Neseniai viešojoje erdvėje susidūriau su gyva polemine diskusija, kurioje lietuvės moterys, ištekėjusios už musulmonų, atskleidžia savo išgyvenimus ir skirtingai susiklosčiusius likimus. Viena pasirinko vyro religiją ir yra laiminga, kita susidūrė su pažeminimu, smurtu ir džiaugiasi pasprukusi tarsi iš vergovės. Vienas požiūrio taškas atviras ir pozityvus, kitas – skaudus ir perspėjantis apie pavojus, tykančius tų, kurie pamilo žmogų iš svetimos kultūros ir kitokios religijos.
Turiu prisipažinti, jog lietuvaičių nuotraukos su arabų moterims būdingais galvos šydais, iš pirmo žvilgsnio atrodo labai neįprastai, gal net šokiruojančiai. Nors laikau save tolerantišku žmogumi ir, rodos, siekiu suprasti bei atjausti kitokį, šis susidūrimas man atvėrė kiek daug inertiškumo mano mąstyme ir kaip nelengva pakelti tą (moterį arba vyrą), kurie netelpa į suformuotą „tinkamo“ tautiškumo ar dorovės sampratą. Galbūt nuotaka su rūtų vainikėliu, o ne su nikabu ar burka ir labiau įkūnytų lietuvybę, tačiau ar tai ne idealistinis utopinis lūkestis?
Kartai, kuri augo uždaroje ideologinėje visuomenėje ir represijos sąlygomis saugojo savo tautiškumą, pasirinkimas važiuoti svetur ir kurti ateitį su kitataučiu, o juo labiau nepažįstamos religijos atstovu, gali pasirodyti tarsi pačių brangiausių įsitikinimų išdavyste, kone šventvagyste. Tačiau jaunesniems žmonėms, ypač studijavusiems Vakaruose ir susidūrusiems su multikultūriškai visuomenei būdingu pakantumu kitokiam, toks pasirinkimas neatrodo užgaulus ar nemoralus.
Esu dalyvavęs vestuvėse, kuriose tuokėsi lietuvė krikščionė ir musulmonas indas. Jie susipažino studijuodami Anglijoje ir kūrė šeimą ne su paslėptais motyvais gauti vizą ar pan., o iš meilės. Savo skirtingų religinių įsitikinimų neatmetė, bet stengėsi juos pagarbiai priimti, kaip kitos, ne žemesnės, o savitai turtingos kultūros ženklus. Gyvendamas Airijoje ir bendraudamas su lietuvių bendruomene Dubline, susipažinau su lietuve, kuri ištekėjo už jordaniečio. Kai kurie jos pažįstami atsargiai ir įtartinai žvelgė į šias vedybas, nes įžvelgė kitus nei meilė motyvus. Tačiau nuoširdumas, su kuriuo jaunikio tėvai ir artimieji Jordanijoje pasitiko savo marčią – tai progai pramokę šiek tiek lietuviškai, jie sugiedojo krikščionišką giesmę – pradėjo sklaidyti dvejones. Kiek žinau, ši pora laimingai gyvena iki šios dienos.
Šiandien ne vienas galėtų papasakoti ir daugiau panašių istorijų apie svetur lietuvių kuriamas tarpkultūrines ir sykiu tarpreligines šeimas. Tikriausiai jau visai nebesistebime, kai lietuvė išteka už skandinavo, brito ar amerikiečio. Tačiau santuokos su musulmonu – jau kitas dalykas, jos sukrečia ir labai dažnai iššaukia mūsų, t.y. tautiečių, atmetimą ir pasmerkimą. Gali net susidaryti įspūdis, jog ši „gatvė“ yra vienpusė: musulmonai apskritai neatsiverčia į krikščionybę, o europiečiai lengvai tampa musulmonais ar net islamo radikalais. Šį požiūrį, nors teisingiau jį būtų įvardinti kaip baiminimąsi dėl plintančio terorizmo grėsmių, rodos, patvirtina tokie faktai, kaip rezonancinė išteisintosios Eglės Kucaitės (kuri šio mėnesio pradžioje prezidentės malonės dekretu buvo atleista nuo teismo skirtos piniginės baudos mokėjimo) byla, ar video įrašai, kuriuose kaukėtas „Islamo valstybės“ budelis, kalbantis aiškiu londonietišku akcentu, šaltakraujiškai pjauna galvas amerikiečių žurnalistams.
Ar tikrai religinės konversijos vyksta tik viena – Islamo – kryptimi? Kokios pagrindinės jų priežastys ir ar šis reiškinys griauna mūsų tautinę tapatybę?
