Malonė ir įstatymas

Dievo malonės apreiškimas yra išskirtinis krikščionybės ženklas. Jokioje kitoje religijoje nerasime išgelbėjimo kaip nieko nekainuojančios dovanos priėmimo. Judaizmas, be abejo, turėjo visas prielaidas suvokti Dievo malonės reikšmę, tačiau, deja, jomis nepasinaudojo. Mozei Dievas save apreiškė kaip gailestingą ir maloningą, kantrų ir kupiną gerumo bei tiesos (Iš 34, 6). Siekdamas atstatyti priešų sugriautos Jeruzalės sienas, Nehemijas apeliavo į Dievo malonę ir gailestingumą (Neh 9, 17.31). Dovydas ne sykį savo psalmingose maldose apdainavo Dievo malonės didybę (Ps 86, 15; 103, 8; 111, 4 ir kt.). Pranašas Joelis, regėdamas artėjančią nelaimę, ragino Siono miestą gręžtis į Viešpatį ir  pasitikėti jo maloningumu (Joel 2, 13). O bėgantį nuo Dievo pranašą Joną labiausiai gąsdino ne pagonių stiprybė ar užkietėjimas, bet visa apglėbianti, net ir Izraelio priešus, Dievo malonė (Jon 4, 2).

Visgi Izraelis išganymo ieškojo įstatymo raidėje, o ne maloningoje įstatymo autoriaus širdyje. Judėjai didžiavosi tuo, kad Dievas patikėjo jiems savo Žodį, kurį jie saugojo ir perduodavo iš kartos į kartą. Tačiau, kai atėjus metui, tas Žodis įsikūnijo, nuo perduoto iš lūpų į lūpas jis skyrėsi kaip dangus nuo pragaro. Kristaus Dvasia buvo tokia svetima judaizmo mokytojų išaiškintai Toros raidei, kad jie Kristų vadino belzebubu, o jo teiginius šventvagiškais. Ironiška ir paradoksalu, kad religingiausi ir stropiausiai Žodžio laikęsi judėjai, pradžioje visomis išgalėmis siekė Žodį nukryžiuoti, o po to persekiojo ir griovė Bažnyčią. Malonės apreiškimas jiems, panašiai kaip Jonai, kėlė ne susižavėjimą ir žadino ne dėkingumą, bet priekaištus ir neapykantą. Pakelti maloningąjį Jėzų ir drauge gyventi bei pakęsti jo malonės susilaukusiuosius nusidėjėlius buvo per sunki našta. Lygybės principas, kurį suponavo malonės dėsnis buvo tiesiog nepakeliamas.

Evangelistas Matas pasakoja, kad, prieš keliaudamas į Jeruzalę, kur bus išduotas bei pasmerktas kryžiaus kančioms ir mirčiai, Jėzus pasakė palyginimą apie Dievo karalystę, kaip vienodą atlygį, nepriklausantį nuo triūso (Mt 20, 1-16). Jame kalbama apie šeimininką, kuris skirtingu dienos metu samdėsi savo vynuogynui darbininkų. Pirmąją grupę jis nusamdė anksti ryte, antrąją šiek tiek vėliau, trečiąją – pusiaudienį, dar vieną – po pietų, ir galiausiai vakare, kai liko vos valanda darbo, šeimininkas padirbėti vynuogyne pašaukė paskutiniuosius. Atėjus atsiskaitymo valandai, jis nusprendė pirmiausiai atlyginti paskutiniesiems. Pirmieji, pamatę, kiek gavo pasamdytieji vėliausiai, tikėjosi didesnės algos, bet savo nuostabai šeimininkas jiems užmokėjo lygiai tiek pat kiek ir aniems – vieną denarą. Tuomet jie pasipiktino „neteisinguoju“ darbdaviu ir priekaištavo jam, jog, esą, buvo nuvertintas jų sunkus darbas karščiausiu dienos metu. Štai ką tuomet jiems atsakė vynuogyno šeimininkas: „Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi?  Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau.  Argi aš neturiu teisės daryti ką noriu su tuo, kas mano? Ar todėl tavo akis pikta, kad aš geras?“ (Mt 20, 13-15).

