„Reformacija ir jos metu Europoje paplitęs bei iki mūsų atkeliavęs protestantiškas tikėjimas man labiau reikšmingas ne dėl naujų krikščioniškų konfesijų atsiradimo ar evangelinės ortodoksijos susiformavimo, bet dėl tikėjimo dvasios, neužgesinamo tiesos siekio ir tyros mielės Dievui. Reformacija – tai žmonių, kurie tikėjo Kristumi, mylėjo Šventąjį Raštą ir buvo pilni Šventosios Dvasios, sąjūdis. Nors jis turi savo istorinę sąsają, kurią ir mini šiais metais švenčiamas jubiliejus, tačiau ją transcenduoja, atsikartodamas skirtingais Bažnyčios istorijos tarpsniais“, – taip pokalbyje apie tai, ką krikščioniui bei lietuviui reiškia Reformacija, teigia teologas Giedrius Saulytis. Jį kalbino Gediminas Zelvaras.

Šiais metais minimas Reformacijos 500 metų jubiliejus. Ką tau, kaip krikščioniui bei lietuviui reiškia Reformacija?

Savo tikėjimo kelio pradžioje dar sovietiniais metais turėjau įprotį užsukti į knygyną ir ieškoti naujai išleistų knygų. Kartą labai apsidžiaugiau lentynoje pamatęs Erazmo Roterdamiečio raštus, išleistus rusų kalba 1986, t. y. mano patikėjimo Kristumi, metais. Po Erazmo Diatribos leidėjai įtraukė ir visą Martyno Liuterio Apie valios vergystę tekstą. Tai buvo mano pirmasis ir labai gilų įspūdį palikęs susidūrimas su Reformacijos idėjomis, o tiksliau Dievo Dvasia, įkvėpusią Reformacijos tėvus. Kadangi jau skaičiau ir gilinausi į Šventąjį Raštą, man labai imponavo, jog tiek Erazmas, tiek jam oponavęs Liuteris, puikiai išmano Raštus ir nepaviršutiniškai juos nagrinėja. Liuterio užsidegimas, pasitikėjimas ir drąsa, su kuria jis rašė, pažadino neblėstančią simpatiją šiam dvasios karžygiui.

Po to atradau Martyno Mažvydo Katekizmą, kurio prastus žodžius mokykloje buvau atmintinai mokęsis, bet kurių prasmę suvokiau tik susipažinęs su reformatoriška mintimi. Susivokiau, jog tikėjimas Jėzumi Kristumi ir didelis troškimas skelbti Evangeliją lietuviams ir žemaičiams, broliams ir seserims jų gimtąja kalba, pažadino Mažvydą sukurti lietuvišką abėcėlę ir parašyti pirmąją lietuvišką knygą. Man tai buvo nepaprastai didelis atradimas – mūsump atėjęs pirmasis lietuviškas žodis sykiu buvo ir žodis Dangaus karalystos. Mažvydo eiliuotoje prakalboje, pirmajame lietuviškame eilėraštyje, įžvelgiau pranašiškus žodžius, o jų autorius, mūsų rašytinio žodžio tėvas man tapo tikru Lietuvos apaštalu.

Reformacija ir jos metu Europoje paplitęs bei iki mūsų atkeliavęs protestantiškas tikėjimas man labiau reikšmingas ne dėl naujų krikščioniškų konfesijų atsiradimo ar evangelinės ortodoksijos susiformavimo, bet dėl tikėjimo dvasios, neužgesinamo tiesos siekio ir tyros mielės Dievui. Reformacija – tai žmonių, kurie tikėjo Kristumi, mylėjo Šventąjį Raštą ir buvo pilni Šventosios Dvasios, sąjūdis. Nors jis turi savo istorinę sąsają, kurią ir mini šiais metais švenčiamas jubiliejus, tačiau ją transcenduoja, atsikartodamas skirtingais Bažnyčios istorijos tarpsniais.

Jau patį krikščionybės užgimimą judaizmo fone galime laikyti Reformacijos prototipu. Jėzus su susuktu iš virvučių rimbu, vartantis Jeruzalės šventykloje stalus, barstantis keitėjų pinigus ir garsiai šaukiantis, jog iš Tėvo namų nevalia daryti prekybos namų, buvo reformatorius ir ne tik Liuterio, bet visų reformatorių per visą krikščionybės istoriją įkvėpėjas.

Panašiai kaip Jėzaus skelbiama Evangelija į dienos šviesą iškėlė fariziejų bei apskritai to meto judaizmo pasipūtimą, taip 1517 m. Liuterio paskelbtos tezės apnuogino Bažnyčios, kaip eklezinės struktūros, veidmainiškumą. Po iškiliomis scholastinės teologijos tezėmis slapstėsi godumas, žmonių išnaudojimas, bet svarbiausia, nerūpestingumas jų sielos išgelbėjimu. Visa tai įkūnijo indulgencijų pardavinėjimo praktika, prieš kurią Liuteris savo 95 tezėmis ir sukilo.

