Jiems ten esant, atėjo jai metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmagimį Sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje  (Lk 2, 6-7).

Jiems ten esant… Marija ir Juozapas neketino vykti į Betliejų, bent jau ne devintą Marijos nėštumo mėnesį. Mieste, apie kurį slėpiningai kalbėjo pranašystė, jog iš jo kilsiąs Valdovas, jie atsidūrė aplinkybių verčiami, tarsi atsitiktinai, imperatoriaus įsakymu, kuriam pasipriešinti jie negalėjo. Ten nebuvo ta vieta, apie kurią jie svajojo, kur tikėjosi sūpuoti savo pirmgimį ir džiaugtis Dievo dovanotu stebuklu. Tačiau ten buvo Dievo vieta, Betliejus, Duonos namai. Vieta, kurioje Marija ir Juozapas turėjo būti. Vietos, kurioje pildosi paslaptis, žmonės nepasirenka. Ten jie tiesiog atsiduria, kaip Saulius kelyje į Damaską.

Jam ten esant, jį, kaip ir piemenis, apšvietė dangiška šviesa ir būsimas pagonių apaštalas išgirdo Viešpaties žodžius, kurių prasmės dar nesuprato: „sunku tau eiti prieš akstiną,“ t.y. prieš pakaustytą ganytojo lazdą. Ji pakreipia sielą, o sykiu ir žmogaus likimą, tik Dievui žinoma vaga. Reikšmingi gyvenimo įvykiai užklumpa netikėtai, o juos lemiantys Viešpaties svertai pasirodo per sunkūs, kad žmogaus valia galėtų jiems pasipriešinti. Dvasinės piligrimystės vingius žino tik jos Autorius, o piligrimą jie pasitinka netikėtai.

Atėjo metas… Gimimo dienos pasirinkti negalime. Tačiau ją švenčiame, prisimindami, jog tądien mus irgi suvystė į vystyklus ir šiltai apklojo. Mylavo, bučiavo, kalbėjo, jog esame laukti ir brangūs. Viskas turi savo metą po saule: „yra laikas gimti ir laikas mirti, yra laikas sodinti, ir laikas rauti, kas pasodinta.“ Marijai atėjo metas (gr. diena) gimdyti. Dievui – tapti žmogumi. Juozapui ir atskubėjusiems piemenims jį išvysti. Mums juo patikėti. Atėjo metas didžiai džiūgauti žmonijai, nes Gelbėtojas gimė. Atėjo Dievo mylimasis ir mus mylintysis. Atėjo metas pranašystėms išsipildyti. Metas Žodžiui įsikūnyti. Dievui save mums atskleisti.

Būna laikas, kai diena dar neišaušo: „kas tau ir man moterie? Dar neatėjo mano valanda“, – sako Jėzus Marijai, kai ši jį skubina daryti pirmąjį stebuklą ir parodyti savo valdžią. Tačiau Jėzaus valanda išauš ne tuomet, kai vanduo, o kraujas virs vynu. Kiekvienas stebuklas laukia savo valandos. Ir kiekviena valanda turi savo stebuklą. Mes privalome išlaukti, iškentėti, dvasios įsčiose išnešioti bręstantį stebuklą. O kai jis pildosi, su juo neprasilenkti, jo nepramiegoti.

Pagimdė savo pirmagimį‎… Jėzus – Marijos pirmgimis. Tačiau ji tik vėliau iš apaštalo Pauliaus sužinos, kad jis yra ir visos kūrinijos pirmgimis, kad jame sukurta visa Danguje ir Žemėje. Pirmgimis yra aukštesnis. Jam duotos dalies kiti nepaveldės. Visos kūrinijos pirmgimis – aukščiau visos Dievo kūrinijos. Mes regime tik mažytę jos dalelę. Visata, nors ir nebegalinė, bet neaprėpiama. O dvasios pasaulis neturi ribų. Šis neaprėpiamas kosmosas ir neapibrėžiama begalybė turi savo valdovą. Ir mes žinome jo vardą. Jėzus.

Šį vardą iš angelo lūpų pirmasis išgirdo Juozapas. Vardas, kuriuo jis privalėjo praminti jam duotą pirmgimį, numalšino jo apmaudą, o gal net įtūžį prieš savo nekaltą sužadėtinę. Jėzaus vardas suminkštino ne tik jo širdį, bet ir mūsų. Kiekvienas, kuris patiki, gauna vietoj akmeninės – gyvą ir mylinčią širdį.