Pirmieji darbininkai – tai patys uoliausi judėjai, siekę neperžengti net menkiausio Dievo įsakymo. Paskutinieji – nusidėjėliai, peržengę ne vieną įsakymą. Denaras, vynuogyno šeimininko atlygis, – tai Dievo malonė, visiems vienoda ir paveiki išgelbėjimui įgyti. Juk dangiškasis Tėvas leidžia saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems bei siunčia lietų ir ant vienų, ir ant kitų (Mt 5, 45). Dievas nėra šališkas. Pagal darbus visi pražūtų. Iš malonės visi išsigelbsti. Bėda ne gerame Dieve, bet piktoje žmogaus akyje. O ji pikta todėl, kad visa ką matuoja gerais darbais ir prasižengimais. Tik paskutinieji džiaugiasi nepelnytu Šeimininko atlygiu ir yra jam be galo dėkingi. Pirmieji gi piktinasi Dievo maloningumu paskutiniesiems. Taip, pasak Jėzaus, paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai (Mt 20, 16).

Šiame Jėzaus palyginime apie Dievo karalystę nesunku įžvelgti užuominą apie gerojo Dievo malonę, kurios negali su dėkingumu priimti įstatymo darbais pasikliaunantis žmogus. Apaštalas Paulius šiam lemtingam prasilenkimui su Dievu, kurį pats skaudžiai išgyveno dar būdamas fariziejumi Sauliumi, savo laiškuose skiria ypatingą dėmesį. Paulius įtikinamai atskleidžia neišvengiamą takoskyrą tarp santykio į Dievą, kuris remiasi žmogaus darbais, ir tikėjimo, kuris pasikliauna Dievo malone.

Pasitikėjimas Dievo maloningumu ir savo atliktais darbais iš esmės skiriasi. Paulius parodo, kad malonės ir darbų sąvokos prieštarauja viena kitai. „Tam, kuris dirba, atlyginimas nelaikomas malone, bet skola. O tam, kuris nedirba, bet tiki tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu. <…> Ir jei malone, tai ne dėl darbų, nes tada malonė nebūtų malonė. Bet jeigu darbais, tai jau nebus malonė; kitaip darbas nebūtų darbas“ (Rom 11, 6; 4, 4-5). Taigi darbas reikalauja teisingo atlygio, o malonė – dėkingo žmogaus. Malonės šaltinis yra Dievas, o darbų autorius – žmogus. Dievo santykį žmogaus atžvilgiu apsprendžia ne pastarojo darbai, o paties Dievo gerumas.

Izraelio tautos istorija atskleidė, jog Dievo duoto įstatymo niekas neįvykdė. Net patys dievobaimingiausieji. Todėl skirtis tarp Dievo tautos ir pagonių, arba tarp šventųjų ir nusidėjėlių yra tik tariama. O iš tiesų „.žydai ir pagonys – visi yra nuodėmės valdžioje, kaip parašyta: „Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi paklydo ir tapo netikusiais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno!“ (Rom 3, 9-12). Dievo akyse visas pasaulis yra nuodėmingas. Todėl, žiūrint darbų, visus reikėtų pasmerkti, kaip tvano dienomis. Tačiau Dievas, kartą nuteisęs pasaulį pražūčiai, renkasi kitą kelią – pasiunčia savo Sūnų. „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas (Jn 3, 17).

Anuomet malonę surado tik Nojus, o dabar – kiekvienas, kuris tiki Jėzumi Kristumi. Dabar į žmoniją Dievas žvelgia per Nukryžiuotojo ir Prisikėlusiojo prizmę. Jame jis mato ne vien kritusį Adomą ir jo palikuonis, bet ir prisikėlusį Jėzų ir jį tikinčiuosius. Geroji naujiena tame, kad „Dievas, apstus gailestingumo, iš savo didžios meilės, kuria mus pamilo,  mus, mirusius nusikaltimais, atgaivino kartu su Kristumi, – malone jūs esate išgelbėti, –  kartu prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje,  kad ateinančiais amžiais savo gerumu parodytų mums beribius savo malonės turtus Kristuje Jėzuje“ (Ef 2, 4-7). Malonės evangelija skelbia, jog esame ne tik išgelbėti nuo rūstybės, bet prikelti ir jau pasodinti Danguje!

