Su šėtonu privaloma kovoti – kruvinojo penktadienio refleksija
Vėl kraują stingdantys vaizdai su uždengtais lavonais, krauju apsipylusiais įvairaus amžiaus žmonėmis, sodinamais į greitąsias, ginkluoti policininkai, automatų serijos, sprogstančių savadarbių bombų garsai, panikos apimti veidai, ašaros ir aimanos… Apie šimtą trisdešimt žuvusiųjų ir pusketvirto šimto sužeistųjų, iš kurių penktadienio vakarą kas gėrė kavą, kas valgė, kas šėlo koncerte iki jų gyvybes nusinešė gerai suplanuotas teroro aktas Paryžiuje. Nors nesinori patikėti, bet prie panašių žinių pradedame priprasti. Islamo valstybės kerštas „bedieviams“ europiečiams, t. y. mums… Kaip į šį tragišką teroro aktą, reaguoti, jei tiki Kristumi? Tylėti? Kodėl? Melstis? Už ką? Kalbėti? Kaip ir kokią leksiką vartojant? Klausimų daugiau nei atsakymų, tačiau kažkaip nejauku ir nesąžininga būtų gyventi, bendrauti, rašyti taip, tarsi nieko nebūtų įvykę.
Norisi savo nerimu pasidalinti, išsikalbėti, pasiguosti. Pasakyti baimei trauktis ir nedrumsti sielos. Laukti Viešpaties ir kalbėti sau drauge su psalmininku – ko nusimeni ir nerimsti siela many? Lauk Dievo, nes tikrai dar girsi ir šlovinsi Jį. Taip norisi pasijusti mylinčio ir globojančio Tėvo glėby ir pažvelgti į gyvenimą Jo akimis – su meile, kuri nugali baimę. Stipriai įsitverti į neregimą Viešpaties ranką ir tarti Jam – tavyje aš saugus. Tu nepalikai pasaulio nežinomo ir gąsdinančio likimo valiai. Žmonija nėra našlaitė, atiduota piktiems žvėrims papjauti. Tau, Dieve paklūsta viskas ir be tavo valios nei žvirblis nekrinta negyvas, nei plaukas nuo mūsų galvos.
Tuomet prie klausimų, užduotų šiek tiek aukščiau, sugrįžtu jau su kita širdimi. Be panikos, ramesnis, neskubantis su kategoriškomis išvadomis, nenorintis keršto, ieškantis tiesos ir išminties. Kodėl mūsų nekenčia ir nori išžudyti? Dėl praeityje patirtos skriaudos? Todėl, kad tebesame „kryžiuočiai“, nekentėme, žudėme ir tęsiame tai daryti? Ar tiesiog dėl to, kad jie ir mes esame tokie skirtingi? Greičiausiai mūsų nekenčia dėl to, kad šiandien esame galingo valstybių aljanso dalimi. Esame sąjungoje, kuri, kaip jiems atrodo (o gal iš tiesų), nori diktuoti pasauliui kaip gyventi, neatsižvelgiant į tautų ir kultūrų skirtybes, duotas Dievo. Jei taip mąstoma, tuomet tie, kas planuoja ir siunčia žudyti, nori patys diktuoti ir primesti mums (ir likusiam pasauliui) savo įsitikinimus, vertybes ir pasaulėžiūrą. Matyt, kovojama dėl įtakos ir valdžios, tuomet individualūs gyvenimai neturi vertės.
Labiausiai šokiruoja tai, kad žudoma iš neapykantos, kurią motyvuota religija. Kraujas liejamas įsitikinus, jog tuo pašlovinamas Dievas ir taip vykdoma jo valia. Koks apsigavimas, kokia gili tamsa. Tačiau stebėtis tikriausiai nereikėtų. Ar krikščioniškas religingumas, tarkime inkvizicija, nedarė to paties ir neteisino savęs tais pačiais argumentais? Juk žudė, idant pašalintų „blogį“ iš savo tarpo ir taip išsaugotų mokymo grynumą.
