Tikėjimas Gelbėtoju yra gilus įsitikinimas, jog tau atleista. Dievo, kuris atleidžia žmonėms jų nusižengimus Įstatymui, paveikslas palaipsniui ryškėja jau Senajame Testamente. Pavyzdžiui, psalmės autorius varge kalbasi su Dievu, nes tiki jo gerumu ir gailestingumu: Juk Tu, Viešpatie, esi geras ir pasiruošęs atleisti, kupinas gailestingumo visiems, kurie šaukiasi Tavęs (Ps 86, 5). Pagalbos prašymas grindžiamas Dievo pažinimu – kadangi Dievas yra geras ir gailestingas, jis atleidžia nuodėmes kiekvienam, kuris tik prašo Jo pagalbos. Jeigu psalmininkas turėtų kitokį Dievo paveikslą, jam sunku būtų tikėti Dievo geranoriškumu bei palankumu ir greičiausiai jis net neprašytų jo atleidimo.
Didis tikėjimas
Dievo portretas sušvinta dar ryškesne šviesa Naujajame Testamente. Jau pačioje įžangoje, t.y., pirmajame evangelijos pagal Matą skyriuje pabrėžiama, kad Mesijas „išgelbės Dievo tautą iš jos nuodėmių“ (Mt 1, 21). Šį teiginį įkūnija pats Jėzaus vardas, kuris hebrajų kalboje reiškia „Gelbėtoją“. Idant niekas nedvejotų ir nepamirštų kokia yra pagrindinė Dievo sūnaus misija, angelas įpareigoja Juozapą, Marijos vyrą, jos kūdikėlį praminti Jėzumi – Gelbėtoju. Plėtodamas savo evangelinį naratyvą, Matas soteriologinę (gelbstinčią) Dievo galią iliustruoja gyvenimiškomis istorijomis žmonių, ištiktų vis kitokios bėdos, kurie suvokdami, jog savo jėgomis sau ar savo artimiesiems padėti negali, šaukiasi: „Jėzau, Dovydo sūnau, pasigailėk manęs / mūsų“ (Mt 9, 27; 15, 22; 17, 15; 20, 30-31). Kiekvieną kartą šis prašymas susilaukia stebuklo.
Nesunku suvokti ką evangelistas nori perduoti savo skaitytojams – Dievas iš tiesų atleidžia nuodėmes ir parodo savo neišmatuojamą meilę žmogui. Visi Mato paminėti žmonės yra vienaip ar kitaip suluošinti ligų, išstumti į visuomenės paribius, bejėgiai sau padėti. Pavyzdžiui, kanaanietė moteris, prašiusi išgydymo sunkiai sergančiai dukrai, suvokia savo „žemesnį“ religinį statusą, nes nepriklauso Dievo tautai, bet intuityviai ryžtasi nesitaikstyti su tokia neteisybe (Mt 15, 22-28). Net, jei pagonys būtų šunys, kaip žydai galvojo, tai ir jiems nubyra trupinių nuo šeimininko stalo. Kananietė tiki Dievo gerumu, panašiai kaip psalmininkas ir šaukiasi Gelbėtojo vardo. Jėzus šį „akiplėšišką“ nesitaikstymą su pažeminimu įvardina kaip „didį tikėjimą“ ir išpildo jos prašymą.
Dievas atleidžia nuodėmes visiems, kas prašo, ir daro gera kiekvienam, kuris Juo tiki. Kas sykį, kai iš širdies gelmių šaukiamės „Jėzau“, mes sykiu pripažįstame, kad skęstame, kad patys neišsikapstysime ir kad mums reikalinga stipresnio pagalba. Dievas tokią maldą girdi ir būtinai į ją atsako. Tokio įsitikinimo kupini apaštalai skelbė Evangeliją. Ne tik Dievo tauta, turinti Įstatymą, šventyklą ir sauganti Dievo žodį, bet kiekvienas, viso to neturintis, gali patirti gelbstinčią Dievo ranką – „kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas” (Apd 2, 21). Tai tvirtina Petras savo pirmajame pamoksle Sekminių dieną (Apd 2, 21), tai primena Paulius Laiške Romiečiams (Rom 10, 12-13).