Todėl, teigiant visišką žmogaus sugedimą ir netinkamumą Dievo akyse, negalima pamiršti soteriologinio konteksto. Nors išganymo prasme žmogus yra nepataisomai sugedęs, tačiau net ir labiausiai sugadintame Dievo kūrinyje galime įžvelgti Kūrėjo šlovę. Nėra nei vieno visai blogo žmogaus, toks bus tik antichristas. Kaip nėra ir nei vieno gero žmogaus, toks buvo tik Jėzus Kristus. Žmogaus sugedimą perdėm sureikšminęs kalvinizmas šią tiesą iškraipė. Kalvinas, panašiai kaip Paulius, žmogaus sugedimą aiškino, siekdamas pabrėžti malonės būtinybę. Tačiau Kalvino pasekėjų argumentuose maloningojo Dievo paveikslas aptemsta. Išgelbėjimo malonė apribojama išrinktaisiais, o likusieji esą Dievo nutarimu egzistuoja tam, kad patirtų rūstybę. Tokia malonės apribojimo arba pasmerkimo, kaip ji ir vadinama, doktrina kvepia panieka žmogiškumui ir patenkina tik „išrinktųjų“ savimeilę. Pauliui toks požiūris buvo svetimas. Dievas neturi dviejų viena kitai priešingų valių. Jis trokšta, kad visi žmonės būtų išgelbėti (1 Tim 2, 4). Todėl ir jo gelbstinti malonė suteikta visiems (Tit 2, 11).

Plėtodamas įstatymo ir malonės antitezę, Paulius atkreipia dėmesį į įstatymo bejėgiškumą. „Jei būtų duotas įstatymas, galintis suteikti gyvenimą, tai iš tikrųjų teisumas būtų iš įstatymo“ (Gal 3, 21). Tačiau tokio įstatymo, kuris gebėtų teikti gyvenimą, nėra. Paulius žengia dar toliau. Jis tvirtina, kad Dievo duotas įstatymas ne tik, kad nedovanoja gyvenimo, bet jį atima. Pasak Pauliaus, „paaiškėjo, kad įsakymas, skirtas gyvenimui, nuvedė mane į mirtį.  Nes įsakymo paskatinta nuodėmė mane suvedžiojo ir juo mane nužudė“ (Rom 7, 10-11). Paulius daro išvadą, jog įstatymas duotas ne tam, kad padėtų nugalėti nuodėmę, bet tam, kad atskleistų jos jėgą. Tai bene paradoksaliausias Pauliaus soteriologijos punktas – Mozės duotas įstatymas leidžia pažinti nuodėmę, o ne išlaisvina iš jos. Kitaip tariant, kuo daugiau akcentuojami šventi Dievo reikalavimai, tuo labiau jie yra laužomi. Nuodėmę pažadina ne klaidžiamoksliai, bet būtent šventi įsakymai. Be jų nuodėmė negyva, o su jais tampa be galo nuodėminga (Rom 7, 7-13).

Be abejonės, nuoširdžiai atsiliepiant į šią Pauliaus viziją, belieka drauge su juo šaukti: Ταλαίπωρος ἐγὼ ἄνθρωπος – „vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno!“ (Rom 7, 24). Tačiau būtent šioje agonijoje ir atsiveria Dievo malonė par excellence: „kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė, kad kaip nuodėmė viešpatavo mirtimi, taip malonė viešpatautų teisumu amžinajam gyvenimui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“ (Rom 5, 20-21). Taigi tik malonė yra pajėgi išteisinti nusidėjusiuosius, išlaisvinti iš nuodėmės ir suteikti amžinąjį gyvenimą.

