėl Viešpaties vakarienės ir naujatikių krikšto. Panašiai ir vėlesniems Vakarų bažnyčios mąstytojams, ypač Augustinui, rūpėjo sielos išganymo institualizavimas ir soteriologinių, t.y. išganymo galių suteikimas sakramentams. Taip buvo inauguruota Viduramžių Romos katalikų paradigma.
Reformacijos tėvų protestas visų pirma buvo nukreiptas ne prieš ją, bet prieš nesibaigiančius scholastikos išvedžiojimus. Martinas Lutheris krikščionybės galią siejo su širdies tikėjimu ir Dievo malonės potyriu, o ne su tomistiniais Dievo egzistencijos argumentais. Reformacijos daktarai mėgino sugrįžti ad fontes, o jų mintį pasigavę protestantų kunigaikščiai nebegalėjo taikstytis su monetarine Romos politika. Kaip sykį yra pastebėjusi Ingė Lukšaitė, 16 a. pradžioje ir viduryje žmonės Europoje nebegalėjo mąstyti ir gyventi po senovei. Iš tiesų tokį nesitaikstymą ir maištą galime laikyti paradigmatiniu teologinių revoliucijų pavyzdžiu. Prisimintina, jog būtent dėl jo į Europos universitetus sugrįžo graikų bei hebrajų kalbų mokymasis. Šventąjį Raštą originalo kalbomis pradėję skaityti studentai netruko aptikti Jeronimo vertimo klaidų Vulgatoje, kuri Viduramžiais laikyta „neklystančia“. Šis atradimas skatino senų rankraščių paieškas vienuolynų bibliotekose ir naujų Biblijos vertimų atsiradimą.
Proto ir Apšvietos amžius sukėlė dar vieną revoliuciją, kurios metu teocentrišką ankstesnių paradigmų akcentą pakeitė antropocentrizmas, teigiantis laisvą valią ir atsakomybę. Sąmoningas žmogaus apsisprendimas įgavo didesnę vertę nei išorinis paklusnumas bažnytinėms dogmoms. Teokratinę Bažnyčios ir valstybės sąjungos idėją, kurios vardan buvo rengiami kryžiaus žygiai ir pateisinama inkvizicija, pakeitė šių galių atskyrimo ir tolerancijos koncepcijos. Johnas Lockas Laiške apie toleranciją teigė, jog bažnyčia esmiškai skiriasi nuo valstybės, narystė joje yra laisvanoriška, o ne prigimtinė. Tikėjimas vėl, kaip ankstyvojoje krikščionybėje, kyla iš individualaus apsisprendimo, o ne iš paklusnumo išorinei galiai. Šios paradigmos atėjimas implikavo nekonformistinių kongregacinių, o ne episkopalinių bendruomenių, pavyzdžiui, baptistų bažnyčių kūrimąsi.
Didžiosios krikščionių konfesijos, reaguodamos į Apšvietos kritiką, ieškojo būdų, kaip sustiprinti savo išklibintą autoritetą. Romos katalikai I Vatikano susirinkime (1869-1870) priima popiežiaus neklystamumo dogmą, o dalis protestantų šiek tiek vėliau – Biblijos teksto, kuris negali klysti net ir moksliniais klausimais, doktriną (pastarąją tendenciją atspindi serija leidinių pavadinimu Fundamentals, išleistų Los Andžele 1910-1915, iš kurių ir kilo fundamentalizmo terminas, kuris šiandien taikomas ne tik krikščionių, bet ir musulmonų radikalams). Taigi katalikai mėgino slėptis po „neklystančio“ ganytojo lazda, o evangelikai gręžėsi į fundamentalistinį Biblijos aiškinimą (beje, Küngas prarado teisę dėstyti katalikų teologiją, kadangi atmetė popiežiaus neklystamumo dogmą). Pastebėtina, jog evangelikų universitetuose, skirtingai nei katalikų seminarijose, Apšvietos idėjos pagimdė liberalią teologinę mintį. Jos tėvu laikomas Fridrichas Schleiermacheris savo garsiosiose Prakalbose apie religiją kreipiasi į „kultūringus krikščionybės niekintojus“, vildamasis juos įtikinti neniekinti to, ko jie nepažįsta. Roma irgi negalėjo pabėgti nuo modernybės, tik ji pasivijo ją beveik dviem amžiais vėliau, paskatindama II Vatikano reformas.
