Giedrės Žickytės filmas „Irena“, kurį vakar su žmona žiūrėjome, man pasirodė stipresnis nei „Šuolis“. Gal todėl, kad filmo herojus brandesnis, gal todėl, kad su Irena Veisaite buvome pažįstami, bet tikriausiai dėl meistriškai režisierės kuriamų kontrastų, metaforų ir „laiko tiltų“ (skolinuosi Audriaus Stonio filmo pavadinimą) tarp anuomet ir dabar. Dveji dviejų Irenos mamų portretai, atskleidžiantys drąsias, blogio imperijų nesugniuždytas moteris, oriai pasitikusias savo likimą, tartum atskleidžia geriausia, ką subrandino mūsų tėvų ir senelių karta – tarp fašizmo ir stalinizmo girnų malta, bet nepalaužta Lietuva, kvapni duona.

Gausybė archyvinių nuotraukų, istoriniai filmuotos medžiagos fragmentai, skambantis mąslus estų kompozitoriaus Arvo Pärto, Irenos bičiulio, kūrinys „Für Alina“, atliekamas Petro Geniušo, sukuria nepamirštamą gilų potyrį. Neduokdie, kad mus ištiktų karas, bet net jei taip nutiktų, turime aiškius moralinius orientyrus, įvardijamus ir šiame filme.

Irena, išgydyta mamos bučinio, pasirinko atleisti, mylėti ir atjausti. Jos gyvenimas tapo atrama ne vienam, ieškančiam paspirties ir prasmės. Dėl to ją prisimename. Mano atsiminimus, įtrauktus į knygą „Mūsų Irena. Atsiminimai apie Ireną Veisaitę“ rasite  čia.

Filmą bičiuliškai rekomenduoju.