Šiame straipsnyje norėčiau pateikti kelis svarbius, bet pas mus dar mažai žinomus „tamsiosios apšvietos“ subkultūros, palietusios ir dabartinio JAV prezidento Donaldo Trumpo administraciją, aspektus.

Gintauto Mažeikio straipsniai „Konservatyvi libertarinė revoliucija JAV?“ ir „Postamerika: Tamsiosios apšvietos kontrrevoliucija JAV“ supažindina su pagrindinėmis antidemokratinėmis neoreakcinės (angl. k. dažnai trumpinama NRx) srovės idėjomis. Mano pastebėjimai turėtų praplėsti vaizdą dar keliais aspektais.

Ryškiausias „tamsiosios apšvietos“ idėjų skleidėjas yra savamokslis filosofas Curtis Yarvinas, manantis, kad atėjo laikas atsisakyti esamų demokratinių institucijų ir politinę valdžią sutelkti vieno vyriausiojo vadovo, diktatoriaus rankose. Amerikos demokratija yra negrįžtamai sugedusi ir turėtų būti pakeista monarchija, sukurta Silicio slėnio technologijų startuolio pavyzdžiu.

Ateistinis nihilizmas

Koks yra „tamsiosios apšvietos“ kontrrevoliucijos santykis su tikėjimu ir religija? Akivaizdu, kad C. Yarvinas yra ateistas, o sąvokos „teisingumas“, „teisumas“ jam yra reliatyvios. C. Yarvinas netiki ontologiniu blogio ar gėrio egzistavimu ir juos laiko tik skirtingų veiksmų rezultatu: „Blogis nėra tas pats, kas piktavališkumas. Gėris taip pat nėra tas pats, kas geranoriškumas. Blogis ir gėris yra rezultatai, o ne norai.“

C. Yarvinas palankiai vertina Richardo Dawkinso, Christopherio Hitchenso ir Danielio Dennetto veikalus, kurie, pasak jo, atskleidė, „kad religija iš esmės yra blogis“. Šio blogio šaknimis JAV jis laiko Britanijos nonkomformistus ir puritonus, atkeliavusius į Ameriką ir sukūrusius integruotą politinę, švietimo ir religinę sistemą.

C. Yarvino nuomone, religijos problema ta, kad ji veda į idealizmą, o idealizmas – į chaosą. Idealizmo kaip filosofinės minties idėjas nuo Platono iki Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio, Ralpho Waldo Emersono ir Johno Dewey jis sudabartina. Šiuolaikine prasme idealistas – tai žmogus, tikintis tokiomis sąvokomis kaip demokratija, ekologija, taika, laisvė, žmogaus teisės, lygybė, teisingumas ir t. t. Šios sąvokos, pasak C. Yarvino, yra miglotos ir neapibrėžtos. Tokie pat migloti yra ir idealistų antiidealai: smurtas, nelygybė, rasizmas ir pan., todėl juos nebūtinai reikėtų traktuoti kaip neteisingus ar blogus.

Religinis idealizmas, svarsto C. Yarvinas, gali būti švelnesnis ir ne toks žudikiškas kaip ateistiniai jo variantai (čia jis prieštarauja R. Dawkinsui ir Ch. Hitchensui), tačiau jis vis tiek skatina chaosą. Religijos yra DNR virusai, o idealai – RNR virusai. Be abejonių, šiuos virusus vienu ar kitu būdu reikia naikinti. Tad tikėtina, kad, jeigu „tamsiosios apšvietos“ kontrrevoliucija JAV pavyktų, religija Postamerikoje, panašiai kaip ir nacistinėje Vokietijoje, būtų toleruojama tiek, kiek palaiko geranoriško diktatoriaus kultą ir paklūsta jo vizijai.

Neofašizmas

C. Yarvinas nemano, kad fašizmo ir komunizmo griūtis atskleidė demokratijos svarbą. Jis fašizmą ir komunizmą supranta kaip vienpartinės demokratijos formas. Skirtumą tarp vienpartinės ir daugiapartinės demokratijos jis palygina su piktybiniu ir gerybiniu augliu. Jis yra įsitikinęs, kad XXI a. demokratija žlugs, kaip žlugo komunizmas, o iš jos išsilaisvinę žmonės jausis kaip rytų europiečiai, išsilaisvinę iš komunizmo.

