Šiandien visą dieną skaitau Salomėją Nėrį ir apie ją, diskutuoju, net susiradau eilėraštį, kurį pradinėje mokykloje skaičiau Vilniaus skaitovų konkurse (toliau pacituosiusiu posmą), bet pirma – jos artimo bičiulio poeto tremtinio Antano Miškinio eilės, adresuotos poetei jau po jos mirties:
Už ką taip jau puošė Tave, seserėle,
Ar kad apkerėjo raudona gėlė?
Atvežė, paliko paskui patvorėly,
Patvorėly vieną amžinai gulėt,
Ar svyruos berželis, ar kukuos gegulė,
Ar pavasarėlis Tau pašvies anksti.
Daug brolelių Tavo patvorėliuos guli,
Patvorėliuos guli, paukščiams išmesti.
Kai tau laimę piršo, aukso kalnus siūlė,
Mūsų širdys tvino, kepo su kraujais.
Mes tada apstulbom – kurgi tu, sesule
Kurgi, seserėle, argi Tau su jais?
Prie krūtinei segė Tau raudoną gėlę,
O mums veidas balo, temo mums šviesa.
Buvo liūdna, gaila, širdį baisiai gėlė –
Ta gėlė raudona kruvina visa…
Kai paskui pulkais mes ėjom ant pakūtos,
Su mumis, sesele, nebuvai kartu.
Jei jau mirt reikėjo, tai numirt Vorkutoj,
Tai palikt legenda mums galėjai Tu…
Ne vien A. Miškiniui, bet daug kam iki dabar „širdį baisiai gelia“ tragiškas S. Nėries pasirinkimas savo talentą parduoti raudoniesiems plėšikams, pasirinkimas, kurį ji pati taip vaizdingai aprašė:
Koks gražus mažytis mūsų kraštas,
Kaip lašelis tyro gintaro.
Myliu jį seniai – audimų raštuos
Ir dainose kaimo gimtojo.
Gintarėlį tau nešu ant delno,
Baltijos lašelį tą nublankusį –
Lietuvos aš vardą švelnų
Tau nešu, kaip saulę rankose.
Lietuva – skambės tautų brolijoj
TSRS skambiausioji styga.
Lietuva grobikų jau nebijo:
Budriai saugo milžino jėga.
Ar Salomėja naiviai tikėjo tuščiais komunistų pažadais, ar tiesiog buvo per silpna eiti rezistencijos keliu, kuris, kaip ir A. Miškinį, nuvestų ją į tremtį? Ir vis dėlto jos eilės, rašytos iš Rusijos (rinkinys „Prie didelio kelio” Maskva – Penza – Ufa 1941–1944) skamba tarsi iš tremties:
Juk myli tėviškę lietuvis
Jausmu kaip Nemunas giliu!
Arba:
Aš dieną ir naktį ilgėjaus
Saulelės tavo akių. […]
Tėvynės oro man trūksta,
Saulelės tavo akių.
Pati Salomėja, regis, visuomet tikėjo savo tyra meile Lietuvai, „širdis gi nemeluoja“:
Mane – kaip lauko žolę – girdė
Gimtosios žemės syvai…
Aš saugojau tau savo širdį –
Žėruojančią ir gyvą.
Nepardaviau tavęs aš niekad,
Neišdaviau, mieloji!
Audra praūžia, miškas lieka…
Širdis gi nemeluoja.
Pirmuosius šio eilėraščio posmus ji redagavo; pradžioje eilėraštis „Tėvynei“ skambėjo taip:
Sukruvinta ir apiplėšta
Ji stovi man akyse…
Šimtus aš mylių eisiu pėsčia.
Kol tu man pasakysi:
„Atleidžiu tau klajonę baisią
Ir palaidūno kaltę, –
Aš keliais į tave pareisiu
Per lietų, gruodą, šaltį…
Manau, Viktorija Daujotytė pateikė vieną taikliausių poetės gyvenimo apibūdinimų: „Salomėja Bačinskaitė-Bučienė yra vidutinių galimybių moteris, kurios gyvenimą komplikuotą ir didį daro Salomėja Nėris, didelis, išskirtinis, lyrinis talentas, nepalyginamai didesnis už jos žmogiškąsias galimybes“.
Mokydamasis pradinėje mokykloje buvau geras skaitovas ir turėjau atstovauti ją Vilniaus miesto skaitovų konkurse. Reikėjo deklamuoti du eilėraščius: privalomąjį ir pasirinktinį. Privalomasis, tikriausiai būdavo nuleidžiamas iš viršaus, iš ministerijos. Pamenu, gavau apdovanojimą už geriausiai perskaitytą pasirinktinį eilėraštį (neprisimenu jo autoriaus, tik pavadinimą – „Sargas“). O privalomasis tąmet prasidėjo štai tokiais žodžiais:
Brangus veidas jo – sustingęs vaškas.
Po stiklu jis miega nenubundamai.
Vėliavos – raudonos liepsnos blaškos, –
Praeities atodūsiai ir skundas.
Taip, tai S. Nėris apie V. Leniną. Eilės tokios raudonos, kad net nesinori cituoti, regis vien taip susitepsi. Atsimenu, kaip mama, kuri mane ruošė konkursui (tiesa ir televizijos diktorius, mama dirbo televizijoje), pasakojo, kad ir ji būdama dar maža mokinukė verkė, kai pasiekė žinia, kad mirė Stalinas. Vėliau pagalvojau, kad ji taip mėgino pateisinti, suprasti S. Nėrį (mama nestojo į komunistų partiją ir auklėjo mane rezistencijos dvasioje). Pamenu, kad mane, jau tikintį, labai palietė S. Nėries eilėraštis „Atsivertimas“ („Tolimas sapnas“), kurį disidentai slapta platino kartu su B. Brazdžionio, A. Miškinio eilėraščiais:
Tarp žydinčių kaštonų
Raudona koplytėlė.
Tai čia jaunystė mano –
Nejau ji grįžo vėlei…
Aš nedrąsi stovėjau
Pilioriaus prisiglaudus.
O žmonės ėjo, ėjo
Ir prie altoriaus spaudės.
Manęs niekas nepažino
Po gedulingu šydu.
O lūpos tart nedrįso
Tiek daugel daugel klydę.
Sakykloje kalbėjo
Ten tas, iš Galilėjos:
– Tebūnie jai atleista,
Nes daugel ji mylėjo.
Malda širdy netilpo
Ir buvo graudu, graudu.
O žvakė tirpo tirpo …
Vargonai gaudė gaudė ———-
Iš tikrųjų – „tebūnie jai atleista“. Pritariu V. Daujotytei, kuri cituoja popiežiaus žodžius „Non indignari, non admirari, sed intelligere – ne piktintis, ne stebėtis, o suprasti“ ir siūlo šios taisyklės laikytis, gilinantis į S. Nėries kūrybą bei gyvenimą: „Ne nuteisti ir ne išteisinti yra svarbiausia. Svarbiausia – suprasti“.