Šioje šviesoje tampa aišku, kodėl Paulius taip įnirtingai kovojo dėl laisvės Kristuje (Gal 2, 4-5). Jam tikinčiųjų sugrįžimas prie Mozės įstatymo reiškė ne tik malonės praradimą, bet laisvanorišką grįžimą vergijon ir apskritai atsimetimą nuo Kristaus: „Jūs, ieškantys išteisinimo įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę. O mes per Dvasią karštai laukiame ir viliamės tikėjimo teisumo“ (Gal 5, 4-5). Evangelija teikia malonę, o ne ją atima. Atveria Dangų, o ne jį uždaro. Evangelija, pasak kurios, malonės nepakanka, yra jau kita evangelija. Pauliaus akimis – tai ne tik didžiausias praradimas, bet Kristaus aukos paniekinimas (Gal 2, 21). Ar gali būti kas baisiau, nei mylinčiojo ir maloningojo Kristaus paveikslo praradimas? Ar gali būti kas liūdniau, nei iš gerojo vynuogyno Šeimininko išgirsti skaudžius žodžius: „Imk, kas tavo, ir eik sau“ (Mt 20, 14). Mūsų tik nuodėmės, o teisumas tik Dievo. Tai suprasdamas, Martynas Liuteris rašė savo bendražygiui: „Mokykis, mano mielas broli, pažinti Kristų ir jį nukryžiuotą, ir mokykis nesivilti savimi, o Viešpačiui giedok šią giesmę: „Viešpatie Jėzau, tu esi mano teisumas, o  aš esu tavo nuodėmė. Tu pasiėmei tai kas mano ir suteikei man tai, kas tavo. Tu tapai tuo, kuo nebuvai, kad ir aš tapčiau tuo, kuo nebuvau.“

Pauliaus malonės teologija niekada nepraras savo aktualumo. Esame įpratę savivertę sieti su atliktais darbais, o šventumą – su įstatymu. Reikalaudami iš savęs ir sykiu iš kitų šventų darbų, nusiviliame (arba didžiuojamės) savimi ir piktinamės kitais. Tik brangindami Dievo malonės apreiškimą, suvokiame, kad vieno denaro gana. Dievo malonės pakanka. Esame priimtini ne dėl to, kiek laiko dirbome vynuogyne, bet dėl to, kad jo Šeimininkas iš tiesų yra geras.

33 komentarai apie “Malonė ir įstatymas

  1. Asta

    Giedriau, noriu vėl grįžti prie mūsų rašinio. Aprašius apvalymo būdą, noriu pasigilinti į auką „šios aukos kraujas Dievui ‎priimtinas ir todėl paveikus pašventinti“. Būtent kokios aukos kraujas Dievui priimtinas? Dievui yra priimtinas tik Jėzaus aukos „kaip avinėlis, vedamas pjauti“ (ožių ir jaučių nebepriimtinas), o tai reiškia, kad Dievui žmogaus pašventinime (atpirkime) priimtina vien tik Jo paties parinkta ir parengta auka, ir tai vien tik Jo paties atliktas darbas. Tik pats Dievas atliko visą darbą nuo pradžios iki galo. Tik pats Dievas apvalo ir nešventą padaro šventu. Ir žmogus į tai turi žiūrėti kaip į malonę ir priimti tai kaip malonę ir niekaip kitaip.

    Ir dar aš laikausi tokios nuomonės, galbūt ir klystu, bet jeigu rašome apie Izaiją, tai reikėtų ir cituoti Izaiją, o ne Paulių, kad ir kaip gražiai šis rašė, aš esu linkusi ieškoti medžiagos pirminiame šaltinyje. Ir tikrai necituočiau tos antros citatos (Hbr 9, 13-14)‎, o pirmą galima ir savais žodžiais pasakyti.