Küngas teisus, tvirtindamas, jog nei katalikiškas tradicionalizmas, siekiantis gražinti Romos hegemoniją, nei protestantiškas fundamentalizmas, atsisakęs dialogo su Apšvietos idėjomis, nepasiteisina. Krikščionybės ateitį Küngas sieja su postmodernia ekumenine paradigma, kuri remsis pliuralistine holistine sinteze. Ji neapsiriboja vien ekumeniška konfesijų laikysena viena kitos atžvilgiu, bet taip pat kviečia taikiam tarpreliginiam dialogui bei globalios etikos kūrimui. Esminiai teologiniai pokyčiai, pasak Kungo, turėtų vykti teologijos ir gamtos mokslų polemikoje, teologinėje antropologijoje, kuri komplimentarinį moters vaidmenį pakeis holistiniu egalitariniu modeliu, teologijos ir psichologijos integracijoje, išsilaisvinimo teologijoje ir politikoje, įtvirtinant socialinį teisingumą ir ginant neturtinguosius, ir galiausiai, nors tai ne mažiau svarbu, kovoje už planetos išlikimą artėjančių ekologinių katastrofų akivaizdoje.
Teokratijos pabaiga
Religijos filosofas ir bene žymiausias XX a. pradžios rusų išeivijos inteligentas Nikolajus Berdiajevas krikščionybės istorijoje regi tik tris epochas. Ankstyvoji ir vėlyvoji Bažnyčia yra nepriklausoma nuo pasaulietinės valdžios, priešingai nei vidurinioji (nors ne vien Viduramžių), kuri noriai naudojosi politinės galios svertais. Pagrindinis šios periodizacijos kriterijus yra Bažnyčios santykis su pasaulietine valdžia.
Berdiajevo apmąstymų apie krikščionybės ateitį pagrindinė premisa yra ta, kad Dievo ir Ciesoriaus karalystės esmiškai skiriasi. Krikščionybės prigimtis negali būti išreikšta socialinėmis kategorijomis. Jėzus aiškino: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia.“ (Jn 18, 36) Krikščionybė nekinta ontologiškai, ji keičiasi istoriškai ir kultūriškai. Rusijos stačiatikybės klaida – Berdiajevui visų pirma rūpi Stačiatikių bažnyčios tiesa ir klaidos – buvo tikėjimo ir monarchijos sąjunga. Pastaroji suponavo stačiatikybės krizę Rusijoje ir baigėsi Spalio revoliucija, kuri Berdiajevui žymi paskutinės epochos pradžią. Esminę krikščionybės intenciją Berdiajevas įžvelgia Kristaus raginime ieškoti Dievo karalystės, suvokiant, jog žemiškos gėrybės bus pridėtos (žr. Mt 6, 24-34). Revoliucija ieško viso to, ką Dievas žada pridėti, bet ne pačios Dievo karalystės. Todėl visos socialinės revoliucijos savo siekiais yra priešingos Kristaus nurodymui. Revoliucija, lygiai kaip ir religinė monarchija, negali įgyvendinti Dievo žodžio. Ankstyvosios bažnyčios krikščionims apskritai nerūpėjo politiniai procesai, o juo labiau jiems buvo svetimos krikščioniškos imperijos kūrimo ambicijos.
