Grįžęs į Vokietiją 1935 m. Dietrichas ėmė vadovauti nedidelei Išpažįstančios bažnyčios seminarijai, įsikūrusiai Finkenwalde, netoli Baltijos jūros pakrantės. Dvidešimt trims seminarijos studentams Bonhoefferis buvo ne tik dėstytojas, bet ir dvasinis patarėjas bei rūpestingas ganytojas. Jaunuosius bendražygius, kuriuos gąsdino grėsmingai kylantis nacizmo šešėlis, Bonhoefferis ruošė išmėginimams ir kentėjimams, drąsindamas nebijoti kančios ir nešti savo kryžių.
Bonhoefferio sukurta rigoristinė seminarijos dienotvarkė numatė, jog studentai, be paskaitų ir asmeninių studijų, privalo skirti laiko maldai ir Šventojo Rašto apmąstymams. Rytais vykdavusios pusvalandinės meditacijos pagal kurį nors Biblijos fragmentą reikalavo didelio susikaupimo ir sykiu teologinio kūrybingumo. Kadangi ši praktika ne vienam studentui buvo neįkandamas riešutas, jie gana dažnai rinkdavosi grupelėse aptarti perskaitytų Rašto ištraukų. Finkenwaldo seminarija priminė vienuolyną, kuriame dvasinis tėvas asmeniniu pavyzdžiu ir dėmesiu ugdo novicijus. Bonhoefferis rašė savo broliui Klausui:
Bažnyčios atstatymas nedvejotinai priklausys nuo naujo tipo monasticizmo, kuris nieko bendra neturės su tradiciniu, bet pasižymės bekompromisišku atsidavimu Kalno pamokslui, sekant paskui Kristų. Manau, kad išmušė valanda rinkti žmones draugėn, siekiant šio tikslo.
Finkenwaldo seminaristai (Bonhoefferis pirmoje nuo viršaus eilėje antras iš kairės).
Turime nors kiek aptarti ir patį kontraversiškiausią Bonhoefferio pasirinkimą, galiausiai kainavusį jam gyvybę, – tapimą Abwehro agentu.[1] Į Abwehrą Bonhoefferį užverbavo jo sesers Christinos vyras Hansas von Dohnanyi, dirbęs Teisingumo ministerijoje. Iš jo sužinojęs, kad grupė aukštų karininkų siekia nuversti Hitlerį, Bonhoefferis galiausiai apsisprendė bendradarbiauti.
Krikščioniškas Bonhoeferio pacifizmas
Be abejonės šis Dietricho pasirinkimas, galiausiai jam kainavęs gyvybę, nebuvo lengvabūdiškas ir privalėjo turėti teologinę argumentaciją. Bonhoefferis buvo aršus pacifizmo šalininkas ir karą laikė ryškiausiu demonišku pasireiškimu žmonijos istorijoje ir apskritai didžiausiu žmonių priešu, o jo pateisinimą – pigiu blogio maskaradu. Dėl tokio nusistatymo jį kritikavo ir patriotiškai nusiteikę Finkenwaldo seminaristai, iš kurių keli vėliau žuvo vokiečių armijos gretose.
Vaikystėje Dietrichas skaudžiai išgyveno vyresniojo brolio Walterio, žuvusio fronte per Pirmąjį pasaulinį karą, netektį. Tad suprantama, kodėl jis žmogaus gyvybę brangino labiau negu šventos pareigos vykdymą, ginant tėvynę ar dalyvaujant jos militaristinėse misijose. Tačiau ne vien tik didelis skausmas, netekus brolio, Bonhoefferį skatino tikėti taikos misijos pranašumu prieš ginklo panaudojimą. Bonhoefferis, be abejo, gerai išmanė Lutherio poziciją dėl tikinčiojo dalyvavimo kare, išdėstytą traktate Ar kareiviai taip pat gali būti išgelbėti? Remdamasis Laišku romiečiams ir Pirmu Petro laišku, Reformacijos tėvas teisino jėgos panaudojimą kaip neišvengiamą taikos sąlygą. Anot Lutherio, žemiškų karalysčių tvarka Dievo sprendimu yra palaikoma kalaviju, skirtu „bausti piktadarius ir taip įvykdyti rūstybę darantiems pikta“ (plg.1 Pt 2, 14; Rom 13, 4). Nors valdžios atstovai gali panaudoti ginklą ir skatinami nuodėmingos žmogiškos prigimties, vis dėlto Dievas suteikė jiems tokią teisę būtent todėl, kad ši nuodėminga prigimtis būtų pažabota.