Nereikėtų kratytis protestantizmo asociacijos su protestu. Reformacijos be maišto tiesiog nebūna. Tik šis maištingas nusiteikimas kyla ne iš savivalės, o iš tikėjimo drąsos priešintis netiesai. Dainora Pociūtė, naujai prakalbinusi iškiliųjų lietuvių reformatorių Mikalojaus Radvilo Juodojo ir Abraomo Kulviečio tekstus, pastarąjį vadina pirmuoju lietuvių maištininku ir sąžinės atradėju Lietuvoje. Beje, XVI a. apskritai galėtume vadinti sąžinės renesansu Europoje. Jį puikiai iliustruoja Liuterio apologijos žodžiai Wormso Seime 1521 m: „mano sąžinė klauso Dievo žodžio. Aš negaliu ir neatsižadu nieko, nes elgtis prieš sąžinę yra neteisinga ir nesaugu.“

Tikriausiai reikėtų paminėti, jog Reformacija iškėlė Dievo žodžio kaip teksto, atveriančio gelbstinčio Dievo paveikslą, suvokimo reikšmę. Šventasis Raštas vėl pradėtas skaityti originalo, hebrajų ir graikų, kalbomis ir versti į gimtąsias Europos tautų kalbas. Asmeniškai šia prasme jaučiuosi tikrai švenčiąs Reformacijos jubiliejų – dalyvauju Lietuvos Biblijos draugijos vykdomame projekte, ekumeniniame Naujojo Testamento vertime iš graikų kalbos, verčiu apaštalo Pauliaus laiškus.

Vienas iš pamatinių Reformaciją apibrėžiančių principų yra ,,Sola Scriptura” (Vien tik Raštas) principas. Šis principas dažnai sulaukia gana skirtingų, kartais net viena kitai radikaliai prieštaraujančių,  išankstinių nuostatų.  Kas pirmasis jį iškėlė? Kodėl reformatoriams šis principas buvo toks svarbus?

Sunku nurodyti pirmąjį šaltinį, kuriame sutinkame lotynišką triadą sola scriptura, sola gratia, sola fide, verstiną tik per Raštą, tik iš malonės, tik tikėjimu, kuri išreiškia pagrindinius protestantiško mokymo akcentus. Galima pagrįsti, jog pirmą kartą ši ištara nuskambėjo prieš šimtą metų Nyderlandų teologo Hermano Bavincko lūpose, būtent minint Reformacijos 400 metų sukaktį 1917 m. Ankstesnių šaltinių tyrinėtojams nepavyksta surasti, nors, pavyzdžiui liuteronas Gerhard Ebeling nurodo 19 a. pradžią, kaip anksčiausią galimą trinarės sola ištaros gimimo datą.

Be abejonės pati sola scriptura idėja buvo būdinga Reformacijos tėvams. Liuteris ne kartą pabrėžė, jog Biblijos autoritetas jam yra didesnis nei popiežiaus ar Bažnyčios susirinkimų, kurių potvarkiai vienas kitam prieštarauja. Štai kokia buvo jo reakcija, kai 1520 m. jam buvo paskelbta Bažnyčios ekskomunika: „Nenorėčiau tapti įžymus, kaip labiau išsimokslinęs už visus, bet noriu, kad vien Raštas viešpatautų (solam scripturam regnare), ir kad jis būtų aiškinamas ne mano ar kito žmogaus dvasios, bet kad būtų suprantamas iš savęs ir [aiškinamas] savo dvasios.“ Jonas Kalvinas Krikščioniškos religijos pamokymuose rašo: „Jei mes trokštame regėti Dievą tikroje šviesoje, tai turime eiti Rašto keliu. Aš teigiu, kad mes privalome kreiptis į Dievo žodį ir laikyti jį visa ko etalonu, nes jame Dievas gyvai ir raiškiai atveria mums save per savo darbus.“ Ulrichas Cvinglis savo garsiajame pamoksle Apie Dievo žodžio aiškumą ir patikimumą pasakoja, kaip pradėjo branginti Šventąjį Raštą: „Galiausiai aš pasiekiau tą tašką, kuriame, Rašto ir Dievo žodžio vedamas, nusprendžiau atidėti visus kitus dalykus ir mokytis Dievo mokslo tiesiogiai iš jo paties žodžio. Aš pradėjau prašyti Dievo šviesos ir tuomet Raštas pasidarė man toks aiškus – nors aš nieko daugiau neskaičiau – lyg aš būčiau studijavęs daugybę komentatorių ir aiškintojų.“

