Malda

Melstis, idant regėtum

Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas.  Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje.

Petrą ir jo draugus apėmė miegas. Išbudę jie pamatė jo spindesį ir stovinčius šalia jo du vyrus. Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, gera mums čia būti! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando. O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas. O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą. (Luk 9, 28-36)

Nors tikima neregint, dvasiniai regėjimai stiprina tikėjimą. Jėzus mokinius ruošė nuožmiam išmėginimui – savo mirčiai, Viešpaties netekčiai, tamsybių siautėjimui (Lk 22, 53). Kas bus gabus išlaikyti visą pasitikėjimą sugriaunantį išmėginimą? Tik tas, kas širdies akimis regėjo paslėptą ateisiančios Dievo karalystės šlovę. Malda atveria Dievo slėpinius. Todėl Jėzus meldėsi. Mums, kaip ir pirmiesiems apaštalams, sunku melstis. Didžiausius ženklus ir sunkiausias dvasines kovas mes dažniausiai pramiegame. Jėzui meldžiantis, mokiniai užmigo tiek čia, ant kalno, tiek Getsemanės sode. Turime budintis. Ir žadinti vienas kitą iš miego. Juk esame ne tamsos, o šviesos vaikai (1 Tes 5, 4-11).

Du vyrai, kuriuos kalbančius su Jėzumi išsibudinę išvydo mokiniai, įkūnija Senąjį Testamentą. Mozė – Įstatymo davėjas. Elijas – didžiausias iš pranašų. Pasigesti galima nebent Dovydo – Psalmių autoriaus. Bet jį įkūnija pats Kristus, Dovydo sūnus. Tad šie trys – visas Raštas, visas Dievo žodis. Mūsų šnekos jo akivaizdoje skamba kaip nesusipratimas. Prieš Žodį reikia nutilti. Jį išgirsti. Priimti kaip sėklą į sielos dirvą. Ir išnešioti. Mokiniai tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą. O kai prabilo, niekas jų nebeužtildė. Dievo žodis, skambantis Šventosios Dvasios jėgoje, – nebesurakinamas (2 Tim 2, 9). Kristaus žodžiai yra Dvasia ir gyvenimas (Jn 6, 63). Todėl ten, kur jie skamba gera būti. Tik palapinių statyti nebereikia. Nes ten, kur atviros širdys – Žodis tampa kūnu ir gyvena – graikų kalba pasistato palapinę – tarp mūsų (Jn 1, 14). O mums belieka džiaugtis jo malone ir tiesa.

Neišsigąskime debesies, paslepiančio Dievo sumanymų spindesį. Dievo karalystė pilnai dar neatėjo. Žvelkime į Kristų. Dievo šlovės pažinimo šviesa spindi jo veide (2 Kor 4, 6-11). Jo vieno pakanka tarp pilkų debesų.

Melskimės.

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.