Dar vienas mano pamąstymas, kurį šiandien publikuoja bernardinai.lt, apie tai, kuo laikau Aleksejų Navalną ir ką mums reiškia jo gyvenimas ir mirtis.

Tikiu tikra meile. Ir netikiu mirtimi.

Liūdžiu ir širdyje apraudu niekšiškai nužudytą, tačiau niekuomet nepalūžusį tiesos karį. Nesu politikos apžvalgininkas, man – Aleksejus Navalnas įkūnija malonėmis apdovanotą ganytoją, paaukojusį savo gyvybę vardan tiesos ir tautos, kurią mylėjo.

Navalno pasirinkimas po nunuodijimo cheminiu ginklu iš Vokietijos sugrįžti į Rusiją primena Dietricho Bonhoefferio (1906 – 1945), liuteronų pastoriaus hitlerinėje Vokietijoje, apsisprendimą. Bonhoefferis galėjo pasilikti JAV, kur stažavosi ir kurį laiką gyveno, bet nusprendė grįžti į gimtinę ir priešintis nacizmui. Laiške savo draugui Niebuhrui Bonhoefferis rašė: „Neturėsiu jokios teisės dalyvauti krikščioniško gyvenimo atstatyme Vokietijoje po karo, jei šiuo metu neprisiimsiu išmėginimų, tekusių mano tautai. […] Vokietijoje krikščionių laukia kraupi alternatyva – siekti sužlugdyti savo valstybę, idant išliktų krikščionybė, arba siekti savo tautos pergalės, kuri sunaikins mūsų civilizaciją. Aš žinau, ką turiu pasirinkti, bet šis pasirinkimas nesuteiks man saugumo.“[i]

Ir Bonhoefferiui, kuris buvo pakartas kaip nepavykusio pasikėsinimo į fiurerį dalyvis likus dviem savaitėms iki karo pabaigos, ir Navalnui toks apsisprendimas kainavo gyvybę. Vieni Navalno pasirinkimą tęsti kovą Rusijoje, o ne užsienyje laiko lemtinga klaida. Kiti svarsto, kad Navalnas neįvertinęs jį sunaikinti pasiryžusio diktatoriaus, pasielgė lengvabūdiškai. Man atrodo, kad Navalnas kitaip pasielgti negalėjo. Jis buvo per  daug narsus, kad gyventų saugioje zonoje. Jis sugrįžo į kovos lauką, kuriame jau sykį buvo mirtinai sužeistas, nes privalėjo kovoti ir savo drąsa įkvėpti kitus:

Aš tikiu, kad mes gyvename nedeterminuotoje visatoje ir turime laisvą valią. Tikiu, kad šioje visatoje nesame vieni. Tikiu, kad mūsų darbai ir poelgiai bus įvertinti. Tikiu tikra meile. Tikiu, kad Rusija bus laiminga ir laisva. Ir netikiu mirtimi. Neutraliteto, „apolitiškumo“, nusišalinimo, pridengiančių  tinginystę, bailumą ir niekšybę, veidmainystė – tai pagrindinė priežastis, kodėl saujelė gerai organizuotų piktadarių spaudė milijonus žmonių per visą žmonijos istoriją.[ii]

Kas turi tiesą – tas laimės. Ir tai labai svarbu. Ir nepaisant to, kad mūsų šalis pastatyta ant neteisybės ir mes tai patyrėme, matome, kad tuo pačiu metu milijonai žmonių trokšta tiesos. Jie nori pasiekti tiesą ir anksčiau ar vėliau ją pasieks. Jie bus pasotinti.

Pastaroji mintis – tai aliuzija į Jėzaus žodžius: „Laimingi alkstantys ir trokštantys teisumo – jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6). Sinodiniame rusiškos Biblijos tekste vietoj „teisumo“ yra žodis „tiesa“. Navalnas tikėjo tiesos pergale prieš pavergiantį melą ir siekė išlaisvinti savo mylimą, režimo naikinamą tautą. Jis buvo tiesos karys, suvokiantis tiesos galią:

Mes turime ir privalome daryti tai, ko jie bijo – kalbėti tiesą, skleisti tiesą. Tai pats stipriausias ginklas prieš šią melagių, vagių ir veidmainių valdžią. Šį ginklą turi kiekvienas. Naudokite jį.