  2. Asta

    Giedriau, džiaugiuosi, kad patiko mano rašinys. Tokio sudėtingo gabalo apie persipynusią simboliką tarp žarijų ir kraujo, ir dar taip meniškai, tikrai nebūčiau sugebėjusi parašyti, be to šito taip tiksliai ir nežinojau.
    Galbūt nelabai pasisekė mant aiškiai išdėstyti savo rašinio pagrindinę mintį. Ji yra apie malonės neišvengiamumą. Kaip ir šiame straipsnyje apie malonės būtinumą parašyta „Dievo duoto įstatymo niekas neįvykdė….Dievo akyse visas pasaulis yra nuodėmingas. Todėl, žiūrint darbų, visus reikėtų pasmerkti, kaip tvano dienomis. Tačiau Dievas, kartą nuteisęs pasaulį pražūčiai, renkasi kitą kelią – pasiunčia savo Sūnų“. Taip ir mano mintis yra tokia pati, tik kitaip išsakyta priežastis – kad nešventas negali padaryti savęs šventu, pats savęs apvalyti, jokiu keliu, nei per darbus, nei per aukojimus, tai prieštarautų tam, kas buvo apreikšta Izaijui. Tokiu būdu neliaka kito kelio kaip tik malonė. Nežinau, ar kas nors suprato, ką čia parašiau.

  3. Neringa

    Pritariu Dariau P., buvom Dublino bendruomenej susitike, garbinima lb gyvai patarnavai. O del Izaijo, kur Giedrius paminejo, tai jau neklausk , kaip sakoma moteru pranasas. Tai man kaip moteriai silpnybe. Labai grazus komentaras 🙂 🙂 🙂

  4. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Graži iliustracija. Galima būtų dar šiek tiek ją pagilinti paminint būdą, kuriuo nuodėmė ‎buvo apvalyta ir kaltė panaikinta. Serafas paėmė žariją nuo aukuro ir ja palietė Izaijo lūpas. ‎Žėruojanti žarija kalba apie neseniai paaukotą ir sudegintą gyvulį. Šios aukos kraujas Dievui ‎priimtinas ir todėl paveikus pašventinti. Izaijo regėjimas išties tiksliai atskleidžia evangelijos ‎esmę. Šventas ir dėl tos priežasties neprieinamas Dievas per Jėzaus Kristaus auką už nuodėmę ‎pasidaro prieinamas ir pasiekiamas kiekvienam aukuro žarijos, Šventosios Dvasios, paliestam ‎nusidėjėliui.‎
    ‎[…] visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus ‎atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia veikiančia per tikėjimą. (Rom 3, ‎‎23-25)‎
    Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir ‎suteikia kūno švarumą, tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią ‎paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, idant ‎tarnautume gyvajam Dievui. (Hbr 9, 13-14)‎

  5. Asta

    Prie ankstesnio straipsnio „Kristaus malonė“ , Giedriau, buvo Jūsų pasiūlymas parašyti rašinį apie malonę evangelijose, bet man gavosi rašinys apie išgelbėjimo malonę (be darbų), apreikštą pranašui Izaijui.

    Pranašas Izaijas regėjime (Iz 6), kuriame jis matė Dievo sostą ir serafus, šio regėjimo metu buvo apvalytas „tavo kaltė panaikinta, nuodėmė apvalyta“. Šiuo apvalymu pranašui buvo apreikšta, kad tik Dievas, kuris yra nesulyginamai didesnis už betkokią regimą ir neregimą jėgą, yra vienintelis tyrumo ir apvalymo šaltinis, ir , kad žmogaus apvalymas ateina tik iš Jo, ir iš niekur kitur, ir be niekeno kito, juolab netyro žmogaus prisidėjimo. Ir tik aukščiausio rango tyras angelas Serafas, esantis prie pat Dievo, turėjo teisę pademostruoti pranašui suprantamu būdu apvalymo proceso esmę.

    Tik apvalytam pranašui, kuris teisingai supranta iš kur ateina žmogaus apvalymas, Dievas galėjo duoti pačią švenčiausią žinią apie būsimą Jėzaus misiją (Iz 53), kurią šis turėjo paskelbti. Tuo Dievas parodė ir ateinančioms kartoms, kad tik apvalytas nuo duodėmės (turintis teisiojo statusą) žmogus ir teisingai suprantantis evangelijos žinią, gali ją skelbti kitiems.

