Šventosios Dvasios reikšmė

Kas yra siela žmogaus kūnui, tai yra Šventoji Dvasia Kristaus Kūnui – Bažnyčiai. Augustinas.

Trys pagrindinės krikščionių šventės – Kalėdos, Velykos ir Sekminės – tarsi saviti Trejybės atspindžiai. Kalėdos primena Dievo Tėvo meilę, Velykos Kristaus malonę, o Sekminės – Šventosios Dvasios bendrystę. Dievo Sūnaus atėjimas į žemę liudija Tėvo rūpestį ja. Kristaus kryžiaus kančia – jo nesuvokiamus malonės turtus. O Šventosios Dvasios atėjimas – su niekuo nesulyginamą Dievo potyrį.

Sekminės ypatingos tuo, kad atveria Dievo realumą. Nebereikia, kad kas nors apie jį pasakotų ar mokytų. Pats Dievas tampa savo egzistencijos garantu. Šventosios Dvasios potyris yra svaresnis argumentas už visus racionalius apologetinius Dievo buvimo įrodinėjimus. Sekminių patirtis žinojimą apie Dievą keičia jo pažinimu. Šventosios Dvasios prisilietimas, aplankymas, o gal geriau būtų sakyti, apglėbimas paliečia visą žmogaus esybę. Giliausias vidinis ir svarbiausias susitinka su tikru jį mylinčiu ir iki galo pažįstančiu Tu. Žmogus atsiveria Dievui. Dievas apreiškia save žmogui.

Per Šventąją Dvasią užsimezga naujos kokybės santykis su Dievu. Dievas tampa nebe vienas iš daugelio ir ne vien iš tikėjimo doktrinų sudarytas aukščiausias objektas, o, pasitelkiant Martino Buberio terminus, tikrasis Gyvenimas. „Tai virsta Tu. Ir Tu yra daugiau, negu žino Tai. Tu nuveikia daugiau, ir jam daugiau nutinka, negu žino Tai. Į jį [šį santykį] neįsiskverbia jokia apgaulė: čia Tikrojo Gyvenimo lopšys.“

Naujojo Testamento autoriai, kalbėdami apie Šventosios Dvasios atėjimą į mūsų širdis ir gyvenimus, nori pabrėžti būtent naują žmogaus ir Dievo santykį, kuriame nebelieka jokių tarpininkų. „Jūs turite Šventojo patepimą ir žinote viską […] patepimas, kurį iš Jo gavote, pasilieka jumyse, ir nereikia, kad jus kas nors mokytų, nes pats Jo patepimas moko jus visko, ir jis yra tiesa, o ne melas“ (1 Jn 2, 20.27). Net Jėzaus Kristaus, kaip Tarpininko, vaidmuo įgauna kitą prasmę. Jis buvo tarpininkas, sutaikęs žmogų su Dievu. O Šventoji Dvasia yra tarpininkė, apreiškianti tai, ką atliko Jėzus.

Apaštalo Jono raštai ypatingai pabrėžia Šventosios Dvasios reikšmę. Įspėdamas apie savo mirtį, Jėzus aiškina apaštalams, kad jiems naudingiau, jog jis iškeliaus, nes antraip negalėtų atsiųsti Šventosios Dvasios (Jn 16, 7). Atsiliepdamas į Pilypo prašymą parodyti Tėvą, Jėzus pirma pabrėžia savo ir Tėvo bendrystę (Jn 14, 9-10). Tačiau netrukus pasako, kad, nuėjęs pas Tėvą, paprašys jo, kad atsiųstų Šventąją Dvasią jiems, ir tuomet į Tėvo bei Sūnaus bendrystę bus pakviesti ir mokiniai: „Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius. Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse. […] Tą dieną jūs suprasite, kad Aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir Aš jumyse“ (Jn 14, 16-17.20). Tad per Šventąją Dvasią mes pažįstame Trejybę ir tai, kad esame pašaukti dalyvauti jos slėpiningoje bendrystėje.

Šventoji Dvasia vaidina lemiamą vaidmenį ir tiesos pažinime. Jonas ją pristato kaip Tiesos Dvasią, įvedančią į visą tiesą (Jn 16, 13). Mūsų pažinimas ribotas. Mes lengvai susipainiojame ir pasiklystame faktų bei alternatyvų gausoje. Šventoji Dvasia yra patikimas vedlys, padedantis ne tik atskirti tiesą nuo melo, bet ir atsirinkti tai, kas reikšmingiau bei svarbiau. Be Šventosios Dvasios priminimo mes pamirštame esmines Jėzaus mokymo tiesas ir nukreipiame dėmesį į antraeilius dalykus. Graikiškas žodis Parakletos, kuriuo Jonas apibūdina Šventąją Dvasią, reiškia advokatą, padėjėją, pagalbininką, patarėją. Nors Č. Kavaliausko vertimas ir jo redakcijos siūlo guodėjo ir globėjo atitikmenis, tiek žodžio etimologija, tiek jo vartosena helenistiniu periodu labiau sufleruotų patarėjo, užtarėjo, pagalbininko ir net tarpininko reikšmes.