Būdamas liuteronų pastoriumi, Bonhoefferis visgi nepritarė teisingo karo koncepcijai, pateisinančiai jėgos panaudojimą. Kur kas artimesnės jam buvo anabaptistų ir menonitų puoselėtos pacifistinės nuostatos. Manoma, kad pacifistinė laikysena Bonhoefferiui pradėjo itin imponuoti, besitobulinant Jungtinėje teologijos seminarijoje Niujorke, kur jį paveikė Jeanneo Lassereo, jo kolegos iš Prancūzijos, tvirtas įsitikinimas, jog taikdariška Viešpaties Jėzaus Kristaus misija yra normatyvi visiems krikščionims.
Bonhoefferis nepritarė Bažnyčios ir nacistinės valstybės sąjungai.
Krikščioniškas pacifizmas visų pirma remiasi paties Jėzaus Kristaus, taikos Kunigaikščio, pavyzdžiu. Turėdamas aukščiausią valdžią, žemėje Kristus ne viešpatavo, o tarnavo savo pavaldiniams. Kalno pamoksle Jis mokė mylėti ne tik artimą, bet ir priešą, o susidūrus su smurtininkais ragino atsukti kitą skruostą. Jėzaus požiūrį į politiką geriau išreiškė kryžius, o ne kalavijas. Krikščionys yra pašaukti sekti savo Viešpačiu ir blogį nugalėti ne jėga, o pasiaukojančia meile. Dvyliktame Mokinystės kainos skyriuje, apmąstydamas Jėzaus įsakymą nesipriešinti piktam, Bonhoefferis išplėtoja savo pacifistines pažiūras. Pasak jo, blogis išsikvepia, kai nesulaukia pasipriešinimo. Krikščionys pašaukti nugalėti blogį pakantumu ir gerumu, o ne priešinimusi, kuris tik jį dar labiau pakursto.
Pastorius prieš fiurerį
Kaip suderinti šiuos Bonhoefferio teiginius su jo įsitraukimu į Abwerhą? Įsiliedamas į politinę grupuotę, rengusią karinius sąmokslus prieš Hitlerį, Bonhoefferis, rodos, paneigia tai, ką pats teigė, ir pripažįsta, jog sąmoningas priešinimasis blogiui paklusnumą Kristui išreiškia labiau nei rezignacija. Reikia sutikti su tais tyrinėtojais, kurie teigia, kad Bohoefferis numatė, kokios tragiškos pasekmės laukia ne tik Vokietijos, bet ir visos žmonių rasės, jeigu Hitleriui pavyktų įgyvendinti ambicingą pax germanica viziją. Jau vos po penkerių Hitlerio valdymo metų Vokietija turėjo vieną geriausiai ginkluotų armijų pasaulyje, o tai reiškė, kad fašizmas kėlė didžiausią grėsmę žmonijai.
Bonhoefferis negalėjo savęs įsivaizduoti tokios bažnyčios dvasininku.
Šios grėsmės akistatoje Bonhoefferis negalėjo tylėti. Nuo pat nacizmo įsigalėjimo Vokietijoje pradžios jis atvirai pasisakė prieš karą ir smerkė kitataučių, kuriuos jis vadino „broliais krikščionimis“, žudymą. Turėdamas galimybę skaityti pranešimus tarptautinėse ekumeninėse konferencijose, Bonhoefferis vokiečių ginklavimąsi įvardindavo kaip „nacionalinio saugumo stabmeldystę.“ „Kristaus bažnyčia nepritaria karui, bet siekia taikos tarp žmonių, tautų, klasių ir rasių,“ – ši Bonhoefferio frazė turbūt pasufleruoja, kaip nepritarimas karui jo širdyje virto nepritarimu Hitlerio diktatūrai, kuriai priešintis jis galiausiai nusprendė ne tik žodžiu ir malda, bet ir dalyvaudamas konspiraciniame pasipriešinimo judėjime.