Kodėl tuomet mums sunku patikėti tokiu geru Dievu? Kodėl taip nelengva priimti žinią, jog Dievas gailestingas, pasiruošęs atleisti ir daryti gera tiems, kas to nenusipelnė? Čia paminėsiu tik vieną, mano manymu, pagrindinę priežastį.
Riboto gailestingumo Dievas
Mums sunku priimti Dievo atleidimą, kadangi yra tų, kurie teigia priešingai. „Taip, Dievas atleidžia, bet…“. Po „bet“ seka įvairūs argumentai, apribojantys Dievą, sumenkinantys jo malonę ir iškeliantys įvairias sąlygas jo gailestingumui pelnyti. Neretai šiuos įrodymus palydi Šventojo Rašto citatos ir išvedžiojimai, perteikiantys kitokį Dievo paveikslą.
Labai dažnai garsiausias balsas, kalbantis apie riboto gailestingumo Dievą priklauso mums patiems. Mes norime pelnyti Dievo meilę būdami geri. Norime užsitarnauti jo bendrystę ir savo darbais įrodyti, kad esame verti Dievo artumo – lygiai, kaip sūnaus palaidūno brolis, visą laiką gyvenęs tėvo namuose (Lk 15). Kai tai nepavyksta ir tenka pripažinti, jog esame silpni, nuodėmingi ir linkę nusižengti Dievo įstatymams, mes pirmieji stojamės į savo kaltintojų pusę, sakydami sau, jog būdami tokie, negalime tikėtis Dievo gerumo. Kitais žodžiais tariant, mūsų pačių teismas užgožia, jog Viešpats yra geras, pasiruošęs atleisti ir kupinas gailestingumo visiems, kurie šaukiasi jo vardo.
Jei Dievo palankumą esame įpratę pelnyti savo gerais darbais, nutildyti šiuos kaltinimus yra be galo sunku. Skaitę Viktoro Hugo „Vargdienius“ arba matę paskutinę šio romano ekranizaciją, miuziklą „Les Miserables“, tikriausiai prisimena policijos inspektoriaus Žavero pasirinkimą geriau nusižudyti nei pripažinti, jog praeities nuodėmės gali būti atleistos. Vienas iš Žavero prižiūrimų kalinių, Žanas Valžanas, yra atsėdėjęs katorgoje devyniolika metų už tai, kad pavogė kepalėlį duonos (jį nešė savo badaujančiai sesei ir jos vaikui), bet, išėjęs į laisvę, vėl apsivagia. Žinodamas, jog inspektorius Žaveras jam šio nusikaltimo niekuomet neatleis, Valžanas slapstosi nuo savo persekiotojo, kuris esą įkūnija teisingumą, bet pats Valžanas intuityviai elgiasi priešingai, užjausdamas, o ne teisdamas likimo ištiktuosius. Pasak kino kritiko Micko LaSalle, „Žavero dogmatiškas atsidavimas įstatymui yra priešinamas impulsyviai Valžano užuojautai – pastarasis vaizduojamas kaip tikras, sąmoningai savo gerumo neišmąstantis krikščionis, o Žaveras – kaip tikra, sąmoningai savo blogumo neišmąstanti pabaisa.“
Pastebėtina, jog mūsų viduje gyvena tiek Žaveras, tiek Valžanas. Mes esame ir pabaisos, ir šventieji. Pabaisos tiek, kiek esame įsitikinę savo teisumu ir šventi tiek, kiek suvokiame savo nuodėmingumą. Mes nuolatos bėgame nuo kaltintojo, idant atrastume gailestingumą, ramybę ir paguodą. Bėda ta, kad, kai mums, rodos, pavyksta numaldyti vidinį kaltintojo balsą ir išgirsti gailestingąjį Dievą, tariantį „atleidžiu, kaip tu prašai“ (Sk 14, 20), mus vejasi išoriniai žaverai, kaltindami ir siekdami vėl įkalinti. Jų balsus privalu slopinti, o įsiklausyti į guodžiančius Dievo pažadus, kaip antai, „palaimintas, kuriam neteisybės atleistos, kurio nuodėmės padengtos“ (Ps 32, 1), arba „jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių” (1 Jn 1, 9).