Jėzus yra ne tik Marijos ir ne tik kūrinijos pirmgimis. „Jis pirmgimis iš numirusių, idant taptų visame pirmas.“ Naujosios kūrinijos šlovė didesnė nei tos, kurią regi mūsų akys. Jei žvilgsnis skvarbus, jau regimo dangaus skliautas kalba apie Dievo didybę. Tačiau kiek didingesnė yra naujoji kūrinija, pakilusi iš mirties drauge su Kristumi. Kiek šlovingesnė yra Kristaus Bažnyčia, kurios galva jis yra tapęs. Šitai pamatyti mes galime tik savo širdies žvilgsniu ir tik tuomet, kai ir mus apšviečia Viešpaties šlovė, kaip tyliąją naktį piemenėlius, kaip Saulių kelyje į Damaską. Šios šlovės turtai tokie dideli ir tokie brangūs, kad žmogus, išvydęs jų spindesį, yra pasiryžęs prarasti viską, kaip tas perlų ieškotojas, pardavęs visas brangenybes, idant įsigytų brangiausiąją. Paslėptas Betliejaus grotoje, paguldytas ėdžiose, šis perlas laukia surandamas. Įdėtas į molinius indus, jis nori būti mūsų surastas. Todėl Paulius ir meldė: kad Dievas apšviestų mūsų širdis ir mes drauge su juo išvystume „kokia yra pašaukimo viltis, kokie šlovingi jo paveldo turtai šventuosiuose ir kokia beribė jo galybės didybė mums, kurie tikime galingai veikiant jo jėgai.“

Suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose… Žemiškieji Jėzaus gimdytojai, Marija ir Juozapas, susilaukė ypatingos Dievo malonės – pradžioje Marija priėmė Dievo Sūnų kaip Šventosios Dvasios atneštą Dievo sėklą, Žodį, o Betliejuje jau drauge su savo vyru – kaip Žmogaus Sūnų, Kūdikėlį, Dievą, apsivilkusį kūnu ir krauju. Ir jam, kaip kiekvienam kūdikiui, buvo reikalinga artimųjų priežiūra ir globa, motiniška šiluma ir pienas, vystyklai ir lopšys. Vėliau Jėzus pažins ir vargą, ir pagundymus, ir kančią, ir galiausiai mirtį. Dabar Dievas žino, ką reiškia būti žmogumi. Tapęs į mus visu kuo panašus, mums jis yra gailestingas. „Juk mes turime ne tokį vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį.“

Jiems nebuvo vietos užeigoje… Dievo gimdyvei nereikėjo prabangos. Ir grotose vyksta didžiausi stebuklai. O gal tik grotose? Paukščiai turi lizdus, lapės urvus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti. Dievo žmonėms neatsiranda vietos pasaulyje. Todėl bergždžia jos ieškoti ten, kur jos nėra. Esame klajokliai drauge su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. Gyvename palapinėse. Ieškome nežemiško Miesto. Žemėje jo nerasime, nes jo brėžinius braižė pats Dievas. Ne tik braižė, bet ir statė. Ne rankomis, o Žodžiu. Žodžiu, per kurį visa atsirado, ir be kurio nieko neatsirado, kas yra atsiradę.

Nesame šios žemės piliečiai. Mūsų valstybė Danguje. Ten, namuose, o ne čia, užeigoje, yra skirta mums vieta. Neturime krimstis, kai visos vietos užeigoje jau užimtos. Danguje – priešingai daug erdvės. Ir ne daug kas ten veržiasi. Neturime palūžti, kai Dievo stebuklus tenka gimdyti tvarte ar kitoje nemieloje vietoje. Apie Dievo slėpinius kalbama ne rūmuose, o dykumoje. Ne švelniais drabužiais vilkintys aiškina jų prasmę. Ir ne prabangiai gyvenantys ją supranta. Nors prie Dievo stalo visiems atsiranda vietos, prie jo sėdasi tik alkstantys ir trokštantys teisumo. Palaiminti mes, kai trokšdami Dievo žodžio bėgame į Betliejų, į Duonos namus, ir veržiamės kuo arčiau Jėzaus – prie Dievo išrinktų ėdžių.

Tyli naktis, šventa naktis,
Viskas miega, tik dar vis
Motinėlė ten budi viena,
Kūdikis su meilia šypsena,
Ilsisi miega ramiai,
Ilsisi miega ramiai.

Tyli naktis, šventa naktis,
Pildos dieviška mintis.
Viešpats tapęs mažu vaikeliu
Žada sieloms malonių gausių
Savo šventu gimimu,
Savo šventu gimimu.

Tyli naktis, šventa naktis,
Vyksta meilės paslaptis.
Angelų giesmė skamba nakčia,
Nešdama piemenims žinią šią:
Jau Išganytojas čia!
Jau Išganytojas čia!