Sužlugdyti valstybę ar krikščionybę?
1939 m. vėl viešėdamas JAV, Bonhoefferis galutinai suprato, kad negalės gyventi toli nuo tėvynės, nors tai ir saugiau, bei pasyviai stebėti savo tautos ir galbūt viso pasaulio sunaikinimą. Laiške profesoriui Niebuhrui jis aiškino, kodėl nusprendė grįžti į Vokietiją:
Neturėsiu jokios teisės dalyvauti krikščioniško gyvenimo atstatyme Vokietijoje po karo, jei šiuo metu neprisiimsiu išmėginimų, tekusių mano tautai. […] Vokietijoje krikščionių laukia kraupi alternatyva – siekti sužlugdyti savo valstybę, idant išliktų krikščionybė, arba siekti savo tautos pergalės, kuri sunaikins mūsų civilizaciją. Aš žinau, ką turiu pasirinkti, bet šis pasirinkimas nesuteiks man saugumo.
Šiuos Bonhoefferio žodžius galėtume laikyti pranašiškais. Visgi, mano manymu, neteisinga būtų jo mirtį prilyginti šventojo kankinystei. Žinoma, britai pasielgė labai kilniai Westminsterio bažnyčioje pastatę paminklą Bonhoefferiui, kaip ir Martinui Lutheriui Kingui bei dar aštuoniems XX a. kankiniams.
Statula Bonhoefferiui kaip kankiniui (pirma iš dešinės), Westminster Abbey, Londonas.
Paminėtina, jog gestapas persekiojo ne vieną Išpažįstančios bažnyčios pastorių. Martinas Niemölleris, drąsus Hitlerio politikos kritikas, kalėjime praleido aštuonerius metus ir į laisvę išėjo tik po karo, o pastorių Paulių Schneiderį naciams įskundė angažuoti jo parapijiečiai. Schneideris buvo įkalintas ir galiausiai nukankintas Buchenwaldo koncentracijos stovykloje 1939 m. Bonhoefferį gestapas visų pirma kaltino ne dėl priešinimosi nacių režimui, bet dėl dalyvavimo rengiant pasikėsinimą į fiurerio gyvybę.
Dievas myli tikrą žmogų
Pagaliau reikėtų paminėti ir tai, kad Bonhoefferiui, kaip slaptam Abwehro agentui, nebegrėsė šaukimas į armiją ir ginklo paėmimas. Be to, tokiu būdu jis išvengė priesaikos, kuria buvo pasižadama besąlygiškai paklusti fiureriui. Pastarasis žingsnis Bonhoefferiui tikriausiai būtų reiškęs Kristaus, kuris vienintelis gali reikalauti iš žmogaus visiško lojalumo, išsižadėjimą. Etikoje – knyga, kurią Bonhoefferis intensyviausiai rašė jau įkalintas, – jis siekė demistifikuoti vokiečių patriotizmą ir jo klaidinančias šventumo konotacijas. Pasišventimas Kristaus mokinystei yra kur kas svarbesnis už įsipareigojimą vykdyti valstybės įstatymus, juolab jeigu pastarieji į Kristaus vietą stato kitą asmenį.
Bonhoefferis, grįžės iš JAV atgal į Vokietiją, 1939 m. rugpjūtis
Antžmogio ar „superžmogaus“, kaip ir apskritai arijų rasės idealą, Bonhoefferis laikė tuščiu ir apgaulingu:
Antžmogio ieškojimas, herojiškumo siekis, pusdievio kultas yra klaidinantis, žmogus ne šituo turi rūpintis. Tikras žmogus yra ne paniekos ar deifikacijos, bet Dievo meilės objektas. […] Tikras žmogus yra laisvas būti Kūrėjo kūriniu. Tapti panašiu į Įsikūnijusį – tai įgyti teisę tapti tikru žmogumi. Nėra didesnės apgaulės, veidmainiškumo ir savęs žalojimo, kaip siekti būti kažkuo kitu, geresniu ir idealesniu nei iš tiesų esi. Dievas myli tikrą žmogų. Dievas tapo tikru žmogumi.