Sakoma, kad krikščionybė išaugo iš šios infantilios stadijos, o islamas, užgimęs vėliau, – dar ne. Nežinau. Nesu įsitikinęs, jog krikščionybė išaugo. Hitlerinės Vokietijos pavyzdys leidžia tuo dvejoti. Protestantiškos bažnyčios palaikė fiurerį, net teologiškai grindė jo „mesijinį“ vaidmenį. Nereikia grįžti net prie Hitlerio. Užtenka paskaityti šių dienų Rusijos baptistų sąjungos pagiriamuosius laiškus Putinui, kuriuose liaupsinamas jo krikščioniškas tikėjimas bei atsiribojama nuo brolių ukrainiečių, ir pasidaro aišku, kad krikščionybė nėra toli pažengusi. Susidarius tam tikroms politinėms sąlygoms, Kristaus vardu vėl gali būti žudoma, kaip tai istorijoje daugybę kartų jau yra buvę.
Neįtikėtina ir tai, kaip „Islamo valstybė“ pasiseka konvertuoti Vakarų demokratijose augusius jaunuolius ir paversti juos savo „ištikimais Alacho kariais ir palaimintaisiais kankiniais.“ Viešame „Islamo valstybės“ pareiškime, kuriame ji prisiima atsakomybę už kraujo praliejimą Paryžiuje, miestas vadinamas „prostitucijos ir blogio“ sostine bei pagrindine kryžiaus nešėja Europoje. Kita vertus, misiją vykdę kalifato kariai esą „atsižadėjo pasaulietiško gyvenimo ir puolė savo priešus, tikėdamiesi mirti dėl Alacho, […] kuris jiems suteikė pergalę ir įvarė baimę į kryžiuočių širdis jų pačių gimtinėje.“ Teksto autoriai prašo Alacho padėti ir jiems patiems sekti šių jaunuolių pavyzdžiu bei priimti juos kaip šventus kankinius. Šiai mirtį pasėjusiai operacijai iliustruoti pasitelkiama ištrauka iš Korano.
Koranas nėra Biblija. Tačiau, kiek suprantu, dėl neapykantos krikščionims ir Vakarų civilizacijai kalti ne jo tekstai, o jų aiškinimas. Ir Biblija galima pateisinti prievartos naudojimą, stabmeldžių egzekucijas, kūno sunaikinimą, idant siela būtų išgelbėta, ir t.t. ir pan.. Tad ko stebėtis, kad radikalieji islamo fundamentalistai mirtį nešančius savo veiksmus, traktuoja, kaip gryniausią tikėjimą. Pamenu, savo nuostabą, kai po rugsėjo 11 išpuolio prieš Niujorko dvynius, klausiausi į žiniasklaidą pakliuvusio Bin Ladeno įrašą, kuriame jis su bendražygiais aptaria pavykusį teroro aktą. Pritrenkė jų euforiškas džiugesys dėl Alacho suteiktos pergalės, religiniu žargonu persunkta kalba. Vis minimos pranašystės, o savo veiksmai traktuojami kaip pažodinis jų išpildymas. Supratau, kad reikalų turime su charizmatais. Tik musulmonų, ne krikščionių. Pastarieji pabrėžia, kad jų kovos ginklai ne kūniški, o anie „Dievo valią“ įgyvendina naudodami fizinę mirtį nešančius ginklus.
Ar visas islamas piktas? Vis dar tuo netikiu. Tačiau daugėjant radikaliųjų islamo fundamentalistų ir džihadistų išpuoliams, mus nesunku bus įtikinti, kad yra būtent taip – su islamu reikia kovoti. Su šaknimis išrauti tą mirtį nešantį medį. Neapykanta visuomet gimdo neapykantą. Gali būti, jog netolimoje ateityje musulmonų bendruomenės Europoje, panašiai kaip anksčiau žydai, susilauks mirtinų pogromų. Jau dabar nejauku kalbėti apie taikdarišką laikyseną, nes ji gali būti traktuojama, kaip silpnavalystė. Kraujas prašosi kraujo, o ne atleidimo ir maldos.
Be abejo yra ir kita pusė – nusikaltimas vertai susilaukia atpildo. Paulius ir Liuteris buvo teisūs – valstybės sargai ne veltui nešioja kalaviją ir yra Viešpaties tarnai, skirti bausti piktadarius. Tuo tikiu, tai priimu. Ir nors gynybinis karas yra pateisinamas, su užsidegimu jį propaguojantys kai kurie Amerikos evangelikai neįtikina. Ne taip suvokiu ir krikščionišką uolumą. Ne tokį regiu Kristų.