Evangelija Romos imperijoje skynėsi kelią pro įvairias filosofines ir religines sistemas būtent dėl Šventosios Dvasios dalyvavimo. Evangelijos autentiškumą ir išskirtinę jos galią apaštalas Paulius sieja su Šventosios Dvasios teikiama jėga: „Mano kalba ir skelbimas pasižymėjo ne įtikinančiais žmogiškos išminties žodžiais, bet Dvasios ir jėgos parodymu, kad ir jūsų tikėjimas remtųsi ne žmogiška išmintimi, bet Dievo jėga (1 Kor 2, 4-5). Paulius Dvasią priešpriešina raidei. Pastaroji užmuša, o Dvasia teikia gyvybę (2 Kor 3, 6). Naujojo Testamento tarnavimas yra Dvasios tarnavimas ir tuo jis skiriasi ne tik nuo judaizmo, bet ir nuo kitų religijų: „mūsų Evangelija jus pasiekė ne vien žodžiu, bet su jėga ir Šventąja Dvasia bei labai įtikinančiai“ (1 Tes 1, 5, vertimas mano). Šventosios Dvasios įkvėpta Evangelija tikintiesiems atneša neapsakomą ir nuo išorinių aplinkybių nepriklausomą džiaugsmą – „jūs pasekėte mumis bei Viešpačiu, priėmę žodį didžiame suspaudime su Šventosios Dvasios džiaugsmu“ (1 Tes 1, 6, vertimas mano). Apskritai džiaugsmas Šventojoje Dvasioje tampa vienu pagrindinių Dievo karalystės atėjimo ženklų (Rom 14, 17).

Tenka pripažinti, jog, einant laikui, ypač krikščionybei tapus oficialia ir vienintele Romos imperijos religija, nepakeičiamas Šventosios Dvasios vaidmuo, skelbiant Evangeliją ir ugdant Bažnyčią, ima blėsti. Nors charizmos kaip Šventosios Dvasios dovanos nepaliovė, ir tai vienuose, tai kituose šventųjų gyvenimų aprašymuose jas vėl aptinkame, tačiau apie Šventosios Dvasios reikšmę kalbama vis mažiau. Lūžis įvyksta tik XX a. pradžioje, prasidėjus dvasiniam prabudimui, kurio dėmesio centre atsiduria Šventoji Dvasia ir jos teikiamas charizmos, o ypač kitų kalbų dovana. Jis pagimdo sekmininkų bažnyčias bei charizminio Bažnyčios atsinaujinimo judėjimus, padariusius didelę įtaką modernios krikščionybės raidai. Konfesine prasme paradoksalu, kad šiam dvasiniam sąjūdžiui, užgimusiam evangelinių konfesijų kontekste, Romos katalikų bažnyčia atsivėrė, o evangelikų konfesijos, neskaitant retų išimčių, nuo jo atsiribojo.

Misticizmas evangelikams, priešingai nei katalikams, yra svetimas. Istoriškai liuteronai ir reformatai Europoje atsiribojo nuo pietizmo ir kitų bažnytinių sambrūzdžių, akcentavusių gyvą, jausmingą asmeninį ryšį su Dievu. Protestantiškos teologijos raidai labai didelę įtaką padarė Apšvietos amžiaus idėjos, atmetusios bet kokį iracionalumą. Apsibrėžta, jog bibliniai, kaip ir bet kurie kiti senoviniai, tekstai, gali būti teisingai aiškinami tik mokslinio tyrinėjimo pagrindu. Kritinis istorinis metodas, kurį suponavo Apšvietos tikėjimas mokslo pažanga ir gebėjimu viską išaiškinti, tapo pagrindiniu, jei ne vieninteliu, patikimu Šventojo Rašto aiškinimo instrumentu. Istorijos, pasakojančios apie Jėzaus prasidėjimą iš Šventosios Dvasios, stebuklingus pagijimus, duonos padauginimą ir, aišku, prisikėlimą iš numirusiųjų, laikytinos religine primityvios sąmonės fantazija, o ne realiais istoriniais įvykiais.

Pavyzdžiui, JAV Nepriklausomybės deklaracijos autorius Tomas Džefersonas sukarpė žirklėmis Naująjį Testamentą ir iš atskirų dalių suklijavo savo redaguotą versiją, kurioje neliko nei vieno stebuklo aprašymo ir net užuominos apie Jėzaus dievystę ar jo prisikėlimą iš numirusiųjų. Džefersonas Jėzų laikė tik moralės mokytoju, o svariausiu tikėjimo Dievu argumentu – dorovingą gyvenimą.

