Paradoksalu, kad Jėzaus Kristaus mirtis mums yra svarbiausias jo gyvenimo epizodas. Tiesa, kad savo kryžiaus mirtimi Kristus sutaikė žmoniją su Dievu. Tačiau ir mažesni jo darbai, atlikti iki jam buvo uždėta Išganytojo karūna, erškėčių vainikas, yra ne mažiau reikšmingi. Jie taip pat atskleidžia Kristaus širdį ir padeda suprasti Dievo santykį į žmogų.

Evangelijose regime Jėzų nuolat keliaujantį skelbti Evangelijos, bendraujantį su mokiniais, besimeldžiantį dangiškajam Tėvui, maitinantį išalkusią minią, prikeliantį mirusiuosius, išvarantį piktąsias dvasias. Visgi didžiąją Jėzaus darbų dalį sudaro išgydymai. Jei pamėgintume iškirpti evangelinius pasakojimus apie tai, kaip Jėzus gydo ligonius, Naujasis Testamentas suplonėtų kone per pus. Tačiau ne apimtis svarbiausia. Be išgydymų esmiškai kinta Gelbėtojo paveikslas. Kokį Jėzų tikime? Atjaučiantį ar abejingą? Praeinantį pro kenčiantį ar sustojantį, idant jį paguostų ir pagydytų? Ką sunkiau įsivaizduoti: Kristų, gydantį ligonius ar paliekantį juos likimo valiai?

Evangelistai, rodos, padarė viską, kad atskleistų mums geranoriško, suprantančio, pasigailinčio, gydančio ir galiausiai mūsų išgelbėjimui save myriop atiduodančio Dievo Sūnaus portretą. Kodėl tuomet tokiu Jėzumi mes dvejojame? Gal nesulaukėme Dievo pagalbos, kai jos labai reikėjo? Gal skausmas buvo toks stiprus, o Dievas toks tolimas ir nesuprantamas? O gal esame įsižeidę ir pykstame ant Dievo, nors sau tai bijome prisipažinti? Kokia bebūtų priežastis, verta ją išsiaiškinti. Nes tik nuvalę dulkes nuo Išganytojo paveikslo išvysime jo mielą šypseną, kupiną meilės ir atjautos. Malonės ir gerumo saulė sušvinta, kai slegiančius dvejonių debesis nugina vėjas. Mums taip reikia to Dvasios vėjo ir šviesaus Viešpaties veido regėjimo, idant tikėtume ir nepalūžtume.

Kai Jėzus leidosi nuo kalno, Jį sekė didelės minios. Ir štai priėjo raupsuotasis ir, pagarbinęs Jį, sakė: „Viešpatie, jei nori, Tu gali mane padaryti švarų“. Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Ir tuojau raupsai išnyko. Jėzus pasakė jam: „Žiūrėk, niekam nepasakok, bet eik pasirodyti kunigui ir paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti (Mt 8, 1-4).

Ant kalno, nuo kurio regime besileidžiantį Jėzų, jis pasakė vieną garsiausių savo pamokslų, kuriame išdėstė Dievo karalystės esmę. Susidūrimas su raupsuotuoju kalno šlaite – tarsi pirmasis Jėzaus žinios išmėginimas. Ar jis pats elgsis taip, kaip mokė? Mat, raupsuotieji Izraelyje buvo atskirti nuo bendruomenės. Jie privalėjo laikytis atokiau nuo kitų, nešioti perplėštus drabužius ir iš tolo įspėti sutiktus praeivius, šaukdami: „Nešvarus, nešvarus!“, idant tie apeitų juos. Taip buvo patvarkęs Mozė (Kun 13, 45-46). Kontaktas su sergančiuoju raupsais ne tik kėlė grėsmę užsikrėsti, bet ir sutepdavo dorovine prasme. Todėl Rašto aiškintojai nuo seno išvesdavo paralelę tarp sielą pažeidžiančios nuodėmės ir kūną ištikusių raupsų. Raupsuotieji gyvendavo atskirti nuo stovyklos, o atgal sugrįžti galėdavo tik išgiję. Kadangi vaistų nuo raupsų nebuvo, pasveikti ligonis galėjo tik iš Dievo malonės. Tad išgijimas nuo raupsų buvo laikomas sykiu ir susitaikymo su Dievu bei pašventinimo ženklu, už kurį derėjo atnašauti auką Viešpaties akivaizdoje (Kun 14, 1-32).