Žydai, pasak Bonhoefferio, yra ne tik tiek pat brangūs Dievui kaip ir krikščionys bei kitų rasių žmonės, bet ir dėl persekiojimų tapę „mažutėliais, kuriems paduodantieji nors ir stiklinę vandens, nepraras Kristaus užmokesčio.“ Veždami juos į koncentracijos stovyklas, naciai iš tiesų ten uždaro patį Kristų. Bažnyčiai nevalia meilės tėvynei iškelti aukščiau už meilę Dievui. Todėl ji privalo priešintis valdžiai, kuri uzurpuoja Viešpaties vietą. Bonhoefferis, priešingai negu Lutheris, teigė, kad sukilti prieš antikristišką valdžią yra ne tik leistina, bet ir būtina. Einant Kristaus mokinystės keliu, savisaugos instinktą reikia nukryžiuoti.
[1] Abwehras buvo valstybinis saugumo ir žvalgybos organas, 1922 – 1944 m. veikęs Vokietijos gynybiniais tikslais; jo vadovas admirolas Wilhelmas Canaris (1935 – 1944) slapta priešinosi Trečiojo Reicho politikai ir surengė net tris nepavykusius pasikėsinimus prieš Adolfą Hitlerį.
Bus daugiau
Publikuota: Dietrich Bonhoeffer „Mokinystės kaina“, Pratarmė (Vilnius: Tikėjimo žodis, 2013)
Mindaugai, ačiū.
Sutinku ir taip pat manau dėl sąžiningumo. Tik galbūt tai apskritai (turėtų) būti būdinga kiekvienam krikščioniui…. nebūtinai evangelikui. Šita mintis labai patiko ir labai artima: “Kadangi protestantas is dalies pats renkasi, kuo tiketi, budamas saziningu, jis pamatys ir nesusiges kitiems parodyti, ne tik savo tikejimo stipriasias puses, bet ir savo supratimo ribu silpnuma. “. 🙂
Aš apskritai kol kas nematau Lietuvoje erdvės / forumo viešai teologinei-evangelinei diskusijai… Jei vieną ar kitą asmenį dar būtų galima įvardyti, jie išsibarstę kiekvienas savo “kampuose”, interesų, konfesinėse srityse…. Gal blogai žiūriu. 🙂
P.S. Labai sunkiai įsirašo komentarai, su pastrigimais.
Sveikinimai su Kaledom, Selija! Jusu suformuluoti apibendrinimai apie „ekumenizma“ ir „staciatikybes ideala“ pernelyg nutolsta nuo mano diskusijos interesu rato. Motyvas, kuris mane skatina diskutuoti su evangelikais, kyla is asmenines patirties. Ryskiausiai isispaudes protestantizmo bruozas – galimybe i savo tikejima zvelgti savikritiskai. Tiesa, ne visi mano sutikti protestantai suprastu, ka turiu omeny. Tad paminesiu viena pavydi. Ilga laika mane trauke evangeliku mastytojai ir apzvalgininkai, kurie sugebedavo kelti savo tikejimo paziuroms nepatogius klausimus. Parodyti savo tikejimo silpnuma ieskant tikros jo atramos, o ne jos ideologines imitacijos, man lieka teologinio saziningumo pavyzdziu. Kadangi protestantas is dalies pats renkasi, kuo tiketi, budamas saziningu, jis pamatys ir nesusiges kitiems parodyti, ne tik savo tikejimo stiprias puses, bet ir savo supratimo ribu silpnuma. Tai labai traukia, itikina. Kitavert, zinojau gal tik 2 tokius autorius. Vienas ju iki dabar skaitau. Neminint klasika tampanciais Lewiso, McGratho ir kitu. Taciau, Lietuvos evangelineje plotmeje, rodos, autoriai gina protestantiska minti ja teisindami. Savikritiskumo trukumas yra tiesiog fenomenalus, nes is paziuros galetu būti viskas gerokai drasiau, saziningiau. Su tokia intencija cia ir rasau. Protestantiskai. Dejai, kaip tada (bunant evangeliku), taip ir dabar, yra jauciama didele baime pasirodyti silpnesniu. O veltui, broliai ir seserys evangelikai. Cia ir yra jusu stiprybe.