Tiesa mūsų pusėje. Likite laisvi.

Nors Navalnas pasirinko kankinio kelią, jis neniekino silpnesnių už save, nuo politinių represijų pasitraukusių į Vakarus. Tik manė, kad, įsiviešpataujant blogiui, nevalia nieko nedaryti.

Nėra nieko gėdingo tame, jei kas renkasi saugiausią būdą priešintis. Gėda nieko nedaryti. Gėda leistis įbauginamam.

Mano atmintyje Navalnas išliks kaip žmogus, sugebėjęs nugalėti mirties baimę ir išmokęs džiaugtis gyvenimu net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis. Vienoje žinutėje iš kolonijos jis rašo, kad kaliniai išmokė jį gaminti džiūvėsėlius, kad tai smagi ir džiaugsmo teikianti nauja patirtis. Kai jį užpuolė nepakeliami nugaros skausmai ir kalėjimo vadovybė nekreipė dėmesio į jo prašymus suteikti medicininę pagalbą bei duoti vaistų, jis galvojo, kad neteks vienos kojos, kurios beveik nebejausdavo. Tačiau su humoru rašė, kad tuomet bus panašus į vienakojį piratą. Sėdėdamas izoliatoriaus vienutėje jis ją palygino kosminiu laivu, ir sakė negalįs skųstis, juk kosmonautams irgi labai ankšta. Navalno bendražygiai su nuostaba liudija, kad ne jie stiprino kolonijoje uždarytą savo lyderį, bet atvirkščiai. Savo žinutėmis, laiškais ir pasisakymais teismo salėse Navalnas jiems perduodavo savo dvasios tvirtybę ir tikėjimą pergale.

Aš net nemėginsiu tradiciškai rašyti: „neliūdėkite ir nenuleiskite rankų“. Na gerai, paliūdėkite truputį, o po to prisiminkite, kad turime vieną šalį, kur begyventume. Ir kova už ją – ne sprintas, o ilgas ir sunku maratonas.

Puikiai suprantu, kad, aš, kaip ir daugelis politinių kalinių, sėdėsiu visą likusį gyvenimą. Sėdėjimo iki gyvos galvos laiką apspręs arba mano gyvenimo, arba šio režimo trukmė. Nuosprendžio [skirtų metų] skaičius ne dėl manęs, o dėl jūsų. Jus, ne mane, nori išgąsdinti ir atimti ryžtą priešintis. Jus verčia be kovos atiduoti savo Rusiją išdavikų, vagių ir niekšų gaujai, užgrobusiai valdžią. Putinas neturi pasiekti savo tikslo. Nepraraskite ryžto priešintis.

Kalėjimas ne tik grūdino Navalną, bet ir sudarė palankias sąlygas jam intelektualiai bręsti. Navalnas daug skaitė. Perkeltas iš vienos kolonijos į kitą, jis rašo, kad vis dar neturi leidimo naudotis biblioteka. Kitame laiške draugui jis sako, kad kalėdamas perskaitė penkias dešimtis knygų anglų kalba ir dar daugiau – rusų, ir jį vis ragindavo: „paskaityk šitai, būtinai perskaityk tai“. Aš klausiau interviu, kuriame vienas profesorius, paprašytas papasakoti apie susirašinėjimo su kalinčiu Navalnu temas, teigė, kad šis nuolat klausdavo jo nuomonės apie vieną ar kitą perskaitytą knygą. Adamas Michnikas, komunistinės Lenkijos disidentas, žurnalistas, „Gazeta Wyborcza“ vyriausias redaktorius, rašo, kad, jo galva, Navalnas buvo stropus Gerceno, Turgenevo ir Čechovo skaitytojas. Tai patvirtina ir jo paties žodžiai:

Reikia kovoti ne tiek su tuo, kad Rusija nelaisva, bet su tuo, kad ji apskritai nelaiminga. Mes viską turime, ir visgi mes kažkokia nelaiminga šalis. Atsiverskite rusų literatūrą, didžiąją rusų literatūrą ir būsite nustebinti – Dieve mano, vien nelaimių ir kentėjimų aprašymai. Mes labai nelaiminga šalis. Mes apsupti nelaimių ir niekaip negalime iš jų ištrūkti. Be abejo norisi, todėl ir siūlau pakeisti lozungą – neužtenka, kad Rusija būtų laisva, Rusijai reikia būti laiminga. Rusija bus laiminga.