Atleisti, nes atleista
Tikėjimas ne tik leidžia patirti Dievo atleidimą, bet ir išlaisvina iš nuoskaudų. Kai realiai išgyvename, jog esame priimtini Dievui, atsiranda jėgų atleisti žmonėms, nežiūrint ką blogo jie yra padarę. Tačiau, kai tikėjimas Dievo gerumu silpsta, širdyje vėl pradeda kauptis kartėlis ir neapykanta savo kaltininkams. Keršijantis Dievu netiki ir jo malonės nepažįsta.
Malda Dievui neturi prasmės, jeigu širdyje slepiasi neatlaidumas. „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums, o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mt 6, 14-15). Todėl, jei šaukiamės Jėzaus vardo, neturime kitos išeities, kaip tik patys atleisti savo tikriems arba įsivaizduojamiems skriaudikams. Kartėlis aptemdo, todėl kituose esame linkę regėti tik bloga. Tai inspektoriaus Žavero žvilgsnis ir sykiu tragedija. Jeigu nesugebame atleisti, tuo pačiu teigiame, jog patys esame geresni ir niekuomet su kitu nepasielgtume taip, kaip pasielgė su mumis. Neatleisdami neigiame mumyse glūdintį potencialą daryti bloga. O jeigu nesame blogi, kam šauktis To, kuris atleidžia? Kam reikalingas Gelbėtojas, jeigu mokame gyventi patys?
Jėzaus vardo šaukiasi vargšai dvasia. Žmogaus sielos niekada nelaimės Įstatymo raidė. Piktąjį išveja gailestingumas. Dievo esame tiek, kiek mylime.
„Riboto gailestingimo Dievo“ sąvoką dar norėčiau papildyti viena Giedriaus citata iš kito str. „Malonė kaip nesuvokiama tiesa“ – „Dievas yra patenkintas žmogumi ir todėl žmogus gali džiaugtis Dievu“ (iš K. Barto minčių). Kai žmogus sau susikuria Dievo įvaizdį – kaip „nuolat žmogumi nepatenkinto Dievo“, tuomet pradeda stengtis visokeriopai įtikti Dievui ir darbais, ir geru elgesiu, ir teologijos studijavimu (su tikslu patikti Dievui), ir „dvasinės brandos“ perdėtu siekimu ir t.t. Kol galiausiai pavargsta nuo viso to, nes supranta, kad, būdamas netobulas, visvien niekada pilnai neįtiks „nuolat nepatenkintam“ Dievui, ir džiaugsmui čia vietos nebelieka. Manau, Bartas nori pasakyti, kad svarbiausia įsisąmoninti, jog Dievas yra patenkintas žmogumi tokiu, koks jis yra, o visa kita „bus pridėta“, ateis su laiku. Dievui svarbiau, kad žmogus galėtų Juo džiaugtis.
Vis tik as linkusi pasitiketi Dievo malone:”malone jus esate isgelbeti, o ne darbais, kad kas nepasigirtu”. Pastaruoju metu, vis patiriu dideli dvasini spaudima „Atleisk savo persekiotojams ir priesams”. Zinoma priimu tai kaip is Dievo ir ne viena karta bandziau maldoje sauktis Dievo pagalbos, bandziau atsiprasyti ir susitaikyti, bet patyriau atstumima ir…nauja suzeidima. Nezinau kodel, bet nera tam kol kas Dievo malones. Praejo nemazas laiko tarpas ir Dievas patikrino mano pasitikejima Jo auka ir atpirkimu. Jis leido vel viesai apsviesti mano praeities nuodemes ir apkaltinti piktajam. Pries akis ir sirdi praplauke isgyventa praeityje agonija ir begalinis skausmas del siu nuodemiu. Atgailos kancia, kuria isgyvenau labai daug metu iki atgimomo. Kai pasipyle kaltinimu lavina, sirdyje aptikau begaline ramybe ir iskilo eilute: „eik rami, tavo nuodemes tau atleistos”. O kaltintojui atsakiau: nuo to momento, kai Jezus apsigyveno manyje, Jis istryne mano „skolos rasta” ir pradejo mano gyvenima rasyti ant svaraus lapo savo malone. Skaitau labai gera knyga Peter Skazzero „emociskai brandus dvasingumas”. Man jinai padeda pazinti save, susitikti paciai su savimi.Atpazinti savo emociju prigimi, parodo, kaip issilaisvinti is baimiu, pykciu, neatleidimo ir kartelio, bei suzeidimu, atrandant tu blogybiu saknis, daugeliu atveju atsinestus is seimos, gimines paveldo. Argi galima isgyti per menesi ar metus, jei buvai zalojamas visa gyvenima.