Aišku, kad gedinti Prancūzija ir kitos solidarios valstybės, vadovaudamosis teisingumo principu, imsis atsakomųjų veiksmų prieš „Islamo valstybę“ ir plės savo karinius veiksmus Sirijoje ir kitur. Visgi vargu ar netolimoje ateityje regėsime greitą šios charizmiškai motyvuotos religinės-teroristinės grupuotės pabaigą. Labai tikėtina, jog kova su „Islamo valstybe“ toliau eskaluos džihadistų įsitikinimą, jog Vakarai yra šėtonas. O su šėtonu privaloma kovoti.
15 komentarų
Virginija
Aš čia visai ironizuoti nenorėjau, tiesiog draugiška pastaba ir tiek. 🙂 Iš prigimties nieko trinti nereikia, ji tokia, ir vyrams, ir moterims duota Paties Kūrėjo…
Virginija
Santykio su islamu apmąstymas, galimas įvairiais aspektais, be abejonės greitai taps ir jau tampa būtinybe mums, dabarties lietuviams, kurie iki šiol esame menkai su juo susipažinę, nes tarsi ir nebuvo mums tokio poreikio. Yra, buvo ir seniau, Lietuvoje rimtų islamo tyrinėtojų, bet jų balsas kažkodėl retai girdimas. Iš įdomesnių islamologų galėčiau paminėti prof. dr. Egdūną Račių, dirbantį VDU. Man kol kas aišku tik tiek, kad daugmaž visos religijos teoriškai moko neblogų dalykų – aukštos moralės, meilės artimui, atsidavimo Dievui ar dievams, bet praktiškai, vadinamojoje „liaudies religijoje”, su tarsi gero mokymo įgyvendinimu kyla įvairiausių problemų. Lygiai islame, lygiai krikščionybėje yra visokių žmonių. Stereotipai ir tėra stereotipai, susidūrus su konkrečiu asmeniu juos tenka koreguoti. O kaip gaivinti daugeliui mūsų čia diskutuojančių brangią krikščionybę, aš asmeniškai kol kas galiu pasiūlyti tik tokią programą – pradėkime kiekvienas asmeniškai nuo savęs: atgailos, atleidimo, šventėjimo, Dievo ir artimo nuoširdaus mylėjimo, neprimetinėkime niekam mūsų supratimu teisingų įsitikinimų, nebūkime moralistais ir šventeivomis. Gal savo pagarbiu požiūriu ir kokį musulmoną paskatinsime domėtis Kristumi? O kaip pertvarkyti Bažnyčią ar kokias kitas krikščioniškas organizacijas bei valstybes, kol kas neturiu nė mažiausio supratimo. Tą svarstyti palieku Dievui ir vyrams, nes tai pirmiausia jų pašaukimas pasaulyje. Beje, prie čia besimezgančios diskusijos apie karo ir kovos prigimtį noriu pridėti ir pastebėti, kad tai labai giliai vyriškas fenomenas: konkuruoti, lyginti savo jėgas, diskutuoti ir pagarbiai ir nepagarbiai, plačiai nagrinėti idėjas ir teorijas… Ir gamtoje matome patinus grėsmingai ragus surėmusius, ir paauglius mokykloje iki kraujų besidaužančius – nuo to viskas prasideda. Moterų tarpe tokie dalykai reti. Joms paprastai labiau rūpi bendradarbiauti arba užglaistyti esamus konfliktus. O jei kuri kovoja, tai dažniausiai subtiliomis priemonėmis ir be kraujo. Aišku, būna retų išimčių.
Giedrius
Atliepia tavo mintys, Virginija. Ir ačiū už šiltą ironiją vyrų fenomeno atžvilgiu – iš tiesų iš savo prigimties sunku ištrinti tą patino instinktą…
Gediminas
,,Karas — visų tėvas, visų karalius ir vienus atskleidė kaip dievus, kitus — kaip žmones, vienus vergais padarė, kitus — laisvaisiais.”. (Herakleitas)
,,ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta.”. (Pr 3, 5)
Mindaugas palietė karo temą, ir man vėl grįžo prisiminimai apie tai, apie ką pastaruoju metu rimtai mąstau.