Visų pirma reikia pastebėti, jog krikščionių misionieriai iki šių dienų darbuojasi Afrikoje, Indijoje, Indonezijoje, Malaizijoje – šalyse, kuriose yra labai didelės Islamo išpažinėjų populiacijos, – nekalbant apie Europos valstybes. Krikščionių konferencijose esu sutikęs misionierių, pilnai pasišventusių evangelijos skelbimui gyvenantiems islamo kultūroje ar kilusiems iš jos. Arabų šalyse prozelitavimas faktiškai neįmanomas, nes už religinę konversiją baudžiama mirtimi. Atsivertimų į krikščionybę pasitaiko, tačiau krikščionių naujatikiai išlieka anonimais, toliau meldžiasi mečetėse, tik jau Jėzui Kristui – iš čia yra kilęs net misiologinis terminas „anoniminiai krikščionys“.
Taigi, šiandien galime pasiskaityti ar pasiklausyti tiek buvusių krikščionių, atsivertusių į islamą, tiek musulmonų, tapusių krikščionimis, liudijimų. Pastarųjų viešojoje erdvėje beveik nėra, saugantis musulmonų radikalų keršto. Šitos taisyklės nepaisymas gali brangiai kainuoti. Pavyzdžiui, Johnas Doe, padavė į teismą presbiterionų bažnyčią Tulsoje Oklahomoje (JAV), kuri internete publikavo jo atsivertimo iš islamo į krikščionybę istoriją. Šis eks-musulmonas, nuvykęs į gimtąją Siriją, buvo sučiuptas, subadytas, peršautas, o ištrūko tik pats nušovęs vieną savo kankintojų.
Žurnalistė ir poetė Eliza Griswold, septynis metus tyrinėjusi krikščionybės ir islamo priešpriešą šiaurinėje Afrikoje ir tropikuose, savo pastebėjimais dalinasi knygoje The Tenth Parallel: Dispatches from the Fault Line Between Christianity and Islam („Dešimta paralelė: pranešimai iš klaidingos linijos tarp krikščionybės ir islamo“). Ji pastebi, jog tradicinė krikščionių evangelizacija musulmonams reiškia tik vieną – vakarietiško imperializmo brukimą. Todėl, pasak Griswold, tarpreliginių konfliktų priežastys dažniausiai būna ekonominės, tik joms suteikiamas religinis aiškinimas. Pavyzdžiui, pasaulinėje rinkoje kylant kakavos pupelių kainoms, rytinėje Indonezijoje kilo religinis musulmonų įtūžis krikščionių atžvilgiu. Tikrai sutikčiau su amerikiečių žurnalistės išvada, jog lakmuso popierėliu islamą išpažįstančiose kultūrose galėtume laikyti požiūrį į religines mažumas, nebūtinai krikščionis. Atėjus politinei ar ekonominei krizei, atpirkimo ožiais tampa ne tik krikščionys, bet ir musulmonai, priklausantys kitai islamo srovei, kaip antai šiitai. Nereikėtų pamiršti, jog islamas nėra vienalytis. Rimtos teologinės ir istorinės perskyros vien devintajame dvidešimto amžiaus dešimtyje nusinešė apie milijoną gyvybių karuose tarp Irako sunitų ir Irano šiitų.
Vis dėlto, islamo nederėtų laikyti vien kraują liejančia religija ir į musulmonus skersuoti kaip į teroristus. Pastarieji dažniausiai būna religingi ir priklauso fundamentalistinėms, radikalioms ir į džihadą orientuotoms srovėms, tačiau jie nėra viso islamo atstovai. Islamo kultūroje subrendo tokie mąstytojai, kaip Avicena, vyko tokie intelektualiniai sąjūdžiai, kaip nahda („renesansas“), siekę integruoti europietiškas Švietimo amžiaus idėjas. Dvejojantiems ar gali būti kas nors gražaus ir gero Artimųjų Rytų kultūrose, siūlyčiau paskaityti Khaledo Hosseinio romanus – The Kite Runner („Bėgantis paskui aitvarą“) ir And the Mountains Echoed („Kalnų aidą“), atveriančius subtilų estetinį žvilgsnį į supantį pasaulį. Neskaitęs jų, niekada nebūčiau pagalvojęs, jog Kabulas gali būti toks svajingai gražus, o Afganistanas – toks daugialypis. Šie skaitiniai paliko gilų įspūdį ir padėjo formuotis simpatizuojančiam, o ne stigmatizuojančiam požiūriui į kitokį. Naivu būtų manyti, jog sąlytis su tokiais tekstais ir jų autorių pasaulėžiūra menkintų mūsų tautinę savimonę, ar juo labiau išjudintų krikščioniško tikėjimo pamatus. Galbūt būtent tokia pasaulėjauta, turiu omeny Khaledo Hosseinio žvilgsnį, paskatino kai kurias lietuves merginas sumainyti žiedus su arabų vyrais?
Publikuota Delfi.lt 2015 m. liepos 26 d.
Labai gražios tinklapio iliustracijos. Patraukia dėmesį
Smagu 🙂 nesu dizaineris, tad vadovaujuosi vidine nuojauta, keliu tai, kas man gražu
Puikus straipsnis!
Tik mes visi pamirštame kad musulmonai taip PAT Dievo vaikai ,