Cituoju:”jei norime gyventi Dievo mums duota gyvenima, turime likti istikimi savo tikrajam”as”, atskirti ji nuo aplink mus aidinciu reikalavimu ir balsu bei izvelgti unikalia Tevo mums duota vizija, pasaukima ir misija. Turime klausytis asmeniskai mums kalbancio Dievo ir suprasti kokius unikalius Jis mus sukure. Tai atrasti pades savo asmenybes, temperamento, megstamu ir nemegstamu dalyku, minciu ir jausmu pazinimas.” „Rask savo sirdies duris ir atrasi, kad tai durys i Dievo karalyste.”J. Auksaburnis. Padiskutuokime: kokie gali buti dvasiniai spaudimai is aplinkos, o gal tai Dievas ir mano nepaklusnumas. As matau, kaip inirtingai Dievas darbiojasi su mano vidiniu zmogumi.
tikrai labai graziai parasyta, smagu skaityti 🙂
Nesu filosofe, broliai, bet Jonas sako :”Is Jo pilnatves mes visi gavome malone po malones. Nes Istatymas buvo duotas per Moze, o malone ir tiesa atejo per Jezu Kristu.” Kaip jau minejau, kad nesu Jusu ligio filosofe, bet man vadovaujant virs 100 ambicingu komersantu-zmoniu, 550 degaliniu ir 9 naftos baziu Suomijoje tikrai tik malone ir gelbsti. Negaliu iseiti darban be maldos. Ir tenka ir nusikeikti retkarciais ir pameluoti ir visuokiu ten buna. Tarp vilku gyveni, kaip vilkas ir staugi. Taciau is viskuo, net is pacios meslo kruvos gilumos Dievas istraukia! Tai yra Dievo vaiku dalia, tu, kurie saukiasi Jo vardo! Jei nera malones, bet tik Istatymas, tai man galas! Bet aciu Viespaciui Jezui Kristui, nes per Jo krauja turiu kelia pas Teva. Kaip ir jus. Kitaip mes itikejome veltui…
Giedriau, pastarasis tavo komentaras papildo rašinį. Jame atradau tai, ko pasigedau anksčiau.
Neabejoju bendrakrikščionišku požiūriu į atgailą ir atleidimą. Tačiau išreiškiu nepasitikėjimą dviprasmišku ir kartais į priekį rezervuotu teiginiu, kai yra sakoma „man atleista“. Suprantu, kad ne visada šiame pasakyme slypi kažkas daugiau. Bet kartais slypi. Pavyzdžiui, įsitikinimas savo išankstiniu išgelbėjimu. Žinoma, jei kalbėsim apie teisę tikėti, tai čia kiekvieno privati erdvė, kurią reikia gerbti. O kai kam, galbūt, tai šventa tikėjimo erdvė. Tačiau, ką apie išankstinį atleidimą ir išgelbėjimą pasakytų visa Bažnyčia?.. Nei Kalno pamoksle, nei „Tėve mūsų“ maldoje neįžvelgiu pagrindo, kurio dėka tikėjimą nesibaigiančiu Dievo gailestingumu galėčiau išreikšti asmenišku – „man atleista“. Tvirto ryšio tame nėra. Apie mane šį tą turi pasakyti ir pati Bažnyčia, kiti tikintieji, dvasiniai tėvai ar mentoriai (priklausomai nuo denominacijos). O jiems gali visai kitaip atrodyti nei man. Tad dar reiktų tikėti, kad Bažnyčia turi raktų į mūsų atleidimą ir sutaikinimą. Tą turėdamas omeny, „man atleista“ vartočiau labai atsargiai…
„Tikėjimas Gelbėtoju yra gilus įsitikinimas, jog tau atleista“.