Antroji epocha prasideda su Konstantino Didžiojo atsivertimu į krikščionybę. Bažnyčia įgauna žemiškų galių, bet praranda dangiškąsias. Imperija tampa krikščioniška, o Bažnyčia – imperine. Ankstyvąją krikščionybę Berdiajevas palygina su prarastu rojumi, iš kurio išėjus susipina Dievo ir ciesoriaus valdžia. Šį aljansą jis įvardina skirtingais terminais – papacezarizmas Vakaruose ir cezariopapizmas Rytuose. Tiek Romos katalikų, tiek Konstantinopolio ortodoksų, o vėliau Maskvos stačiatikių, bažnyčios virsta teokratinėmis Viduramžių valstybėmis. Pati jų prigimtis implikuoja neišvengiamą tragišką baigtį. Vakarų Europoje teokratija žlunga dėl sekuliarizacijos, o Rusijoje – dėl revoliucijos. Teokratija Berdiajevui yra visų socialinių utopijų motina. Kaip ir kiti to meto slavofilai Berdiajevas apmąsto mesijinę rusų tautos idėją, įgaunančią tai apokaliptines, tai revoliucines formas. Jis neatmeta Rusijos monarchijos atgimimo, nors kitokioje formoje nei iki revoliucijos. Žiūrint į šios dienos Rusiją ir turint omeny, jog Berdiajevas apie tai rašė 1925 m., šią įžvalgą galima būtų laikyti kone pranašiška. Pavyzdžiui, šių dienų imperinius Rusijos siekius Pietų ir rytų Ukrainoje įgyvendinantis Igoris Girkinas, pravarde „Šaulys“, beje, anksčiau lydėjęs Maskvos patriarchą Kirilą į Krymą bei globojęs relikvijų kelionę po Ukrainą, užgrobtame Slavianske su savo kariais žygiavo miesto gatvėmis, nešdamas ikonas bei Kristaus atvaizdą su užrašu „Už tikėjimą, už carą, už šventąją trivienią Rusią.“ Be abejo, Putinas gali prisidengti Berdiajevo mintimis ir mėginti pateisinti savo grobuonišką politiką, siekdamas, kaip jam atrodo, įgyvendinti seną Maskvos kaip trečiosios Romos pranašystę, tačiau tai nieko bendro neturi su Berdiajevo regima krikščionybės ateitimi.
Krikščionybės likimą, o sykiu ir ateities istoriją, Berdiajevas sieja su trečiąja epocha, kuri bus panaši į pirmąją. Tuomet tikėjimas atsiskleis dvasiniu gyvenimo turiniu, o ne formaliomis išorinėmis apibrėžtimis. Sekuliarioje visuomenėje krikščionys niekaip neišvengs persekiojimų, tačiau jie sumažina tik tikinčiųjų skaičių, bet ne tikėjimo gylį. Politinė valstybės globa, kuria daugelį amžių naudojosi Bažnyčia krikščionybei iš tiesų padarė daugiau žalos nei persekiojimai, kurių neišvengs rytdienos krikščionys. Juos pažinsime ne iš tikėjimo simbolių, bet iš dvasios tvirtybės ir vidinės energijos. Krikščionybės turinį, kaip pradžioje, apibūdins eschatologiniai, o ne istoriniai kriterijai. Berdiajevo įžvalgos aktualios ir mums šiandien. Krikščionims nereikėtų su nostalgija žvalgytis atgal į Viduramžius, siekiant susigrąžinti prarastas žemiškas galias. Mano manymu, šis nostalgiškas žvilgsnis aiškiai jaučiamas tiek Lietuvos respublikos įstatymuose, apibrėžiančiuose religinę veiklą, tiek kai kuriose pilietinės akcijose, tariamai ginančiose krikščioniškas vertybes.
Nereliginė krikščionybė
Dietrichas Bonhoefferis, vokiečių pastorius ir teologas buvo pakartas už dalyvavimą rengiant pasikėsinimą į fiurerio gyvybę, likus mažiau nei mėnesiui iki II-ojo pasaulinio karo pabaigos. Sakoma, kad po Martino Lutherio Bonhoefferis yra daugiausiai cituojamas ir sykiu labiausiai iškraipomas liuteronų teologas. Ugningas pacifistas ir slaptas Abwehro agentas, dalyvavęs konspiraciniame pasipriešinime nacizmui. Bonhoefferio dialektikoje kontrastuoja konservatyvios ir liberalios, konfesinės ir universalios, istorinės ir spiritualistinės teologinės pozicijos. Jo theologia crucis – kryžiaus teologija – sukonkretina tikėjimo tiesas, perkeldama jas iš sakyklų ir poleminių katedrų į kasdienybę. Tikroji Biblijos paskirtis – ne atskiros konfesijos ar ištisos religijos, bet kasdienio gyvenimo, grindžiamo Dievo žodžiu, formavimas. Tarnaudamas pastoriumi-asistentu nedidelėje vokiečių bendruomenėje Barselonoje Bonhoefferis susidūrė su atotrūkiu tarp spekuliatyvių teologinių ir konkrečių pastoracinių klausimų ir priėjo prie išvados, jog atjauta sielą gydo labiau nei dogmatika. Dievas gyvena tarp žmonių žmogišku pavidalu, kalbėdamas žmonių lūpomis. Vėliau, jau kalėdamas, savo sužadėtinei Bonhoefferis rašė, kad žmogus, besiremiantis į žemę tik viena koja, ir Danguje stovi tik viena koja.