Pacituotas Hėrakleito fragmentas man vis labiau panašus į glaustą visos Vakarų civilizacijos programą. Vakarų esmę, interpretuojant šį fragmentą, sudaro ginčas arba karas. Iš pirmo žvilgsnio, karas — tai ginkluotas susirėmimas. Iš istorijos žinome apie karingus graikus bei Romos imperiją, sėkmingais karais tvirtinusią savo teisę būti. Bet giliau pažvelgus, net ir tiek mokslinė, tiek filosofinė polemika yra paremta ginčo principu. Prieštaravimais grindžiama logika. Susigrumia skirtingi protai ir save įtvirtina per Kito turinių kvestionavimą ar paneigimą. Taip galima intelektualinė pažanga, kai argumentuotai bei faktais paneigiamos senos teorijos ir įsitvirtina nauja mokslinė ar filosofinė teorija. Paradoksalu bet proto pažanga vyksta per paneigimą bei ginčą. Socialiniame Vakarų kontekste, Kitas — tai ne aš. Susidūrimas su svetimybe numato šį neigimo ir ginčo veiksmą. Tai taikytina tiek Vakarų viduje, tiek susiduriant su kitomis civilizacijomis. Herakleitas sukonkretina karo vertybinį turinį. Pasak jo, karas vienus atskleidžia kaip dievus.
O nuo šios vietos nesunku, bent jau man, atlikti minties šuolį link Pradžios knygos trečiojo skyriaus. Piktasis savo gundymą kreipia pasiūlydamas žmogui alternatyvą — pačiam tapti Dievu ir pažinti gėrį ir blogį. Tolesnė žmonijos istorija atskleidžia, kad karta po kartos žmonija patiki galimybe pačiai tapti Dievu. Bet prieštaravimas yra toks, jog savąją dieviškumo pretenziją žmogus įtvirtina ne gero ar blogo pažinimu, bet jėga, įgaunančia karo pavidalą. Iš to išvedu, jog karinis savęs įtvirtinimas, net kai tai pridengiama Dievo vardu, yra sena žmogaus ambicija pačiam tapti Dievu.
Toks pamąstymas, kurį galima plėsti.
Giedrius
Gediminai, iškalbingą Herakleito citatą apmąstai. Sakyčiau, kad priešiškumas ir karas yra ne tik būdingas „Vakarų civilizacijos programai”, bet apskritai žmogui. Prisiminkime Abelio ir Kaino istoriją apie pralietą artimo kraują, taip pat Jėzaus žodžius apie artėjančią pasaulio pabaigą „girdėsite apie karus ir karų gandus, žiūrėkite, kad neįsigąstumėte […] tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę” (Mt 25,6-7). Taigi nuo žmonijos pradžios iki pabaigos istorija yra paženklinta nepakantumu, pavydu, godumu ir siekiu valdyti, iš ko ir kyla karai.
Iš tų pačių paskatų gali kilti ir poleminiai ginčai. Nuo antikos žinomi sofistiniai išvedžiojimai, siekiant ne tiesos, o pergalės. Nors žodžių ir argumentų karai būna tokie pat nuožmūs, visgi sakyčiau, kad nebūtinai jie kyla iš siekio paneigti Kitą. Juk galima kritiškai vertinti ir polemizuoti, ieškant tiesos ir Dievo, nesitaikstant su tam tikra pasaulėžiūra, kvestionuojant vertybes ir t.t. ir pan. Kritinis mąstymas yra konstruktyvus, o ginčai, siekiant bet kuria kaina įtvirtinti savo požiūrį – destruktyvūs, tad sutinku su tavimi, kad juos galima vertinti kaip „karinį savęs įtvirtinimą”. Iš tiesų, kai tokios paskatos pridengiamos teologiniu žargonu ar net autorizuojamos Dievo vardu, jos atspindi Pradžios knygoje minimą žmogaus ambiciją be Dievo tapti Dievu.
Mindaugas M.