Iš šios citatos nesunku suprasti, kad Navalnas stojasi greta Boriso Nemcovo ir pastarojo šūkį „laisvę Rusijai“ papildo žodžiais „laimę Rusijai“. Man atrodo, kad Navalnas, net kalėdamas, išmoko būti laimingas. Laime tikėti ir ją skelbti kitiems gali tik tas, kuris jos paragavo. Gal tai labiausiai ir siutino jo priešus? Kažkas yra pasakęs, kad Navalnas buvo apdovanotas visu tuo, kas nepasiekiama Putinui ir jo režimo pakalikams.

Michnikas atsisveikinamo su Navalnu laiške, parašytame redakcijos „Medūza“ prašymu, skolinasi Alberto Camus metaforą ir putinizmą palygina su maru[iii]: „ maro bacila niekada nežūsta ir neišnyksta, […] ji gali dešimtmečius likti miegoti rakanduose ir baltiniuose, […] ji kantriai laukia kambariuose, rūsiuose, skryniose, nosinėse bei senuose popieriuose dienos, kai maras, žmonių nelaimei ir jiems pamokyti, pažadins savo žiurkes ir jas pasiųs gaišti į kokį nors laimingą miestą.“[iv] Jo nuomone,  žiurkės kaip prasidedančio maro ženklas jau pripildė Rusijos gatves ir jas išleidęs Putinas meta iššūkį visam demokratiniam pasauliui.

Su Aleksejaus Navalno, nužudyto kolonijoje „Poliarinis vilkas“ 2024 m. vasario 16 d. (gal 15 d.), mirtimi beveik užgeso laisvos ir laimingos Rusijos viltis. Susidorojęs su iškiliausiu Rusijos demokratu, Putinas pasiuntė aiškią žinutę Vakarams, kad jis ketina sunaikinti ir demokratinio pasaulio tvirtoves. Todėl turime perskaityti ir suprasti mums duotą ženklą – Navalno gyvenimą ir mirtį – ir ruoštis stoti į kovą. Visų pirma – su savo pačių baime, abejingumu, noru nusišalinti ir neveiklumu. Po to, jei reikės, su mūsų dienų maru – kraugerišku putinizmu ir mirtį nešančia jo armija. Blogio chimera gąsdina, bet galime ją nugalėti.

Numatydamas savo mirtį, Navalnas ragino savo bendražygius neprarasti ryžto, tačiau jo žodžiai gali padėti ir mums atrasti jėgų:

Nepasiduokit. Nereikia, negalima pasiduoti. Jeigu tai įvyko, reiškia, kad tuomet esame nepaprastai stiprūs, jei jau nusprendė mane nužudyti. Reikia panaudoti šią jėgą. Nepasiduoti. Atsiminti, kad mes didelė jėga, esanti po šių blogų bahurų jungu tik todėl, kad niekaip nesuvokiam, kokie stiprūs iš tiesų esame. Visa, ko reikia blogio triumfui – tai gerų žmonių neveiklumas. Todėl negalime neveikti.

Negalima nusiminti, kad ir kaip sunku būtų. Ateis diena, kai blogis bus nugalėtas ir žmonės su pašaipa sakys: „Mirtie, kur tavo geluonis? Pragare, kur tavo pergalė?“

---

[i] Giedrius Saulytis, Kodėl Bonhoefferis dalyvavo sąmoksle prieš Hitlerį, https://biciuliams.lt/kodel-bonhoefferis-dalyvavo-samoksle-pries-hitleri/

[ii] Vertimas mano. Šią ir kitas straipsnyje cituojamas Navalno mintis, surinktas iš jo tekstų ir viešų pasisakymų per paskutinius tris metus redakcijos „Kit“, originalo kalba galite skaityti čia: https://us5.campaign-archive.com/?u=4ea5740c1fe71d71fea4212ee&id=db41124e39.  

[iii] Adamas Michnikas, Путинизм – это чума. Как фашизм или большевизм, https://meduza.io/feature/2024/02/19/putinizm-eto-chuma-kak-fashizm-ili-bolshevizm

[iv] Vertė Rožė Jankevičiūtė, Albert Camus, Maras, Baltos Lankos, 2006.