Sveikinimai su Kaledom, Selija! Jusu suformuluoti apibendrinimai apie „ekumenizma“ ir „staciatikybes ideala“ pernelyg nutolsta nuo mano diskusijos interesu rato. Motyvas, kuris mane skatina diskutuoti su evangelikais, kyla is asmenines patirties. Ryskiausiai isispaudes protestantizmo bruozas – galimybe i savo tikejima zvelgti savikritiskai. Tiesa, ne visi mano sutikti protestantai suprastu, ka turiu omeny. Tad paminesiu viena pavyzdi. Ilga laika mane trauke evangeliku mastytojai ir apzvalgininkai, kurie sugebedavo kelti savo tikejimo paziuroms nepatogius klausimus. Parodyti savo tikejimo silpnuma ieskant tikros jo atramos, o ne jos ideologines imitacijos, man lieka teologinio saziningumo pavyzdziu. Kadangi protestantas is dalies pats renkasi, kuo tiketi, budamas saziningu, jis pamatys ir nesusiges kitiems parodyti, ne tik savo tikejimo stipriasias puses, bet ir savo supratimo ribu silpnuma. Tai labai traukia, itikina. Kitavert, susiduriau gal tik su 2 tokiais autoriais. Vienas ju iki dabar skaitau. Neminint klasika tampanciais Lewiso, McGratho ir kitu. Taciau, Lietuvos evangelineje plotmeje, rodos, autoriai gina protestantiska minti ja visais budais teisindami. Savikritiskumo trukumas yra tiesiog fenomenalus, nes is paziuros galetu būti viskas gerokai drasiau, saziningiau. Su tokia intencija cia ir rasau. Protestantiskai. Dejai, kaip tada (bunant evangeliku), taip ir dabar, yra jauciama didele baime pasirodyti silpnesniu. O veltui, broliai ir seserys evangelikai. Cia ir yra jusu stiprybe.
Mindaugai 🙂
Aš gi nepiktai ir nesmerkiu. Ar taip pasigirdo? Nu… 🙂 Tik temą norėjau pajudint diskusijai. Jau mačiau ir trečią dalį Bonhoferio. 🙂
Aš irgi tikiu šventą, visuotinę apaštališkąją bažnyčią 🙂 ir tuo labiau nedrįstu spręsti, kas dabar “tikresnis” krikščionis ar kokioj konkrečioj regimoj bažnyčioj koks procentas neregimosios narių. Stačiatikių pavyzdį paminėjau ne tik dėl tavęs, bet dar ir dėl to, kad bent jau iki XX a. pabaigos tai buvo viena mažiausiai ekumenine laikysena pasižyminčių konfesijų, pabrėžianti būtent šios konkrečios institucinės bažnyčios reikšmę išganymui.
Buvimą protestante visų pirma suvokiu kaip tam tikrų dalykų teigimą, o ne neigimą.
Gražių artėjančių stačiatikiškų Kalėdų.
Galvojau nerašyti, bet persigalvojau 🙂
–
Tuo tarpu kažkoks vargšas katorgininkėlis nuo Gdansko … padovanojo mum visiem vieną kiaušinį. Kad vardas tojo lenkelio būtų palaimintas per amžius! Ir mes dabar, kaip visi gyvieji žmonės, švenčiame Velykas! Sėdim po stogu, ant suolo, ir kiaušinį turime! Vyriausias is mūsų tarpo, drebančiom rankom iš susijaudinimo, paėmė tą kiaušinėlį, padalino kiekvienam po plonučiuką gabalėlį, apsiašarodamas palaimino kiekvieną iš mūsų. Simbolis simboliu, bet vis dėlto simbolis kartais esti daug galingesnis už pačią pasiučiausią tikrovę! (Dievų miškas)
–
Visi priekaištai “konfesionalizmui” yra teisingi. Kartais, kaip Bonhoferio laikmečiu, jie pasiekia juodžiausią tašką ir tada reikia kažkaip reaguoti… Tačiau, kaip yra su tuo krikščioniškos religijos aspektu, kai jos simboliai ir formos sąveikauja su gyvu tikėjimu? Kai jie padeda gyventi ir išgyventi? Ar “vien tik Kristus” neslepia savyje specifinės konfesinės dogmatikos? Ar kristocentriška teologija negali būti mirusi?.. Argi bet kokia krikščioniška energija, kuri kyla ne iš gyvo tikėjimo, savyje nėra mirusi? Ir atvirkščiai – argi viskas, kas daroma su tikėjimu, nėra Dievo pašventinama? Tad kame tikroji problema? Gal netikėjime, o ne religijoj?..