Teologija protestantiškose katedrose liberalėjo ir IXX a. pabaigoje bei XX a. pradžioje pilnai prisitaikė prie savo laikmečio kultūrinių pokyčių. Paveiktas Apšvietos racionalumo protestantiškas liberalizmas visai nutolo nuo mistinio dvasingumo, vienaip ar kitaip gyvavusio per visą krikščionybės istoriją. Prieš tokią žmogaus metodais paremtą ir Dievą ribojančią teologiją sukilo reformatų pastorius Karlas Bartas, vienas pirmųjų XX a. teologų, sudavusių skaudų smūgį antgamtiškumą kaip atgyvenusius prietarus neigiančiai teologinei sampratai.

Turėjo praeiti kone visas dvidešimtas amžius kol autoritetingų teologų, kaip antai D. A. Carsono, Gordono Fee, Craigo S. Keenerio ir kitų dėka evangelikai pradėjo švelninti savo nepakančią poziciją sekmininkų bažnyčių ir charizminių judėjimų atžvilgiu. Paminėtinas ir Eugenas Petersonas, tyrinėjęs krikščionišką dvasingumą bei jo apraiškas ir evangelikams pristatęs Lectio divina lobynus. Lectio divina – Šventojo Rašto skaitymas, apmąstymas ir malda, siekiant Dievo artumo, – užgimęs monastinėse bendruomenėse, plačiai praktikuotas ne tik vienuolių kaip turtingas dvasinio gyvenimo šaltinis, šiandien iš naujo atrandamas kai kuriose protestantiškose bendruomenėse (kaip, beje, ir Ignaco Lojolos Dvasinės pratybos).

Kita vertus, Romos katalikai gan ilgą laiką neigiamai žvelgė į modernybę, ką liudija I Vatikano susirinkimo nutarimai, tarp jų ir popiežiaus neklystamumo dogma. Katalikus modernybė pasivijo tik II Vatikano susirinkime, su kuriuo reikėtų sieti ir jų atsivėrimą charizminiam Bažnyčios atnaujinimui. Sakoma, kad popiežius Jonas XXIII, pasakęs įžanginę kalbą II Vatikano susirinkime, meldėsi: „Dieve, atnaujink savo stebuklus mūsų laikais, kaip naujose Sekminėse“, ir jo malda buvo išklausyta.

Kaip ten bebūtų, charizminis judėjimas Romos katalikų Bažnyčioje pradeda plisti būtent po II Vatikano susirinkimo. Apie tai, beje, yra rašęs Vytautas Balčiūnas knygoje Šventoji Dvasia – Bažnyčios atnaujintoja. Joje aptariamos ne tik charizminio judėjimo tarp katalikų ištakos, bet ir pateikiamos popiežiaus Pauliaus VI  bei kitų ganytojų kalbos, taip pat JAV bei Kanados vyskupų pareiškimų apie Šventosios Dvasios aktualumą tekstai. Bene geriausiai juos apibendrina Pauliaus VI žodžiai: „Bažnyčiai ir pasauliui kaip niekad svarbu, kad Sekminių stebuklas tęstųsi per visą istoriją.“

Apibendrinant, XX a. atnešė svarbius pokyčius tiek teologijos raidoje, tiek Bažnyčios praktikoje. Pirmoje dvidešimto amžiaus pusėje protestantiškas teologijos katedras sudrebino skardus Karlo Barto balsas, o misijas – evangelistų, kalbančių kitomis kalbomis, žinia. Tiek Bartas, tiek iš Azusos gatvės Los Andžele po visą pasaulį pasklidę misionieriai akcentavo Šventosios Dvasios, o ne žmogiškų sugebėjimų svarbą. Dialektinė Barto teologija pirmenybę grąžino Dievui, sykiu primindama žmogaus galių, tame tarpe ir mentalinių, ribas. Antroje dvidešimto amžiaus pusėje Šventosios Dvasios atnaujinimui atsivėrusi Romos katalikų Bažnyčia II Vatikano susirinkimą įvardino kaip Šventosios Dvasios dovaną Bažnyčiai.

Šios permainos liudija, jog Šventoji Dvasia nepaiso konfesinių sienų ir nėra pavaldi denominacinėm doktrinom. Kaip prisikėlęs Jėzus ateina pas mokinius, durims esant užrakintoms, taip Šventoji Dvasia pasirodo tose vietose, kurias krikščionys užrakina savo konfesiniais užraktais. „Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios“ (Jn 3, 8). Charizminiai judėjimai iš tiesų peržengė konfesines ribas, bet svarbiau yra tai, kad jie atvėrė protu nesuvokiamą, tačiau visa žmogaus esybe išgyvenamą Dievo potyrį, pasiekiamą kiekvienam tikinčiajam.

Šventoji Dvasia nepavaldi laikui. Nužengusi Sekminių dieną, ji pasilieka per amžius, skleisdama amžinojo gyvenimo kvapsnį tiems, kurie tiki. Kristus mus kviečia ragauti Šventąją Dvasią kaip svaiginantį dangišką vyną bei gerti kaip vandenį, pagirdantį Dievo ištroškusią sielą.

Publikuota bernardinai.lt

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.