Matas, rodos, sąmoningai raupsuotojo išgydymą mini kaip pirmąjį Jėzaus darbą po Kalno pamokslo. Šis veiksmas pirmiausia patvirtina Jėzaus dieviškumą. Jam, kaip Dievo Sūnui, nereikia saugotis kontakto su raupsuotuoju. Raupsai negali sutepti Jėzaus. Priešingai. Jis turi galią pakirsti karčią šios ligos šaknį. Šventasis už nuodėmę stipresnis. Tamsa negali užgožti šviesos. Gėris nugali blogį. Simboline prasme pirmasis Jėzaus darbas įkūnija visą jo misiją – apvalyti nuodėme sergančią žmoniją, pašventinti ją ir sugrąžinti pilnaverčiam gyvenimui. Tačiau raupsuotojo išgydymo scena atveria ir realių, gyvenimo čia ir dabar, aspektų.

Akivaizdu, jog šis evangelinis naratyvas numano ligonio tikėjimą. Nepaisydamas priimtų normų laikytis atokiau, raupsuotasis yra įsimaišęs į minią. Jis veržiasi pas Jėzų, vildamasis pagalbos. Antraip juk nesakytų: „Viešpatie, jei nori, Tu gali mane padaryti švarų“. Pats pagarbus kreipinys „viešpatie“ aramėjų, kaip beje ir lietuvių kalba, gali reikšti „pone“. Visgi garbinimo aktas ir tai, kad, atsiliepdamas į prašymą, Jėzus paliečia raupsuotąjį, leidžia manyti, jog ligonis laiko jį Dievo pasiųstuoju, Dievo sūnumi. Mat tiek Izraelyje, tiek kitose senovės artimųjų Rytų tautose buvo tikima, jog pasveikti nuo raupsų įmanoma tik paties Dievo arba jo įgalioto pasiuntinio (hbr. shaliah)  prisilietimu, – ką liudija ir istorija apie sirą Naamaną (2 Kar 5 sk.). Būtent nesulaukęs pranašo prisilietimo, Naamanas labai susikrimto.

Jėzaus sutiktas raupsuotasis tiki Jėzaus dieviškumu ir jo galia, bet nėra užtikrintas, kokia yra suvereni Dievo valia. Jėzus ją be užuolankų pagarsina: „Noriu, būk švarus!“ Tai bene labiausiai įsimintini Jėzaus žodžiai visoje evangelijoje. Jie skirti ne tik raupsais sergančiam žmogui, bet drauge ir visiems Evangelijos klausytojams. Mums. Jėzaus atsakymas nebeleidžia dvejoti, ar Dievui rūpi sergančio žmogaus skausmas. Dėl to, kad rūpi ir dėl to, kad nori kenčiančiam ligoniui padėti, Dievo Sūnus ir atėjo. Ateinantis pas Jėzų pagalbą suras. Kalno šlaite įvyko tai, ką Jėzus skelbė ant kalno:

Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi duotų jam gyvatę? Jei tad jūs, būdami blogi, mokate savo vaikams duoti gerų dalykų, tai juo labiau jūsų Tėvas, kuris yra danguje, duos gera tiems, kurie Jį prašo  (Mt 7, 8-11).

Dabar svarbu atkreipti dėmesį į keletą reikšmingų detalių. Pirma. Stebuklingai pagydęs ligonį, Jėzus neplanuoja iš šio stebuklo pasidaryti savo tarnystei reklamos ir nesiekia tokiu būdu prisivilioti daugiau pasekėjų. Jėzaus nurodymas pagijusiam raupsuotajam: „Žiūrėk, niekam nepasakok“, – patvirtina jo dieviškumą ne mažiau nei pats stebuklas. Gal net labiau. Likti šešėlyje, kad visa garbė atitektų Dievui, yra nelengvas uždavinys. Tiesiog neįgyvendinamas, jei sieki tapti garsus ir žinomas. Tačiau šį pagundymą – daryti stebuklus, idant išgarsėtų, – Jėzus jau buvo įveikęs dykumoje (Mt 4, 1-11). Dabar jis tiesiog netrimituodamas darė gailestingumo darbus, būtent taip, kaip mokė ant kalno (Mt 6, 1-4).

Antra. Jėzus nesiekia sulaužyti nusistovėjusios tvarkos. Nurodymas pasveikusiajam pasirodyti šventyklos kunigui ir paaukoti Mozės nustatytą auką patvirtina Jėzaus žodžius, vėlgi pasakytus Kalno pamoksle: „Nemanykite, jog Aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“ (Mt 5, 17). Jėzus Kristus nėra revoliucionierius, siekiantis nuversti egzistuojančią valdžią. Nors jis kritikuoja veidmainius fariziejus, tačiau ne tam, kad nusivestų paskui save jų mokinius. Nors jis, susisukęs rimbą, ir išvaiko prekiautojus bei pinigų keitėjus iš šventyklos, tačiau ne tam, kad save paskelbtų vyriausiuoju kunigu. Kristaus stebuklai neturi savanaudiško motyvo. Dievo gailestingumas per daug brangus ir šventas, kad jo pagrindu save aukštintum ar pradėtum religinį perversmą.