Selija, kai kalbu apie Baznycia ir ekleziologija, as neatstovauju galimai vyraujancios Ortodoksu Baznycios poziuro, nes turiu omeny tiek Katalikų Bažnyčią, tiek Ortodoksų B. kartu paėmus. Kitas dalykas, Jums gerokai geriau sekasi, nes esate apsisprendusi protestantė. Aš nesu stačiatikis (nors gal ir arti to, o gal ir ne) ir tam tikrais subjektyviais vertinimais, nebuvau net protestantu paskutinius 2 m. pries paliekant evangeliska bendruomene. Mano ankstesnis pastebejimas apie tai, kad Baznycia ir bendruomene nera tas pats (graikiska savokos etimologija daugmaz zinau). Ir protestantai Baznycios klausimu tarsi uzima susilaikiusiuju pozicija. Na, pvz, kaip su tikejimu i Sventa, Visuotine ir Apastaliska Baznycia (zodziai is tikejimo ispazinimu (staciat. Ir katalik.)? Siandien as tuo tikiu. Visai kitaip nei budamas protestantu. Kitavert, nepamanykit, kad Jus noriu pertikinti. Esu labai labai skeptiskas/pesimistiskas protestantu, yoac naujuju, konversijos klausimu i istoriskai seniausias konfesijas. Esu girdejes garbingo, patyrusio, issilavinusio kataliko/krikscionio asmeniska liudija, kad jis nera staciatikis tik del yo, kad yra lietuvis. Pridekim protestantizma prie to, ir konversijos tikimybe yra nuline. Tad bukite ramus, Selija, nesuviliosiu net jei ir labai noreciau. O kaip pats nesu, tai dar ir paciam reikia yo noro 😉 Bukit gera protestante ir tepadeda Jums Dievas tame. Dar is kitos puses, Selija, nemanau, kad supratot mano ankstesnio posto esme.
Kol pabrėžiamas konfesiškumas, o ne Kristus, susikalbėti praktiškai nėra galimybių. Išeities gairių nereikia ieškoti toli, Bonhoefferio pasaulėžiūra mums jas pasufleruoja. Apie tai kalbu trečioje šios serijos dalyje:
Akivaizdu, kad krikščionims reikėtų ieškoti būdų, kaip išeiti iš saugių religinių getų ir liudyti Kristų pasauliui. Tik, regis, Bažnyčia dar nėra pakankamai subrendusi žmones kreipti link Kristaus, o ne į savo konfesinį religingumą, kuris neretai trukdo pažinti Kristų tokį, koks Jis yra iš tikrųjų. Formos pristatymas kaip turinio tik didina nusivylimą religingumu.
P. S. Truputį ne į temą, bet KAIP NORIU to pyrago, kur vis pasirodo viršutiniame baneryje. 🙂 🙂 🙂
Sveiki, ačiū už atsakymus, aš trumpam.
Mindaugai, aš protestantė, o tavo mintis kaip tik pritaikyčiau stačiatikiams ;). Istoriškai susiklostęs (nuo Euzebijaus) stačiatikybės idealas: valstybė ir bažnyčia sutampa, t. y., kad visi konkrečios valstybės piliečiai priklauso tai pačiai stačiatikių bažnyčiai. Individualizmui vietos praktiškai nelieka. Evangelikų teologai, gi priešingai, pabrėžia protestantizmo individualizmą… ir bendruomeniškumo stoką kaip problemą.
Atsiskyrimas manau yra blogis neatsižvelgiant į konfesiją… nuo Korinto laikų.
Kaip tu supranti santykį tarp bendruomenės, bažnyčios institucijos, visuotinės bažnyčios?