Straipsnis maloniai skaitosi… Man atrodo, kad kartu su Vakarų civilizacijos progresu įsitvirtino fenomenas, kurį pavadinčiau “karo etika”. Juk prie tam tikros kovų etikos lietuvius pratino dar kryžiuočiai. Vakarai nuo seno manėsi vedantys daugiau ar mažiau garbingą karą. Ir nors praėjusio amžiaus vidurys turėjo šią sampratą sukrėsti. Viskas tarsi pasimiršo. Liko laimėtojai, šalia kurių Iškilo dar pabedytely velykoj otecesvenoj. Juk Rusija, kurią pažįstame iš blogosios pusės, galbūt yra būtent tokia dėl karų ir savo paskui sekusio Pobedos kulto. O juk išgryninus iki esmių esmės, karas yra karas. Tad gal ir neturime stebėtis, kad musulmonai į Vakarų karus atsako taip pat karu. Gerai, gal dabar Vakarų karai subtilesni, ekonominiai, “efektyvesni”, bet tai taip pat karai su savo šiandieninėm pasekmėm. Reikia pripažinti. Na, nebuvom geri krikščioniškos civilizacijos pavyzdžiai musulmonų pasauliui. Žinoma, jie taip pat nesėdėjo rankų sudėję, jei sugrįžti į laikus iki kryžiuočių atsiradimo. Tačiau Vakarai paskelbė apie savo Dievą karu. Na, dabar musulmonai grįžta lygiai tuo pačiu… Nei vienas žuvęs Paryžiuje krikščionis, ateistas, satanistas nėra to užsitarnavęs labiau už bet kurį kitą.
Giedrius
Skaitau Rubšio „Islamą”… Sakyčiau, tikrai privalomas skaitinys, norint kalbėti apie musulmoniško religingumo prigimtį, jo istoriją, santykį į judėjus ir krikščionis. Vertinu tai, kad Rubšys nepamiršta pabrėžti islamo kultūros įtakos Europos renesansui. Nors man tai buvo žinoma, aptinku ir visai negirdėtų faktų, pavyzdžiui, minimos islamo tyrėjų studijos, įrodančios, jog Dantės „Dieviškoji komedija”, pilnai persunkta musulmonų mąstytojų pasaulėvaizdžiu, yra tarsi islamiško misticizmo tąsa.
Taip pat akivaizdu, jog Rubšys siekia paneigti islamofobų teiginius apie islamo, kaip kardo religijos, sampratą, pavyzdžiui: „Daug krikščionių, pažinę islamą iš jam priešiškų šaltinių, mano, kad musulmonai užkariautas tautas priimti islamą privertė ginklu. Tai nėra istorinė tiesa. Žinoma, pervartų metu tarp musulmonų buvo daug karštuolių, tačiau turimi istorijos duomenys liudija, kad musulmonai nežudė tų, kurie atsisakė priimti jų tikėjimą.” Šią citatą jis grindžia nuorodomis į tyrinėtojų monografijas bei publikacijas.
Reikšminga, kad iš 5 šventų musulmonų knygų 3 yra iš Biblijos – „Taurat” – Tora, „Zabur” – Psalmės ir „Indžyl” – Evangelija. Svarstydamas apie judaizmo, islamo ir krikščionybės panašumą – šių religijų atstovai yra Knygos žmonės – Rubšys teigia, jog „islamas laiko žydus ir krikščionis Knygos Tauta – ‘Ahl al-Kitab’ – ir kviečia musulmonus gyventi su ja taikoje, taip pat ragina vesti žydų ir krikščionių moteris.”
Paskutinis skyrius, kurį parašė Linas Bukauskas, aktualus būtent džihado išaiškinimo ir vienpusiškų tendencingų islamo traktuočių paneigimo prasmėmis.
Ačiū, Virginija, kad priminei apie šią Rubšio knygą. Tikrai lengvai parašytas, bet informatyvus, įdomus ir smagiai suskaitomas tekstas. Mindaugai, pilnai pritariu tavo mintims.
Edmundas
gal but neblogas palyginimas Islamo valstybe = Kryziuociai.
jeigu tas palyginimas neblogas tada istorinis kontekstas gaunasi: Kryziuociai,, Lietuva..ir 200 metu karas,,
pasibaiges Kestucio nuzudymu,, vedybom su Lenkija ir nauja liuteroniska Prusijos karalyste.
Jeigu Islamo valstybe = kryziuociai; tuomet vakaru pasaulis = Lietuva..
ir klausimas tada::su kuom zenytis,,..Lenkija kaip jau ir istekejo uz vakaru..:)
Virginija
Ačiū už pasidalinimą. Džiugu, kad dalis šių minčių pateko ir į DELFI.