Ekumeninės Bonhoefferio pažiūros formavosi jo kelionių į Ispaniją, Italiją bei JAV metu. Širdingai, garsiai ir su plojimais palydimas Dievo garbinimas juodaodžių baptistų bažnyčioje Manhattane Niujorke Bonhoefferiui teikė ypatingą Dievo potyrį. Reflektuodamas savo kelionę į Romą ir ten patirtą kultūrinį šoką, Bonhoefferis suprato, jog tautiškumas įkultūrina tikėjimą, tačiau tikėjimas pranoksta vienokią ar kitokią tautinę kultūrą. Ši patirtis Bonhoefferiui tapo itin reikšminga, kai Nacionalinė liuteronų bažnyčia Vokietijoje pradėjo remti rasistines Hitlerio idėjas, o patį fiurerį laikyti naujuoju dvasiniu lyderiu, atkursiančiu „eschatologinę“ arijų rasės viešpatystę pasaulyje.
Bonhoefferio įsitikinimas, kad tikėjimas yra vertingas tiek, kiek jis veiksmingas čia ir dabar, implikavo aktyvų dalyvavimą pilietinėje veikloje ir Išpažįstančios bažnyčios (Bekennende Kirche) tarnystėje. Ši naujai susikūrusi evangelinė bendrija (tiksliau kelių bendrijų sąjunga), laikydama tik Kristų suvereniu asmens ir tautos Viešpačiu, atmetė nacių ideologiją ir nepakluso politiniams Reicho įsakymams, kaip antai neleisti žydų kilmės dvasininkams užsiimti ganytojiška veikla, panaikinti bažnyčios narystę žydų kilmės parapijiečiams ir pan. Žydai, pasak Bonhoefferio, yra ne tik tiek pat brangūs Dievui kaip kitų rasių žmonės ar krikščionys, bet ir dėl persekiojimų tapę mažutėliais, kuriems paduodantieji nors ir stiklinę vandens, nepraras Kristaus užmokesčio. Kita vertus, veždami juos į koncentracijos stovyklas, naciai iš tiesų ten uždaro patį Kristų.
Bažnyčios ateities viziją trumpiausiai išreiškia Bonhoefferio nukalta „nereliginės krikščionybės“ arba „krikščionybės be religijos“ kategorija. Svarstydamas apie krikščionybės ateitį Vakaruose, Bonhoefferis tikėjo, kad eklesines struktūras pakeis nereliginė krikščionybė. Skirtingas konfesines formas, pasak Bonhoefferio, galima palyginti su kitokiais rūbais, kuriuos Bažnyčia apsirengia skirtingais laikmečiais. „Kaip kalbėti apie Dievą nereliginiame pasaulyje? – svarsto jis. – Kaip Kristui tapti nereligingumo Viešpačiu? Kaip atrodo nereliginė krikščionybė?“ Išsamiai atsakyti į iškeltus rafinuotus klausimus Bonhoefferiui nebeužteko laiko, tačiau šios vizijos esmę visgi galime apčiuopti, kad ir sekančioje citatoje:
Dievotas žmogus turi gyventi bedieviškame pasaulyje, nesistengdamas religiškai paaiškinti pasaulio bedievystės. Jis turi gyventi „pasaulietiškai“ ir taip dalyvauti Dievo kentėjime. Toks individas yra išlaisvintas iš klaidinančių religinių prievolių bei draudimų […]. Būti krikščionimi nereiškia siekti religingumo kokiu nors ypatingu būdu arba, remiantis kuria nors doktrina, laikyti save nusidėjėliu, atgailautoju ar šventuoju. Būti krikščionimi – tai tapti žmogumi, o ne žmogaus tipu, kurį Kristus sukuria mumyse. Ne religinis aktas žmogų padaro krikščionimi, bet dalyvavimas Dievo kentėjimuose sekuliariame gyvenime.