Pasak C. Yarvino, JAV judėjimas „Baltasis nacionalizmas” yra neefektyvi politinė priemonė. Jo manymu, neonacių radikalas Andersas Breivikas, 2011 m. per seriją išpuolių nužudęs 77-is žmones, buvo neefektyvus, nes jo aukos „nesiekė net triženklio skaičiaus“.

G. Mažeikis teisingai pastebi, kad C. Yarvinas ir jo korporacinių neofašistų grupuotė siekia sunaikinti JAV demokratiją didžiųjų korporacijų labui. Tačiau, jo nuomone, nereikia painioti nacionalfašistų su korporaciniu fašizmu: „Pirmi remiasi tautos idėja, antri – kapitalo ir techninės pažangos ir neigia tautiškumą.“ Vis dėlto būtina pabrėžti, kad C. Yarvinas atvirai žavisi fašizmu ir pripažįsta, jog nacionalsocializmo idėjos jam yra labai artimos.

Toliau pateiksiu kelias citatas iš traktato „Suvokti rasinį idealizmą“, kurių sąmoningai netrumpinu:

„Galbūt tik man sunku suprasti, kaip kas nors gali nesižavėti Trečiuoju reichu. Nacionalsocializmas susiformavo civilizuočiausioje pasaulio šalyje, ir bent jau prieš karą jo populiarumas ten buvo milžiniškas. O tai, kad jam nepavyko užvaldyti planetos ar bent jau Europos, lėmė kelios karinės klaidos, kurios nesunkiai galėjo pakrypti kita linkme.

Tiesą sakant, man labai lengva įsivaizduoti alternatyvų nacizmą 2007 m. (tekstas rašytas 2007 m. gegužės 20 d. – aut. past.). Aš visai neįsivaizduoju jo kaip paranojiško gestapo valdomo pragaro. Didžioji dalis mūsų istorinės atminties apie Trečiąjį reichą, suprantama, yra karo laikų nacizmo atmintis. Bet jei karo baigtis būtų pasisukusi į kitą pusę, tai jau būtų sąjungininkų atmintis, irgi vargu ar gražus vaizdas. Hitlerizmas, be abejo, laikui bėgant būtų sušvelnėjęs, kaip ir stalinizmas bei maoizmas. Mano nuomone, geriausiai nacionalsocializmą galima suprasti kaip tam tikrą idealizmo rūšį. Vietoj progresyvių idealų, tokių kaip demokratija, lygybė ir žmogiškumas, naciai garbino tokius idealus kaip drąsa, ištikimybė ir arijiškumas (jei galime vartoti šį žodį). […]

Taip pat svarbu prisiminti, kad masinis žydų žudymas jokiu būdu nebuvo pagrindinis XX a. trečiojo dešimtmečio arijonizmo elementas. Taikos metu naciai pagal savo programą siekė juos išvaryti ir konfiskuoti jų turtą, kuris, kaip įprasta neapibrėžtai manyti, buvo nesąžiningai išviliotas iš vokiečių tautos. Todėl tai, kad dauguma vokiečių rėmė nacius, jokiu būdu nereiškia, jog jie (ir juo labiau jų palikuonys) prisidėjo prie Holokausto. Holokaustas kaip slapta karinė operacija buvo ją suplanavusių ir įvykdžiusių žmonių veiksmas.“

Fašizmo padarinius C. Yarvinas kaip įmanydamas stengiasi sušvelninti, teigdamas, kad komunistai nužudė kur kas daugiau žmonių nei fašistai. Nacionalsocializmą jis palygina su šių dienų žaliųjų programa, kuri rūpinasi aplinkosauga: „Nacių aplinkosauga neabejotinai skyrėsi nuo mūsiškės, tačiau šeimyninis panašumas akivaizdus, ir nors aplinkosauga vargu ar buvo svarbiausia nacių programos dalis, ji galbūt leidžia pažvelgti į jų pasaulėžiūrą.“

Akivaizdu, kad C. Yarvinas mėgina pateisinti hitlerizmą. Arijų rasės idėjos įgyvendinimas kainavo šešis milijonus žydų gyvybių, bet C. Yarvinui tai tik idealistinė idėja, kurią šiandien atitinka žaliųjų siekis rūpintis aplinka. Tiek arijanizmas, tiek ekologija kyla iš žmogaus švaros ir tyrumo instinkto. „Argi neįmanoma įsivaizduoti, kad ekologija (aplinkosauga) būtų naudojama kaip masinių žudynių pagrindas?“ – provokuojamai klausia C. Yarvinas..