Reiktų pridurti, kad Gelbėtojas atleidžia ne šiaip žmogui už jo nuodėmingą gyvenimą, bet būtent ankstesnį gyvenimą, kai jis virsta nauju. Tik tuomet mes galime sakyti, kad man atleista. O tiksliau, tik kalbėdami apie ankstesnį gyvenimą, mes galime vartoti būtąjį laiką „atleista“… „Eik ir daugiau nebenusidėk“… Tačiau, krikščionis žino, kad tame naujame gyvenime atsiranda dar labai daug, dėl ko reikia ir vėl šauktis Dievo atleidimo. Bet, jei aš nusidėdamas sau ir vėl pasakysiu, kad „man atleista“… aš apgausiu pats save. Psalmininkas Dovydas išpažįsta tikėjimą Gelbėtoju, tačiau nepamiršta – „mano nuodėmė nuolat man prieš akis“ (Psalmės 51). Jis suvokia, kad kartą jau buvo apakęs… Kuo toliau, tuo man sunkiau priimti atleidimą. Kažkas viduj neleidžia to padaryti lengvai. „Tiesiog priimti“. Bet, ar tai turėtų būti paprasta ir lengva?.. Tikiu, kad „tau atleista“, dėl savęs susilaikau…
Mindaugai, manau, suprantu, ką nori pasakyti teigdamas, „kuo toliau, tuo man sunkiau priimti atleidimą”. Apie vidinę agoniją, susidūrus su savo blogiu, nerašau, bet nereiškia, kad ją neigiu. Aišku, kad nuodėmė, jos išpažinimas, atgaila ir Dievo atleidimas yra gilios, vidinės, sielą sukrečiančios ir ją perkeičiančios patirtys. Kas gali pasverti vidinę sielos kančią? Ypač neteisinga, mėginti „įvertinti” kito atgailą ir tai, ar verta ji Dievo atleidimo. Gerai, kad savo komentare išvengi šito. Tačiau kituose tavo svarstymuose pasigendu nuoseklumo.
Čia pamini 51 psalmę, tačiau jos autorius nori pasakyti ne tai, kad dvejoja Dievo gailestingumu, bet, kad juo viliasi, jo prašo ir laukia. Gyvenimo skirstymas į „seną” ir „naują” mažai padeda sielovadoje. Tavo teiginys, jog Dievas atleidžia nuodėmes, padarytas tik „anksčiau”, o ne po to, kai jau gyveni „naują” gyvenimą yra nepagrįstas, prieštarauja Raštui ir perteikia iškreiptą – čia jį įvardijau „riboto gailestingumo” – Dievo paveikslą. Psalmininkas tiki kitokiu Dievu, užtenka pasigilinti į tavo pasiūlytą psalmę: „Pasigailėk manęs Dieve iš savo gerumo; iš savo begalinio gailestingumo sunaikink mano maištingus darbus. Kas kart nuplauk mano kaltę, apvalyk mane nuo mano nuodėmės!” Todėl tikiu, kad Dievas atleidžia ir tau, ir man, ir kiekvienam, kuris šaukiasi Jo vardo.
Puikus straipsnis, priminimo apie Dievo gailestingumą ir atleidimą man dabar labai reikėjo…
Bet ką daryti tokiu atveju, jei aš pati sau negaliu atleisti už kai kuriuos dalykus, įvykusius mano gyvenime? Kaip man priimti Dievo atleidimą, neatleidus sau?
Pagarbiai – jūsų draugė Aušra.