Giedriau, dėkui, man kažkodėl atrodė, kad apie trečdalis bažnyčios buvo išpažįstančioji… reiškia mažiau…
Kartais atrodo, kad protestantizme dominuoja bendruomeniskumo aspektas. Kazkur bendruomene tampa geriau suprantama savoka uz baznycia. Kaip vienas evangeliku teologas issireiske – protestantizmo ekleziologijos problema, kad nera tokio dalyko, kaip protestantizmo ekleziologija. Drisciau teigti, kad protestantizmas imanomas tik socialineje terpeje (gete ar visuomeneje – kitas klausimas). Gal is dalies del to, konkreciame bendruomenes rate, esant nutylimai blogybei, retas isdrysta pasakyti visiskai kitoki poziuri, nes tai gali reiksti/kainuoti atsiskyrima nuo bendruomenes. O atsiskyrimas protestantizme yra beveik blogis. Taciau krikscionybeje jau nuo ankstyvu amziu buvo atsiskyreliu, kurie nesutiko su tam tikrais Baznycios pokyciu eskalavimu, isejo, atsiskyre ir siaip jau tapdavo ne „raupsuotais atkriteliais“, o atvirksciai – savotiskais tikinciuju traukos centrais… Ir uz ta protestantizmo aspekta reiktu „dekoti“ Liuteriui. Bonhoferis yra savotiskas protestantu vienuolis, sventasis?
Gerbiama Selija, kadangi paklausėte manęs asmeniškai, tai pabandysiu atsakyti. Manau, kad siekis “gryninti rasę”, suprantant tą posakį plačia prasme, gali diskredituoti pavienius krikščionis, ar pavienes krikščionių bendruomenes bei tautas, bet ne krikščionybę apskritai, nes, kaip jūs teisingai ir pastebėjote, yra labai daug gerų ir gražių krikščioniškos meilės pavyzdžių tiek bendruomenėse, tiek, visų pirma, paties Kristaus pavyzdyje, kuris garsėjo kaip nusidėjelių bičiulis. Aš savo komentaru norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad žiūrėdami į Hitlerį, Staliną, ar kokį kitą baisų diktatorių bei stebėdamiesi jų asmens, idėjų ar laikmečio baisumu pamirštame, kad mumyse ir tarp mūsų gali užsislėpę tarpti panašios nuostatos ir nuodėmės.
Virginija, o kaip jūs manot, dėl to, kad tokie dalykai (ar kiti panašūs, kuriuos ne vienas esam matę, patyrę, o gal ir patys pasielgę ar turėję atitinkamą nuostatą) vyksta tai paneigia pačią krikščionybę – jos skelbiamą žinią apie Dievo malone pakeičiamą prigimtį? Ar diskredituoja bažnyčią kaip instituciją? Ar darkaip?
Giedriau, o kokia dalis Vokietijos bažnyčios palaikė Hitlerį? Nedrįstu savęs laikyti eksperte, bet kartais žiūrint į visos tautos pasidavimą lyderio ideologijai, tai primena masinį proto užtemimą, Kai kurias jo apraiškas pastebim pabendravę net su mūsų šalies rusiškai kalbančiais piliečiais, kurie pirmenybę teikia savo kilmės šalies žiniasklaidai… 🙂
Hitlerio formuojamas politines direktyvas, mano žiniomis, vykdė didžioji dalis evangeliškų bažnyčių – tuo metu Vokietijoje egzistavęs aljansas tarp evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų. Barmeno deklaraciją – teologiškai pagrįstą protestą prieš krikščionybės adaptavimą nacionalsocialistinės partijos programai 1934 m. parašė Karlas Bartas, ja vadovavosi “Išpažįstanti bažnyčia”, jos lyderiai buvo persekiojami, tad šis “likutis” negalėjo būti skaitlingas.
Mano galva, išteisintų nusidėjėlių bendruomenėje visada bus ir “nusidėjėlių” pusė, tai žmonių bendruomenėje tikėtis rasti ar sukurti tobulumą nėra jokio pagrindo. 🙂 Tobulumo ar neklystamumo skelbimas jau viena iš netobulumo apraiškų.
Kita vertus, gal esu nepataisoma optimistė ar tiesiog šitoj srity labai pasisekė, bet nei savo, nei kitose bendruomenėse Virginijos minėtas reiškinys neužkliuvo. Greičiau priešingai – teko ir tenka didelė malonė pažinti šviesius, Kristų mylinčius žmones ir besistengiančius tą meilę parodyti artimui. Nors ir netobulai… Todėl kiekvieną kartą tai kelia nuostabą.