Įtaka D. Trumpo administracijai

C. Yarvinas nebuvo pakviestas į D. Trumpo inauguraciją, tačiau ta proga Vašingtone surengtame prabangiame Karūnavimo pokylyje (organizatorius – ultrakonservatyvi leidykla The Passage Press) jis dalyvavo kaip neoficialus garbės svečias.

Beje, pokylio pavadinimas daug pasako apie konservatyvios libertarinės revoliucijos JAV nuotaikas. Todėl visai nereikia stebėtis jau vėliau D. Trumpo socialinėje „Truth Social“ paskyroje įkelta savo paties nuotrauka su karūna ir užrašu „Tegyvuoja karalius“ bei įstatymo projektu, siūlančiu naikinti konstitucinį dviejų prezidentinių kadencijų ribojimą.

Pasak „Politico“ žurnalisto Iano Wardo, C. Yarvinas labiau nei bet kas kitas prisidėjo prie Karūnavimo pokylyje dalyvavusių svečių mąstymo formavimo. Šiam žurnalistui duotame interviu C. Yarvinas pasigyrė, kad tą savaitgalį buvo susitikęs su viceprezidentu J. D. Vance’u ir pietavo su D. Trumpo Valstybės departamento aukšto rango darbuotoju Michaelu Antonu, taip pat bičiuliavosi su „revoliuciniu avangardu“ – jaunaisiais konservatoriais, kurie užaugo skaitydami jo tinklaraštį ir dabar pradeda dirbti naujojoje JAV administracijoje.

Anot C. Yarvino, jis net pats nustebo, kad jo pasiūlyti kandidatai į įvairius naujosios administracijos postus buvo taip lengvai patvirtinti. Patikėti negalinčio žurnalisto perklaustas: „Norite pasakyti, kad jie atsižvelgė į jūsų rekomendacijas dėl personalo?“, jis atsakė aptakiai: „Na, pamatysime – bet kelias yra lengvesnis. Kelias nuo „aš esu tamsusis elfas“ iki „aš turiu postą šioje administracijoje“ staiga tampa panašus į „oho, konkurencija daug mažesnė“.“ Gal ir ne visa D. Trumpo administracija yra „revoliucinis avangardas“, bet bent jau jos dalis tikrai atspindi pastarojo siekius.

Dar 2021 m. J. D. Vance’as yra lyginęs savo ir C. Yarvino idėjas, reikalingas politinėms JAV reformoms: „Taigi yra toks vyrukas Curtis Yarvinas, kuris rašė apie šiuos dalykus.“ Toliau jis aiškino, kaip D. Trumpas, jei būtų perrinktas, turėtų pertvarkyti federalinę biurokratiją: „Duočiau jam vieną patarimą: atleisti kiekvieną vidutinio lygio biurokratą, kiekvieną administracinės valstybės tarnautoją ir pakeisti juos mūsų žmonėmis. O kai teismai jus sustabdys, atsistokite ir pasakykite visai šaliai: „Vyriausiasis teisėjas priėmė sprendimą. Tad netrukdykite jo vykdyti.“

Būtent tai šiandien ir vyksta.

Taip pat reikėtų paminėti Silicio slėnio milijardierių, „PayPal“ ir kitų kompanijų vieną iš steigėjų, verslininką Peterį Thielį, kuris buvo didžiausias J. D. Vance’o politinių kampanijų rėmėjas. Persiėmęs „tamsiosios apšvietos“ idėjomis, jis pradėjo finansuoti ir C. Yarvino veiklą. Tokiu būdu iš mažai kam žinomo blogerio, slėpusio savo politines pažiūras po Mencijaus Moldbugo slapyvardžiu, C. Yarvinas tapo pripažintu politikos teoretiku, kurį kalbina tokie JAV žiniasklaidos grandai kaip Tuckeris Carlsonas ir kiti.

C. Yarvino ideologijos šviesoje D. Trumpo ir jo administracijos vykdoma vidaus ir užsienio politika nebeatrodo impulsyvi ir nenuspėjama. Griežta demokratijos kritika kaip aidas atkartoja „tamsiosios apšvietos“ ideologo nukaltas formuluotes. Vilties gali teikti tik tai, kad, pasak C. Yarvino, D. Trumpas teturi vieną tūkstantąją dalį reikiamos jėgos jo idėjoms įgyvendinti.