Kartais galvoju, kodėl 2000 metų po Kristaus tokia didelė dalis pasaulio Jo vis dar nepažįsta, o ir pažinti nelabai nori? Islamo, Kinijos, Indijos, Japonijos civilizacijos gana tvirtai laikosi ir joms Kristus nė motais, jei neminėsime pavienių atsivertimų ir nedidelių jose esančių krikščionių bendruomenių. Nesu rytų specialistė, bet tiek, kiek apie jas yra tekę domėtis, susidaro įspūdis, kad tenai tebėra išlikę senovinių, tradicinių vertybių, kurios kadaise ir vakaruose, ir krikščionybėje gyvavo. Tas, matyt, ir leidžia joms dar pakankamai tvirtai laikytis. Vakarams sparčiai sekuliarėjant ir nukrikščionėjant, esant dideliam moraliniam nuosmukiui, nenuostabu, kad įmanoma buvo ir sovietinė propaganda apie „supuvusius vakarus”, ir musulmonų kalbos apie „didįjį šėtoną”, nes argumentų tokiai propagandai tikrai toli ieškoti nereikia. Gal mums ir atrodo, kad mūsų civilizacija gera, bet kad ji rieda susinaikinimo pakalnėn, tas tai akivaizdu. Kai vyksta teroro aktai, aš asmeniškai tai priimu kaip Dievo rykštę ir priminimą: „Negerai gyvenat, žmoneliai, vai negerai…”
Norintiems apie islamą daugiau sužinoti, galėčiau rekomenduoti neblogą Antano Rubšio knygelę „Islamas: religija, kultūra, valstybė”, išleistą 2002 m. „Katalikų pasaulio” leidyklos Vilniuje.
Giedrius
Įdomu, Virginija. Tavo mintys galėtų pastūmėti prasmingai diskusijai: islamas – Dievo rykštė, apvaizdos religija ar šėtono instrumentas? Kita aktuali tema, kurią palieti – kokia bažnyčia gražintų krikščionybę pokrikčioniškai Vakarų Europai? Ačiū už rekomenduojamą knygą, štai šį tą, pasirodo, net lietuvių kalba turime.
Gediminas
Viena vertus, Lietuvoje turime per mažai islamo religijos, istorijos ar kultūros tyrinėtojų, kurie tolimą musulmonų pasaulį priartintų prie mūsų akademiniu lygmeniu. Kita vertus, menkai yra girdimas vietinės musulmonų bendruomenės balsas, kuris nušviestų Lietuvos musulmonų kasdienybę: gyvenseną, kultą bei papročius. Noriu suprasti islamą ir kaip orus krikščionis pagarbiai kalbėtis. Bet aš nepažįstu islamo. Tuo labiau Korano.
Giedrius
Taip ir yra, nors ir „tradiciniai”, musulmonai pas mus yra paraštėje, kaip ir kitos rel. konfesijos, o akademijai jie nebuvo įdomūs. Vilniaus universitete yra Orientalistikos centras, bet iki šiol islamas, kiek suprantu, nebuvo įdomus. Gal dabar situacija keisis. JAV po rugsėjo 11 išpuolio labai suaktyvėjo islamo studijos universitetuose, parašyta daug monografijų, mokslinių str., Trejybės universitete, kur tuo metu studijavau, buvo skaitomos paskaitos, bibliotekoje atidarytas specialus skyrius knygų ir periodikos su islamo tyrinėjimais įvairiais pjūviais. Anglijoje Londono teologijos m-loje, kur rašiau ir gyniausi disertaciją, yra islamo studijų centras, biblioteka, rašoma nemažai disertacijų, daugiausia tai rūpi arabų kilmės PhD studentams, bet teko sutikti ir europiečių, besigilinančių į šią aktualiją.
Be abejonės, kad be pažinimo mes linkę stigmatizuoti ir demonizuoti kitokius. Mano močiutė tikrai nebuvo antisemitė, visgi gerai prisimenu jos rimtus pasakojimus, kai man buvo kokie 6 m., apie tai, kaip žydai gaudo mažus vaikus ir įmeta juos į statines prakaltas daugybe vinių, idant gautų vaikų kraujo, o po to jį jau į savo duoną maišo… labai nuoširdžiai bijojau, kad man taip nenutiktų.
Ina
Ačiū, Giedriau, kad drįstat rašyti tokia aštria, aktualia tema
Giedrius
🙂
G.G.
man refleksija patiko