Mane labiau stebina reiškinys, kad tiek Vokietijos, tiek, jei neklystu, tam tikra dalis Italijos bažnyčios priėmė “sufašistintą” krikščionybę ir apskritai, tokių, rodos akivaizdžiai, žmogiškumui ir sveikam protui prieštaraujančių mokymų įtaką ištisoms tautoms. Kokios galėtų būti to priežastys? Aptemęs protas (sunkiai įsivaizduojama) nuoširdžiai tuo tikint? Demoniškų jėgų įtaka? Elementarus parsidavimas siekiant savo naudos? Dievo valia, kuris “užkietina širdis”?
Virginija, manau, labai tiksliai įvardina nuostatas, vyraujančias konfesiniame / tarpkonfesiniame krikščionių pasaulyje. Tiek skirtingos tradicinės bažnyčios – teologiškai, istoriškai ir politiškai – siekia įtvirtinti savo pranašumą kitų atžvilgiu, tiek naujesnės krikščioniškos konfesijos, nors turi mažiau politinių bei intelektualių galių – paprastai tai kompensuojama kitų teologijos niekinimu, neva, remiantis į Bibliją. Nors analogija tarp Hitlerio įsivaizduotos arijų rasės, kuri esą yra aukštesnė ir kuriai skirta valdyti kitas tautas (o kai kurias, kaip marą, apskritai išnaikinti) ir “tikrosios”, “tyrosios”, “turinčios biblinį mokymą” ir pan. Kristaus bažnyčios šokiruoja, tačiau yra legitimi ir nesunkiai pagrindžiama.
Selija, kita vertus, atkreipia dėmesį į tai, kad ir šiandien esama tikrų krikščionių 🙂 Tikrai smagu. Antraip galima būtų išties pulti į visišką pesimizmą. Tačiau klausimai išlieka. Negi jų nebuvo nacistinėje Vokietijoje? Kodėl, Hitleriui įsakius iš visų žydų kilmės pastorių atimti dvasininkų įgaliojimus, vokiečių pastoriai nesukilo ir nepalaikė savo bendražygių, su kuriais drauge studijavo seminarijose ir tarnavo tose pačiose bažnyčiose? Išskyrus, kaip pamatėme, Bonhoefferį ir tuos, kurie drįso jungtis prie Išpažįstančios bendruomenės? Akimirksniu dalis atsidūrė už borto kaip netinkami, o kiti “tinkamieji” džiaugėsi išsaugoję savo vietą? Kur dingo krikščioniška atjauta ar tiesiog paprasčiausias žmogiškas solidarumas? Nemanau, kad tie dvasininkai, kurie spaudė dešinę Hitleriui, nuoširdžiai tikėjo jo mesijiniu pašaukimu. Jie tiesiog gelbėjo savo kailį, neturėdami to vidinio stuburo, kuris išryškėja Bonhoefferio laiške Niebuhrui ir apskritai jo pasirinkimuose. Taip, demoniškos jėgos, kurios veikė per politinę sąrangą, nesunkiai paralyžiavo krikščioniškas konfesijas ir dar daugiau – padarė jas savo tarnaitėmis. Klausimas, ar tokia buvo Dievo valia, veda mus prie klasikinės teodicėjos – ar Dievas leidžia blogiui egzistuoti ir, jei taip, kodėl?
Kad ir kaip būtų liūdna, tenka konstatuoti, kad ir šiandien ne vienas krikščionis ir ne vienas ganytojas patiria tą pačią pagundą – iškelti save, savo benduomenę į “aukštesnės” ir “grynesnės” rasės kategoriją. Ji dažnai būna užsislėpusi, neįsisąmoninta, bet neabejotinai egzistuojanti… Yra krikščioniškų bendruomenių, kurių slenksčio niekada neperžengs sunkesnes priklausomybes, psichikos negalias turintis, tuo pačiu visiškai nuskurdęs ir suvargęs žmogus. Jau nekalbant apie tai, kad jo įsitikinimai gali būti kokia nors prasme ne visai ortodoksiniai ir protestantiškas “visuotinės kunigystės” idealas jam niekada nepasiekiamas… Ar ne tokias “visuomenės šiukšles” naikino Hitleris?