Apibendrinant telieka pasakyti, jog visos mūsų aptartos krikščionybės ateities projekcijos pabrėžia ekumeniškumą. Krikščionybė vien konfesiniuose rėmuose geriausiu atveju yra nebrandi, o dažniau ksenofobiška, nesaugi, pikta ir priešiška. Konfesinei krikščionybei labiau rūpi savi tikėjimo dogmatai bei simboliai, o ne tikėjimo dvasia. Nežinia, ar rytdienos krikščionys dalyvaus globalinės etikos kūrimo procesuose, kaip mato Küngas, ar pagal Berdiajevo viziją bus visuomenės atstumtaisiais, panašiais į pirmuosius krikščionis, kurie meile artimui nuginklavo imperiją. Tikėtina, kad autentiškiausiai krikščioniškas dvasingumas reikšis bonhoferiškos nereliginės krikščionybės pavidalu. Tačiau aišku viena, krikščioniškas tikėjimas tikrai neišnyks. Pasak Bonhoefferio: „Kristus klajos po žemę tol, kol egzistuoja žmonija, kaip tavo kaimynas, kaip tas, per kurį Dievas kalba tau ir šaukia.“
Publikuota: Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2014 spalis Nr. 10
Aš manau, kad krikščionybės ateitis bent kol kas tikrai bus konfesinė. Niekur nepastebėjau, Giedriau, kad rašytumėt apie konfesijų turą. Gal asmeniškai su tuo nesusidūrėt. Konfesiją sudaro ne tik jos teologinės tiesos, bet ir turtas, ypač nekilnojamasis turtas. Šis turtas yra reikšmingas konfesijos pajamų šaltinis jį nuomojant. Jo valdymas užima reikšmingą konfesijos veiklos dalį, nesakau, kad pagrindinę ir svarbiausią, bet gana reikšmingą. Ieškoma būdų, kaip gauti iš valstybės paramos turto tvarkymui, verkiama, kad nebūtų šis turtas apmokestinamas, ir tuo pat metu perkamas naujas nekilnojamas turtas. Tai nėra konfidenciali informacija, viskas iš interneto.
Jeigu kai kurios konfesijos kai kada gana lengvai išsižada savo teologinių tiesų, tai savo nekilnojamojo turto turbūt nei viena dar neišsižadėjo, jau geičiau „kupranugaris pralys pro adatos slkylę“. Dėl to darau išvadą, kad konfesijos laikysis įsikibusios savo turto, taip išlaikydamos konfesinę krikščionybę.
Giedriau, nors nelabai turite laiko su manimi diskutuoti, bet vis gi, ką manote apie krikščionybės konfesinę ateitį paremtą materializmu?
Tinka visaip.
Norėčiau pridėti dar vieną klausimą – ar intelektas padeda bičiulystei , ar jai kenkia ? 🙂
Užduodi keturis klausimus, Simonai, ir atsakant reikėtų bent paragrafo kiekvienam iš jų. Nežinau, kokio ilgio komentarus rašyti sistema leidžia, tad galvoju gal geriau savo mintimis pasidalinsiu ne čia, o atskiru įrašu. Kaip manai?
Ar nesusidarė įspūdis, kad visa krikščionybės raida – tai vieno lukšto uždengimas kitu lukštu, kurie slepią pačią šerdį – tiesą ?
Kristus atnešė gerą naujieną visai žmonijai, kodėl tai uzurpavo krikščionybė ?
Kodėl tai ne motais kitoms religijoms ?
Kame gi iš tikrųjų ta geroji naujiena ?