Šioje šviesoje labai daug klausimų kyla, stebint šių dienų gydančių evangelistų ir egzorcistų metodus bei mėginant išsiaiškinti jų motyvus ir autentiškumą. Palyginę juos su Jėzaus darbais, atrandame esminių neatitikimų. Keletą iš jų reikia paminėti.

Visų pirma, Jėzus gydė po pamokslo, kurio tema nebuvo išgydymai. Nūdienos pamokslininkai elgiasi priešingai: prieš melsdamiesi už ligonius, siekia pažadinti jų tikėjimą ir dažniausiai moko vien apie išgydymus ir kaip juos pasiekti. Evangelijos grožis tame, kad ligoniai pasveiksta po Kalno pamokslo, o ne po „techninio“ apmokymo kaip pagyti. Na, sakykime, kad šiandien to reikia dėl žmonių neišprusimo, nes retas kuris tebetiki, jog Dievas gydo ligonius. Jei iš tiesų taip, kodėl tuomet taip mažai rūpinamasi, jog stebuklo autentiškumą patvirtintų medikai? Pasveikusiam nuo raupsų Jėzus liepė pasirodyti kunigui, idant tas apžiūrėtų ir patvirtintų, jog liga iš tiesų pasitraukė. Anuomet šventyklos kunigas pagal Mozės įstatymą atlikdavo tai, kuo šiandien rūpinasi medikai. Jėzus mokė gailestingumo darbus daryti slaptoje prieš Tėvą, o gydantys evangelistai trimituoja, nelaukdami patvirtinimo, jog ligonis iš tiesų antgamtiškai pasveiko.

Pastebėtina ir tai, jog šių dienų išgydymo tarnavimuose išgijusieji, priešingai nei Jėzaus išgydytas raupsuotasis, yra saikdinami visiems pasakoti apie patirtą stebuklą. Taip, esą, pavyks neatkristi ir išgydymą išsaugoti. Tiesa, jog tokių paliepimų yra davęs ir Jėzus, pavyzdžiui išgydęs apsėstąjį gadariečių krašte (Mk 5, 19-20). Tik, aišku, jog tuo atveju jo paliepimas: „Eik namo pas saviškius ir papasakok, kokių didžių dalykų Viešpats tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo,“ – buvo motyvuojamas ne tuo, kad tai reikalinga, siekiant išgydymą išsaugoti, bet tuo, kad apie Viešpaties gailestingumą išgirstų žmogaus artimieji. Mat jis, kaip ir kiti apaštalai, norėjo iškart, viską palikęs, sekti paskui Jėzų.

Regis, pagundai sublizgėti neatsispiria daugelis Dievo tarnų. Skelbiantys apie Jėzaus išgydymus šiandien visais įmanomais būdais siekia pabrėžti ir savo dovanos išskirtinumą. Matyt dėl to, kad galėtų sėkmingai konkuruoti charizminėje „rinkoje“. Susireikšminimo būdai ir krikščionių masinimas įgauna vis naujų atspalvių, tačiau esmė išlieka ta pati – išgarsinti savo tarnystę. Tai taip kontrastuoja su gydančio Jėzaus paveikslu evangelijose. Dievo dovanos nesuteikia pagrindo pūstis ir girtis. O juo labiau siekti religinės karjeros, manipuliuojant žmonėmis, naudojantis jų skausmu, atvirumu ir viltimi.

Tad Jėzaus priesakas išgijusiam raupsuotajam neviešinti to, kas įvyko ir to, per kurį jis įvyko, išlieka labai aktualus. Taip, Kristus gydo ligonius ir šiandien. Tačiau po šiuo teiginiu slepiasi ir ne viena klastotė. Naivumas nepadeda tikėti. Tik kuria tikėjimo surogatą. Todėl apaštalas Paulius, kalbėdamas apie antgamtinius pasireiškimus, ragina: „Visa ištirkite! To, kas gera, laikykitės, o nuo blogio, koks jis bebūtų, susilaikykite“ (1 Tes 5,21-22, vertimas mano).

Širdimi siekdami gailestingojo ir gydančio Kristaus prisilietimo, turime kovoti su savo pačių netikėjimu, bet taip pat atmesti ir dirbtinius tikėjimo pakaitalus.

Viešpatie, / prašau Tavęs sveikatos, / kad daugiau nuveikčiau šitoje žemėje. / Tu man davei kūno silpnumą, kad daugiau pasitikėčiau Tavimi, o ne savimi. / Būk pašlovintas, Tu, Dieve, mano gelbėtojau!

Viešpatie, / prašau Tavęs tokio tikėjimo, kad kilnočiau kalnus. / Tu leidai manyje pasilikti nesibaigiančioms abejonėms, / kurios mane verčia likti / nuolatos atviram Tavo Apvaizdai. / Būk pašlovintas, Tu, Dieve, mano gelbėtojau!

Br. Bernardas Marija (1749-1834)

Publikuota bernardinai.lt