Rubliovo Išganytojas

Istorinis Jėzus ir tikėjimo Kristus. Tęsiant diskusiją „Ar krikščionybė pagrįstai pretenduoja būti visuotine tiesa?“

Savo svetainėje bičiuliams noriu sudaryti saugią erdvę kalbėtis rūpimais klausimais, ar jie būtų praktiniai, ar teoriniai, teologiniai ar pastoraciniai, literatūriniai ar filosofiniai ar dar kokie kiti. Tikiu, kad prie bičiulių stalo temos bus įvairios ir daugialypės. Suprantu, kad diskusija, pasiūlyta Gedimino, įgauna grynai filosofinį-teologinį pobūdį ir dėl šios priežasties ne visiems gali būti suprantama ar aktuali. Visgi nenoriu ignoruoti jam svarbių klausimų ir, atsakydamas į juos, savo mintimis dalinuosi nauju įrašu, o ne komentarų skiltyje. Štai kokie toliau besirutuliojančios diskusijos klausimai:

Jėzus Kristus yra konkreti istorinė asmenybė. Kaip istorinė asmenybė, t. y. žmogus (istoriškumas yra vienas esminių buvimo žmogumi bruožų) gali būti Dievu? Mirtis ant kryžiaus bei prisikėlimo įvykis, kurio savo akimis nemačiau, įvyko maždaug prieš du tūkstantmečius. Ką tai bendro turi su dabartimi? Gerai, tarkime Kristus prisikėlė. Bet galbūt prisikėlimas tėra vienkartinis Dievo, tapusio žmogumi, įvykis? Kaip konkreti istorinė asmenybė gali būti bendru mūsų išganymo ir civilizacijos pagrindu? Juk idėjos, sąvokos yra bendrybės, bet asmuo yra konkretus! O net jei Kristaus asmenį traktuotume ne kaip žmogų, panirusį istorijoje, bet kaip asmens idėją. Tai būtų mąstymu pagaunama bendrybė, bet nebe Asmuo.

Kas sykį, tardami Jėzus Kristus, teigiame šį paradoksą: žmogus vardu Jėzus, gimęs Betliejuje, augęs Nazarete ir nukryžiuotas Jeruzalėje, sykiu buvo ir Kristus, Dievo sūnus, judėjų lauktas Mesijas, įtvirtinsiąs Dievo viešpatystę žemėje. Jėzus Kristus kaip žmogus-Dievas yra drauge ir istorinis faktas, ir tikėjimo objektas (nors teisingiau būtų sakyti priimančio tikėjimo subjektas, kadangi Dievas negali būti žmogaus objektu). Krikščioniška teologija remiasi šiuo dvilypiu teiginiu. Jei viena pusė perdėm pabrėžiama, o kita ignoruojama, teologija iškrypsta, kaip atsitiko su doketizmu ir ebionizmu. Doketizmas neigė Kristaus kaip žmogaus egzistenciją, o ebionizmas priešingai – Jo dieviškumą. Šimtmečiais trukusi kristologinė polemika mėgino išsiaiškinti kaip viename asmenyje gali lygiaverčiai egzistuoti dvi prigimtys. Siekdamos išvengti doketizmo ir ebionizmo klaidų, krikščionių bažnyčios savo tikėjimą šiuo klausimu bene aiškiausiai artikuliavo Atanazo išpažinime:

Teisingas tikėjimas yra toks, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, yra ir Dievas, ir Žmogus. Dievas iš Tėvo esybės, pagimdytas prieš laikų pradžią, ir Žmogus, iš Jo motinos esybės pagimdytas savo metu. Tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, protinga siela žmogaus kūne. Lygus Dievui dieviškąja prigimtimi ir mažesnis už Dievą žmogiškąja prigimtimi. Ir nors Jis Dievas ir žmogus, bet ne du, o vienas Kristus. Vienas ne per atsivertimą iš Dievybės į kūną, bet per žmogiškumo pakilimą į Dievybę. Jis yra vienas, bet ne taip, kad prigimtys susimaišytų, bet kad jos sudarytų vienybę. Taip, kaip protinga siela ir kūnas sudaro vieną žmogų, taip Dievas ir Žmogus sudaro vieną Kristų […]

Skeptikams tai panašu į šizofrenijos formą, tačiau kiti, pradedant Pauliumi, Dievo apsireiškimą kūne pagarbiai vadina slėpiniu (1 Tim 3, 16).

18-20 a., suklestėjus tekstiniam-istoriniam kriticizmui, mėginta ieškoti istorinio Jėzaus, taip jį atskiriant nuo tikėjimo Kristaus (Reimarus, Strauss, Schweitzer, Bultmann). Nors šie judėjimai ir suteikė postūmių teologinės minties raidai, jų lūkesčiai nepasiteisino. Praktiškai viską, ką žinome apie istorinį Jėzų, sužinojome iš tų, kurie tikėjo juo kaip Kristumi. O tai reiškia, kad nėra Jėzaus Kristaus paveikslo, kurį išvystume, pritaikydami išimtinai mokslinę metodiką. Naujojo Testamento demitologizavimas geriausiu atveju atveda prie išvadų, kurios tikėjimo nei paneigia, nei jį pagrindžia.