Visgi pastebėtina, jog Reformacijos tėvai itin kruopščiai studijavo Bažnyčios tėvus ir nuolat juos cituodavo savo raštuose. O perskyra Raštas – Tradicija išryškėja vėliau, kaip reakcija į Tridento susirinkimo nutarimus. Kaip žinia, Tridento susirinkimas (1545-1563), pasmerkęs protestantizmo idėjas, teigė Vulgatos pranašumą prieš visus kitus Biblijos rankraščius bei draudė aiškinti Raštą be Magisteriumo leidimo. Protestantai reagavo į šį ir kitus draudimus dar labiau pabrėždami Šventojo Rašto autoritetą. Ypatingai neigiama reakcija kilo iš vadinamosios radikaliosios Reformacijos stovyklos – anabaptistų, kurie pradėjo kaltinti pačius Reformacijos tėvus, esą ir jie nesilaiko Rašto bet, sekdami Tradicija, krikštija vaikus.

Jau iš kelių mano pateiktų citatų, tampa aišku, jog Reformacijos tėvams, skaitydami ir gilindamiesi į Šventąjį Raštą, buvo asmeniškai patyrę gyvenimą keičiančią Dievo jėgą. Todėl draudimai gilintis į Dievo žodį ir jį nagrinėti originalo kalbomis jų akimis buvo ne tik nepagrįsti, bet šventvagiški ir net demoniški, trukdantys pažinti Dievą. Juk pagrindinė Dievo žodžio paskirtis, pasak apaštalo Pauliaus, ir yra ugdyti krikščionis (2 Tim 3,16-17).

Su įvykusia Reformacija yra siejamas ir religinių karų bei nesantaikos tarp katalikų bei protestantų tarpsnis. Iš pirmo žvilgsnio atrodo gana prieštaringai. Viltis pasiekti Bažnyčios dvasinį atsinaujinimą atsimuša į nesantaiką tarp brolių Kristuje…

Be abejonės Trisdešimties metų karas (1618–1648 m.) bei kiti eretikų žudymai (pvz., hugenotų skerdynės Paryžiuje Baltramiejaus naktį, 1572 m.) atskleidžia, jog 16-18 a. krikščionybė vis dar buvo stipriai politizuota. Teologiniai prieštaravimai vedė į politinę nesantaiką. O politikai, prisidengdami religiniais lozungais, tiesiog siekė savo tikslų. Valstybė ir religija dar nebuvo atskirtos.

Visgi per šiuos baisius karinius konfliktus, praliejusius daug kraujo, Vakarų krikščionija išmoko svarbią pamoką – tiesos kalaviju neįpirši. René Descartes (Dekartas) buvo vienas iš kareivių, kovojusių už Prancūziją Trisdešimtmečio kare. Jo ankstyvieji mokytojai buvo jėzuitai, aktyviai dalyvavę kontrreformacinėje veikloje, o kardinolas de Bérulle asmeniškai domėjosi jo studijomis. Vėliau Dekartas studijavo Amsterdame, kuris buvo bene garsiausias protestantiškų jungtinių provincijų miestas. Jau būdamas kareiviu, jis savo kailiu patyrė, kaip karo kapelionai Dievo vardu ragino naikinti priešus eretikus. Beje, tą patį su nemažesniu religiniu įkvėpimu darė, t. y. teologiškai grindė fizinį smurtą bei žudymą, ir priešininkų pusė. Reflektuodamas ir mėgindamas išlukštenti šiuos „nekvestionuotinus“ įsitikinimus, idant atrastų, tai kas iš tiesų tikra, didysis mąstytojas ištarė: cogito ergo sum – mąstau, todėl esu. Pasiekęs šią nedvejotiną savo egzistencijos tiesą, antru nepajudinamu dalyku Dekartas laikė Dievą. Dėl viso kito jis dvejojo…

Sakoma, kad krikščionių, išvargintų Trisdešimtmečio karo, raštuose atsirado epigrafas, teikiantis viltį ir rodantis kitą kelią. Jo autorystė nėra žinoma, tačiau išmintis nepaneigiama: esminiuose dalykuose – vienybė, neesminiuose – laisvė, visuose – meilė.

Pačiam ilgus metus teko atlikti pastoracinę tarnystę ,,Tikėjimo Žodžio” bendrijoje bei gyvai matyti ponepriklausomybinį ekumeninio bendravimo kelią Lietuvoje. Kas, tavo manymu, labiausiai trukdė bei trukdo krikščionims Lietuvoje būti viena Kristuje? Teologiniai-konfesiniai skirtumai? Žmogiškos silpnybės?