    „Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus“ „jo rankomis Viešpaties valia bus įvykdyta“. Čia, kaip ir visame skyriaus kontekste matome, kad būtent Dievas yra atpirkimo iniciatorius ir atbaigėjas, o mes visi tik ėjome savo keliais ir niekuo neprisidėjome prie savo išgelbėjimo. Dievo pranašai kalba tai, ką duoda jiems Dievas kalbėti, nei daugiau, nei mažiau. Jeigu išgelbėjimui būtų reikalingi ir žmogaus darbai, apie tai būtų pranešta iš anksto per pranašą Izaiją kartu su atpirkimo žinia.

  6. Mindaugas M.

    Ačiū, Li, už pasakojimą. Visgi negalima sutikti, kad reformatų pasirinktas kelias ir mokymas buvo “paprasta evangelija”. Vienuolis katalikas greičiausiai pasakytų, kad “paprastos evangelijos” reformatoriaus pavyzdys yra Pranciškus Asyžietis. Norėčiau tik patikslinti diskusijos toną. Neturiu priešiškumo protestantams. Apskritai, po daugelio metų atviriau pabendravęs su vadinamos tradicinės bažnyčios dvasininkais, buvau maloniai nustebęs jų ramiu, draugišku ir šiltu santykiu į protestantus. Mano patirtis žinoma specifinė, lyginant su jais, bet Lietuvoje, manau, visi tikėjimo barjerai tarp “tradicinių”, reformuotų ir nuosaikesnių šiuolaikinių yra įsivaizduojami. Bent mano pozicija – bendrauti argumentuotai. Jei pastebiu argumentavimo klaidas, nereiškia, kad noriu sumenkinti tikėjimą. Tai skirtingi dalykai.
    Tad tuo baigsiu ir aš. Dievo palaimos!

  7. li

    Pagrindinese Evangelijos tiesose nei Liuteris, nei Kalvinas neprieštaravo Biblijai. Kaip sakė C.H.Spurgeon: “Tai, ko mokė Kalvinas, yra paprasta Evangelija”, o kas su tuo nesutinka, tai jau jų valia. Prieš dešimt metų aš pirmą kartą paėmiau jų knygas ir buvau labai atsargi, bet nusprendžiau skaityti Bibiją ir kartu žiūrėti, ką sako šie autoriai. Visus šiuos dešimt metų aš kiekvieną savaitę perskaitau laišką Romiečiams (ir dar keletą valandų skaitau kitas Biblijos knygas) ir, jei pradžioje buvo daug abejonių, kuo toliau, tuo labiau aš įsitikinu, kad jų mokymas yra teisingas, nesigilinant į antraeiles detales. Čia yra mano subjektyvus patyrimas, o kiekvienas eina taip, kaip jam atrodo tinkama. Daug kas puola ginti, pavyzdžiui, Kalviną dėl Serveto, bet man ši jo nuodėmė (jeigu tikrai jis turėjo dalį joje) nesukelia kliūčių ne dėl kultūrinio konteksto, o todėl, kad nėra nė vieno be nuodėmės. Nežinau kuo tau nepatinka Dovydo palyginimas, perkelk jį į šias dienas ir jo nusikaltimas (be jokių alegorių ir įvaizdžių) bus baisesnis nei bet kurio kito “didelio” Dievo žmogaus, bet tai netrukdo mums skaityti jo pslamių. Gal todėl, kad tai buvo labai seniai… Dėl Liuterio problema yra ta, kad tu ( o gal aš klystu) kaip ir daugelis nori, kad jis būtų tobulas. Mes reikalaujame iš jo ir Kalvino neklystamumo. Kažkodėl nė vienam katalikui ar provoslavui neužkliūna jo veikalas apie Mariją, kuriame jis visai neprieštarauja jos kultui, o va jo pareiškimai apie laiškus Jokūbui, Judui ar Hebrajams arba požiūris į judėjus išpučiama iki dangaus. Jis vadino Jokūbo laišką šiaudiniu ir tam yra paaiškinimas, bet nesiplėsiu, nes nesu nusiteikusi, kaip tu sakai, prasmingai diskusijai, nors aš galiu tau pacituoti kaip jis sako, kad labai vertina Jokūbo laišką, nes jame išaukštinamas Dievo Įstatymas ir pan. Taigi nereikia iškelti jo užstalės pokalbių su studentais ir sureikšminti jų. Jis neparašė nė vieno veikalo prieš šiuos laiškus, o jie (Jokūbo ir Judo laiškai) jam nepatiko, nes nebuvo tvirta atrama žiniai, kurią pirmiausia Dievas pašaukė jį skelbti. Dėl laiško Hebrajams jo priešiškumas galbūt kilo dėl alergijos katalikų kunigystei, bet vėlgi tai yra tik jo perlenkimai prie stalo, kurie išpučiami. Visokių perlų galime surasti tiek katalikų, tiek provosalvų teologų knygose, jei tik norėsime. Sutinku su tavimi, kad tiek Kalvino, tiek Liuterio mokymas yra vienas iš aiškinimo būdų, aš nedarau iš jų šventų karvių, bet ir liūdna, kai jie yra maišomi su žeme, o kažkokie kiti iškeliami kaip ypatingi. Galbūt Liuteris neišlaikė pusiausvyros mokyme ir tam yra daug priežasčių. Jis neturėjo prieš save 60 Biblijos vertimų, įvarių komentarų ir internetinių programų. Jis neturėjo netgi Biblijos savo gimtąją kalba, o tik kiekviename žingsnyje puolančius popiežiaus vilkus. Kuo negalėtų “pasigirti” nei katalikų, nei provosalvų, nei šių dienų teologai. Tai, ką padarė šie du žmones, yra kažkas neįtikėtino, tikrai tik Dievo ranka galėjo tai padaryti. Tuo ir baigsiu šį ginčą. Sekmės tau.