Aušra, pritariu – atleisti sau yra labai nelengva. Visų pirma dėl to, kad sunku save priimti klystantį, nuodėmingą, netobulą (ypač tiems iš mūsų, kurie esame linkę į perfekcionizmą). Kadangi toks savo atvaizdas tiesiog pykinte pykina, lengviau jį ignoruoti arba apskritai neigti. Idant atleistume sau, visų pirma turime pripažinti, jog esame būtent tokie nepakeliami. Galvoju, jog susitaikyti su savimi padeda Dievo meilė. Jis gi nuo pradžių žinojo, kokie mes. Ir vis dėlto mylėjo ir myli. Kristaus auka nebūtų reikalinga, jei mes būtume tik šiek tiek blogi. Tokia didelė Dievo auka parodo tokią didžią meilę, bet ir tai, kad mums reikalinga pagalba iš aukšto, be jos žūstame.
Manau, kad Dievo atleidimo permąstymas, siekis jį suvokti, patirti ir priimti jau yra didelis žingsnis link atleidimo sau. Juk pradedame save regėti tarsi Dievo akimis. Pažvelgiame į save, taip, kaip Jis mus regi. Meilė padengia gausybę nuodėmių. Jeigu Jis mus taip myli, kodėl turėtume mes savęs nekęsti? Jei Jis atleidžia, kodėl negalėtume atleisti mes? Čia tikriausiai reikia pamėginti pasigilinti vėl ir vėl, kol pavyks įsivardinti kodėl taip nesinori sau atleisti. Kas yra tai, ko savyje negalime pakelti? Gal taip mus išmokė? Gal išauklėjo? Gal pervertinome savo valios jėgą? Gal didžiavomės pasiekimais? Kas tai bebūtų, susidūrus su tiesa, jog esame nuodėmingi, ne tokie, kokiais save įsivaizdavome, nereikia bėgti į krūmus, slėptis, neigti ir pan., kaip pasielgė Adomas su Ieva. Tačiau savimi perdėm nusivilti būtų neteisinga. Juk Dievas mus priima būtent tokius. Pas tokius ateina. Su tokiais kalbasi. Dievas mumyse regi tikrąjį Žmogų, panašų į Jį patį. Jis regi mus Kristuje, naujais kūriniais. Be Dievo esame silpni, bet su Juo – turime viltį.
Dievo atleidimas skatina mus sau atleisti. Atleisdami sau, atrandame išeitį, nes antraip save esame įkalinę. Atleisdami sau, atleidžiame ir kitiems, juk visi esame žmonės iš to paties molio. Be Dievo atleidimo tikriausiai niekada sau neatleistume, tačiau dabar galime. Kaip sunku bebūtų, reikia mėginti. Jei nesigauna – dar sykį. Ir dar. Tikiu, kad tikrai pavyks.
Kokia didelė palaima žinoti, kad Dievas atleidžia tau tavo nuodėmę! Juk tada lengviau pačiam sau atleisti. O iš žmonių to tikėtis ir laukti nė neverta. Kai Dovydą keikė vienas piktas žmogus, jis nedraudė jam, nes suprato, jog pats Viešpats leidžia tai, o vėliau su tuo žmogumi Jis ir „susidorojo”…
Mindaugai, pažinti save ir pažinti Dievą – didelė išmintis. Abu dėmenys persipina. Daryti pažangos viename, nepaisant kito, tikriausiai neįmanoma.
Rūta, iš tiesų yra taip, kaip sakai. Visgi žmogiška laukti iš kitų supratimo ir palaikymo. Tikėjimo kely suvokiame, kad žmonės silpni ir paveda, o Dievas visuomet ištikimas. Todėl teisinga, kaip sako psalmininkas, sudėti viltis į Jį, o ne į žmogų. Visgi, rodos, Viešpats supranta mūsų poreikį žmogiškos bendrystės ir į jį atsako, atverdamas ir žmonių širdis ir dovanodamas palaimintas bičiulystės akimirkas. Nors tikėjimo žmonėms tenka pereiti vienatvės slėnius, kuomet nusisuka beveik visi, visgi ir juose Dievas atveria šaltinių, vėlgi pasak psalmininko, tarp kurių tikrai būna ir tų, kurie trykšta iš bičiulio širdies bei lūpų.
Ačiū jums abiems, kad dalinatės.
Tikroviškos mintys, gražiai parašyta. Paprastai sunki ir gera tema. Papildyčiau asmeniniu klausimu – ar tikėjimui Dievo gailestingumu trukdo atviras savęs pažinimas/įvardinimas/pažeminimas?