Vokiečių aristokratas Fabianas von Schlabrendorffas, paleistas iš Berlyno kalėjimo pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sugrįžo į savo miestą ir pamatė, kad jo namas bombų sulygintas su žeme. Visa jo nuosavybė dabar tilpo kuprinėje, kurioje buvo keli drabužiai ir knyga Mokinystės kaina. Gretimoje kameroje kalėjęs jos autorius, Fabiano pusseserės sužadėtinis Dietrichas Bonhoefferis, sužinojęs, kad bus perkeltas į Buchenwaldo koncentracijos stovyklą, perdavė ją savo draugui. Likus dviem savaitėm iki karo pabaigos Bonhoefferį nuteisė myriop, o jo kūrinys, kurį tyrinėtojai laiko bene reikšmingiausiu teologiniu tekstu, parašytu Hitlerio valdžios metais, išlieka aktualus ir šiandien. Pasirodo, praradęs visą savo turtą, Schlabrendorffas iš kalėjimo parsinešė nesunaikinamą lobį – pastoriaus, teologo ir nacistinės Vokietijos rezistento mintis, atveriančias neįkainuojamą Dievo…

Žmogui būdinga siekti laimės ir gerovės, kurti saugų ir ramų gyvenimą. Taip jau nutinka, jog šiems pamatiniams siekiams dūžtant gimtojoje žemėje, šeimos, giminės ar net ištisos tautos nuo ne atmenamų laikų migruoja svetur. Stichinės nelaimės, epidemijos, badas, o ypač karas sąlygoja ypač dideles migracijos bangas. Viena jų, kilusi Artimuosiuose Rytuose, mūsų akyse ritasi per Europą. Vien iš Sirijos nuo 2011 m. pabėgo daugiau nei 4 milijonai žmonių. Tikriausiai teisūs sakantys, jog tai didžiausia krizė, ištikusi žemyną, nuo Antrojo pasaulinio karo. Akistata su nepažįstamaisiais, kurių veidus, gyvus ar mirusius, kol kas regime tik nuotraukose, baugina. Ką darysime, kai jie priartės prie mūsų sienų? Atsitversime spygliuota tvora, kaip daro Vengrija ir spardysime…

Krikščionybė, beveik du tūkstantmečius formavusi Vakarų Europos pasaulėžiūrą ir kultūrą, išsikvėpė. Pažabotas ir darbiniu arkliu paverstas laukinis Europos eržilas ištrūko iš dogminių žąslų. Kritinis Apšvietos protas išjudino ilgaamžį krikščionijos karkasą, o JAV ir Prancūzijos revoliucijos padėjo naujus pamatus šiuolaikinei demokratijai. Drauge prasidėjo ir procesas, sociologų pavadintas sekuliarizacija – palaipsninis religijos išnykimas, jos išstūmimas iš socialinio gyvenimo ar bent jau religingumo kaita. Taip, anot devyniolikto amžiaus garsiojo filologo, Dievas mirė.

Rodos, nūdien labai trūksta pamąstymų tikėjimo ir tautiškumo klausimais. Juolab, kai visuomenėje pastebimos tiek tautinės ir dvasinės apatijos (nors tai nėra vienas ir tas pats), tiek atgimstančio rasizmo bei religinio fundamentalizmo apraiškos. Nepasiduodant nė vienam iš šių kraštutinumų, norėtųsi ieškoti gyvenimo išminties kelio, vedančio į individo, tikėjimo bendruomenės ir tautos harmoniją. Reflektuodamas savo tautinę ir krikščionišką tapatybę bei suvokdamas save kaip narį, priklausantį dviem skirtingiems kūnams – tautai ir bažnyčiai – noriu pasvarstyti apie tautiškumo ir tikėjimo sąlytį.

Virš popiežiaus, kaip įpareigojančios ekleziastinės valdžios, vis dar yra asmens sąžinė, kuriai reikia paklusti labiau už viską; net jei tai prieštarautų ekleziastinės valdžios reikalavimui. Šis individo akcentavimas, kurio sąžinė pastato jį aukščiausio ir galutinio tribunolo akistaton, kur jam galiausiai negalioja išorinių socialinių grupių, net ir oficialiosios bažnyčios pretenzijos, taip pat įtvirtina pasipriešinimo didėjančiam totalitarizmui principą. Josephas Ratzingeris[1]

Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios (Jn 3, 8). Apie vėją kalba arba sinoptikai, arba poetai. Apibūdina jį skirtingai. Vieniems svarbus yra vėjo greitis ir kryptis, kitiems – nenumaldoma, nežinia iš kur kylanti ir kur pasibaigianti neregima jėga, gyvenimui pažadinanti drebulių ošimą, gananti padangių pulkus – audros debesis – ir po karštos rugiapjūtės paguodą atnešanti it pavakario vėsa. Panaši takoskyra laukia kiekvieno, norinčio kalbėti apie Dievą. Ypač apie Dievo Dvasią. Tai tas pats, kaip bandyti aprašyti vėją[1].