  8. Neringa

    Nesuprantu, kodel taip paprastai ir aiskiai isdestyta tiesa apie malone, sukelia tokias diskusijas, kad zmones raso komentarus kaip paklodes. Matyt, per daug zino 🙂 As aisku i paklodes nesigilinau, bet Giedriaus trumpi atsakymai uzkliuvo. Reikes paskaityti Kamiu 🙂 🙂 🙂

  9. Mindaugas M.

    Asta,

    “Nusidėjėlis yra nusidėjėlis, o teisusis yra teisusis, tai skirtingi statusai prieš Dievą.”
    Norėčiau pasiūlyti pažiūrėti kitu kampu. Tarkim, nuodėmė pirmiausia yra būsena. Juridinė jos pasekmė tik po to. Tik pripažinęs tą būseną aš galiu keistis. Nes į nuodėmę žiūrint vien tik juridiniu požiūriu, atsiranda kažkoks legalistinis santykis į Dievą. Tokiu atveju ir išgelbėjimas virsta ne vien išteisinimu, bet ir išlaisvinimu. Prisiminkim “Kyrie eleison”. Tai malda turinti daug gilesnę prasmę, nei vien prasikaltusio prašymas. Nuodėmė, kaip kaltė, nėra pats liūdniausias dalykas mano gyvenime. Jei taip, kai kurie galėtų susitaikyti su pragaru. Tačiau šalia teisinės kaltės yra kažkas… kažkas, kas tiesiog sugadinta…

  10. Mindaugas M.

    Li, dispute kartais pravartu tiesiog paguglinti. Užuomina “Luther Bible”.
    Protestantišku laikotarpiu teko skaityti vieną reformuotų teologų tekstą ir klausyti diskusijos būtent apie Serveto sudeginimo įstoriją. Tuo metu norėjau tikėti, kad Kalvino kaltė yra kultūrinio konteksto pasekmė. Tačiau pažiūrėjus bendrakrikščioniškai, argumentai neįtikina. Palyginimai su Dovydu… wow 🙂
    Pasikartosiu (nors panašu, Li, nelabai nusiteikęs prasmingai diskusijai), juodieji reformacijos puslapiai nenubraukia asmenybių. Juolab, kad istorijoje yra daug nevienareikšmių įvykių. Kas tikrai nesubalansuota – teigti, kad Liuteris ir Kalvinas savo mokymu “tikrai” neprieštaravo Biblijai. Jų mokymu galima pasekti, vertinti, tikėti, bet tai visada bus tik vienas iš aiškinimo būdų. Nemaža dalimi prieštaringas.