Jėzaus istoriškumą šiandien, kaip ir per visą krikščionybės istoriją, daugiausiai patvirtina tikėjimo Kristumi patirtys. Žmonės, chronologiškai nutolę tūkstantmečius nuo Jėzaus Kristaus fakto, išgyvena tą patį, ką ir pirmieji Jėzaus mokiniai – Dievo jėgą, kuri perkeičia žmogišką būtį. Moksliškai šios patirties pagrįsti negalėtume, tačiau mėginimai ją paneigti vėlgi yra bergždi. Rodos, po truputį akademiniame pasaulyje, išskyrus naujuosius radikaliojo ateizmo atstovus, tikėjimo patirtis nebeneigiama, bet priimama kaip save patvirtinanti (angl. self-authenticated). Žinia apie Jėzaus Kristaus mirtį ant kryžiaus ir prisikėlimą iš numirusių būtų mitologinio pobūdžio, jeigu ne žmogaus būtį transformuojanti jėga, ateinanti drauge su ja. Mitai tokios galios neturi. Istoriškai prisikėlimas yra vienkartinis įvykis, o ontologiškai – tęstinė naujojo gyvenimo patirtis ir sklaida Kristuje.

Atsakant į paskutinį klausimą, visų pirma dvejoju jame skambančios tezės pagrįstumu. Ar tikrai idėja ir asmuo pagal apibrėžtis būtinai privalo būti atskirti? Ar negali asmuo įgyvendinti idėjos? Kodėl gi Jėzus Kristus negalėtų įgyvendinti Dievo idėjos apie tai, kas yra žmogus? Pasak Pauliaus, Jėzus įkūnija tikrąjį žmogų – tokį, kokį Dievas norėjo turėti nuo pradžios. Dėl šios priežasties jis Jėzų Kristų vadina paskutiniuoju Adomu. Pirmajame Adome kaip archetipe mes gyvename atskirtyje nuo Dievo ir susvetimėjime, o Kristuje, – sugrįžtame pas Dievą ir tampame Jo būties dalininkais. Dėl pirmojo atsiskyrimo nuo Dievo kiekviename žmoguje išlieka tikrojo gyvenimo – tiesos, meilės, harmonijos ir panašumo į Dievą – ilgesys. O Kristus sudaro visas prielaidas šiems vidiniams žmogaus lūkesčiams išsipildyti. Atgimimas, naujo kūrinio atsiradimas, naujo gyvenimo ir jo prasmės atradimas laiko prasme vėlgi nėra vienkartinis įvykis, bet greičiau vyksmas, kurio kulminacija yra akistata su Kristumi. Laukdami galutinio Dievo idėjos įgyvendinimo – pilno mūsų egzistencijos perkeitimo – mes meldžiamės „teateinie Tavo karalystė“ ir „taip, ateik Viešpatie Jėzau.“

2 komentarai apie “Istorinis Jėzus ir tikėjimo Kristus. Tęsiant diskusiją „Ar krikščionybė pagrįstai pretenduoja būti visuotine tiesa?“

  1. Mindaugas M.

    Pritariu Giedriui, kad Jėzaus istoriškumą daugiausiai patvirtina tikėjimo Kristumi patirtys. KB/ortodoksų Bažnyčia svarbiausias tikėjimo istorines patirtis priskiria Tradicijai (Perdavimui). Bažnyčios iš kartos į kartą perduodamos tikėjimo Kristumi patirtys jungiasi su mūsų šiandien gyvenančių tikėjimo patyrimais. Gedimino išskirtas tikėjimo išpažinimas šiuo klausimu, manau, ir yra tas patikimiausias garantas norint tikėti istoriniu, o ne savo susikurtu Kristumi.

  2. Gediminas

    Tai tikrai bičiuliška žinia, Giedriau. Galime būti bendrystėje, nors esame tokie skirtingi! Visiems bičiuliškai nusiteikusiems vietos pakanka. Ir praeityje, ir dabartyje savo klausimais ar mintimis sutrikdydavau draugus krikščionis. Pačiu klausimų nepraktiškumu bei, mano manymu, tariamu neaktualumu. Vis išgirsdavau raginimų neteorizuoti. Tokiu būdu vis labiau užsiverdavau, nes jutau sunkumų būti pačiu savimi. Anot draugų, kaip suprantu, tikra yra tai, kas praktiška, apčiuopiama bei konkretu. Neneigiu tikrumo šių dalykų, nors tai būtų tik dalis tikrovės.

    Ačiū už trumpą, bet turiningą įrašą. Atanazo išpažinimo anksčiau nesu skaitęs, bet šįkart perskaitęs susidūriau su tikra tikėjimo gelme, nors išpažinimo tekstas ir yra trumputis. Aš tikiu Kristumi, nors nelaikau savojo tikėjimo sau savaime suprantamu dalyku. Veikiau man tikėjimas prilygintinas su rimtomis akademinėmis studijomis, kurios, kuo toliau, tuo sudėtingesnės atrodo ir mažėja savaime suprantamumo lygis sieloje. Nors tikėjimo bei studijų netapatinu, bet panašumų atrandu.

    Sutinku su pastaba dėl idėjos bei Asmens priešinimo. Nesiplėsiu, bet filosofijos istorijoje, pradedant Tomo Akviniečiu ir vėlyvųjų viduramžių nominalistais, idėjų tikrovė buvo interpretuojama kaip sąvokos ar žodžiai, bet ne pati būtis. Nors Platonas ar Augustinas idėjas suprato plačiau bei esmingiau. Ir pačiam būdinga sieti Dvasią, asmenį ir idėjas. Matyt, ankstesniame įraše priešinau asmenį, kaip istorinę konkretybę, su idėjomis.

    Pats prieš maždaug pusantrų metų patyriau prisikėlimo aktualumą, kai per išpažinties ir reiklaus Gavėnios pasninko patirtį išgyvenau mane keičiančią Kristaus prisikėlimo jėgą. Tad istorinis Kristaus prisikėlimas man YRA dabarties galybė. Vis dėlto, man rūpėjo kaip istorinis prisikėlimas gali prabilti dabarties žmogui, kuris nesiryžta patikėti Dievo meile Kristuje. Tai taip pat buvo ir filosofinio—teologinio pobūdžio klausimas, kaip pats pastebėjai.

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.