Nesutarimai, kylantys dėl teologinių-konfesinių skirtumų, bei padarytos skriaudos, tikros ar menamos, tikrai trukdo siekti krikščionių vienybės. Tačiau, mano manymu, pagrindinės kliūtys yra kur kas žmogiškesnės – tai siekis dominuoti, turėti didžiausią pasekėjų skaičių, abejingumas, įgimtas priešiškumas kitokiam, nenoras įsiklausyti, tiesiog religinė puikybė.

Prie to prisidėjo ir valstybė, be abejo ne be religinio lobizmo, sugradavusi konfesijas į tradicines, pripažintas ir nepripažintas. Tad vien kaip broliams susitikti labai sunku, kadangi vieni turi išskirtines religines privilegijas valstybėje, o kiti jas norėtų turėti. Dalis katalikų į evangelikus vis dar tebežiūri kaip į paklydusius brolius, kuriuos reikia atvesti į Kristaus Bažnyčią, o dalis evangelikų į katalikų ir ortodoksų bažnyčias žvelgia kaip į misijų laukus, kuriuose reikia darbuotis dėl žūstančių sielų gelbėjimo. Pats žodis ekumenizmas turi neigiamas konotacijas ir yra atgrasus tarp fundamentalistų – tiek evangelikų, tiek katalikų. Vienybė vertinama kaip kompromisas, tikėjimo tiesų arba tradicijų išdavimas. Liūdna, kad ir toliau statomos sienos, o ne tiltai.

Tačiau mane džiugina tai, kad vis daugiau krikščionių suvokia, jog Šventosios Dvasios neuždarysi vienoje konfesijoje. Krikščionys, kaip vieno Tėvo vaikai, turi daugiau panašumų nei skirtumų. Jeigu elgtumėmės, kaip ragino apaštalas Paulius – mėgdžiotume mylintį Tėvą, nuolankiai bei kantriai pakęstume vieni kitus ir mylėtume, kaip Kristus pamilo, ekumenizmas kaip religinė veikla apskritai nebebūtų reikalingas.

,,Krikščionio tapatybės ryškėjimas”, ,,Papiktinimas ir kvailystė”, ,,Maža plačios širdies tauta” – tai knygos, kurias skaitydamas gali pajusti darną tikėjime tarp širdies ir proto. Ar dienos šviesą išvys nauji tavo kūriniai? Kokių kūrybinių užmoji turi ateičiai?

Tiesą sakant, jau turiu kone pakankamai medžiagos naujai knygai, kurioje norėčiau apmąstyti Dietricho Bonhoefferio viziją – nereliginę krikščionybę. Versdamas apaštalo Pauliaus laiškus, nemažai gilinuosi į Corpus Paulinum problematiką, rašau lakoniškus teksto aiškinimus. Svajoju apie išsamesnių Pauliaus laiškų komentarų atskiromis knygomis išleidimą.

Kodėl vis nauji Šventojo Rašto vertimai yra svarbus darbas? Kokį dvasinį vaisių jie atneša Dievo tautai?

Lietuvių krikščioniškos teologijos paveldas yra labai skurdus. Norėtųsi, kad ateities kartos jau sakytų kitaip. Antai angliškai kalbantis pasaulis turi ne vieną dešimtį skirtingų Biblijos vertimų, o mes praktiškai tik du Naujojo Testamento vertimus iš originalo kalbos – Algirdo Jurėno ir Česlovo Kavaliausko. Tiesa, reikia paminėti ir Kosto Burbulio bei Tikėjimo žodžio redakciją, atliktą, remiantis Kavaliausko tekstu bei derinant jį prie angliškos karaliaus Jokūbo Biblijos versijos.

Nauji Šventraščio vertimai visų pirma liudija apie bręstančią ir teologiškai mąstyti gabią krikščionių kartą. Subrendo ne tik originalias Biblijos kalbas mokantys bei teologinį išsilavinimą turintys biblistai bei vertėjai, bet ir Šventąjį Raštą gerai išmanantys skaitytojai, kurie, lygindami lietuviškus vertimus su bibliniais tekstais kitomis kalbomis, atranda daug skirtumų. Tuomet kyla klausimas: „o kaip ši mintis, skamba originalo kalba?“ Taip nauja krikščionių karta naujai atranda Rašto prasmę. Naujas vertimas nebūtinai pakeičia senąjį, bet jį papildo, praplečia, suranda „pasislėpusias“ mintis, atkreipia dėmesį į anksčiau nepastebėtus reikšminius niuansus. Taip Dievo žodis tampa suprantamesnis, o per jį kalbantis Dievas artimesnis. Galime sakyti, kad naujas vertimas siekia, kad Dievo ir žmogaus pokalbyje liktų kuo mažiau nesusikalbėjimo.

Publikuota bernardinai.lt