  11. li

    Atleisk, bet šis jo teiginys visiškai sutina su Evangelija. O tai, kad jis norėjo išmesti tavo minėtus laiškus, yra tik bobučių pasakos arba eiliniai jo perlenkimai prie stalo. Aš perskaičiau dešimtis jo pamokslų ir ne viename jis cituoja šiuos laiškus, kaip tada jis norėjo išmesti juos? Nejaugi galvoji, kad jis buvo toks kvailas? O prieštaravimai visuomet bus, nes mes niekada neturėsime pilno vaizdo čia žemėje. Vat būtent pripažinkime tai, ką reformatoriai padarė gera, o ne skleiskime paskalas apie juos. Aš neidelizuoju Liuterio, reikia gerai užsimerkt prieš kai kuriuos jo dalykus, kad priimt tai, ko jis mokė teisingai. Bet nenoriu būti ir kaip ta viena žinoma “teologė”, kuris užsikemša ausis Kalvinui, nes jis sudegino Servet. Tokiu atveju turėtume ir Dovydo psalmėms užsikišt ausis, nes jis nužudė Uriją netgi ne dėl erezijos skleidimo, o todėl, kad užsigeidė jo žmonos… Be to, aš visiškai nesiekiu atversti tavęs į protestantizmą ar sugrąžinti į jį, nes kiekvienas eina savo keliu. Aš tik noriu, pasinaudodama Giedriaus straipsniu, priminti, kad lietuviai apie Kalviną ir Liuterį žino labai mažai ir viskas daugiau tik paskalų lygyje, prie kurių tu irgi truputį prisidedi.

  12. Asta

    Nusidėjėlis yra nusidėjėlis, o teisusis yra teisusis, tai skirtingi statusai prieš Dievą. Nusidėjėliams Šventosios Dvasios vedimas ir dovanos nesuteikiamos.
    Mindaugai, „ Ar ne geriau jam ir aplinkiniams, jei jis bendruomenės maldose save vadins tuo, kas jis yra ne pagal „tikėjimą“, bet pagal darbus – nusidėjeliu?“ O kas iš to, kad jis taip save vadins? Ar nuo to jis pasikeis? Juolab neturėdamas šv.Dvasios vedimo. Savo jėgonis pasikeis? O jeigu nepasikei, tai turbūt negaus ir išgelbėjimo?
    Jeigu aš įkritau į pelkę, tai noriu, kad mane iš ten kuo greičiau išgelbėtų, o ne murkdytų su visokiais reikalavimais kol galą gaučiau.

  13. Mindaugas M.

    Kaip galima apie Liuterį vartoti tokius epitetus, kaip “visiškai”? 🙂
    Liuteris norėjo iš NT išimti apštalų laiškus: Hebrajams, Jokūbo, Judo, nes jie prieštaravo reformacijos doktrinoms. Tai kaip galima teigti, kad vienas ar kitas jo teiginys neprieštarauja Biblijai?! Iš šių detalių ir susideda didesnis paveikslas. Jos liudija apie vidinių doktrinų prieštaravimus. Labiau sąžininga į reformacijos tėvus pažiūrėti atviresnėm akim (kartais kitų denominacijų). Blogus dalykus pripažinti, gerų laikytis. O lyderių idealizavimo nepalaikė net pats Liuteris. Protestantų reformacijos suteikia drąsų pamatą “viską ištirti, o to kas gera, laikytis”. Tuo man ir įdomus šis tinklaraštis.

  14. li

    Aš manau, kad visi mes žinome, ką Liuteris norėjo pasakyti šiais žodžiais. Jie visiškai neprieštarauja Evangelijai. o šiaip pas jį galima rasti labai daug įdomių išsireiškimų, ypač jei mūsų nedomina kontekstas. Be to, panašių perlų ir netgi geresnių galima rasti ir ortodoksų autoriuose.
    Giedriau, ačiū už straipsnį. Ypač nuostabus yra paskutinis jo sakinys: “Esame priimtini ne dėl to, kiek laiko dirbome vynuogyne, bet dėl to, kad jo Šeimininkas iš tiesų yra geras”.

  15. Mindaugas M.

    Li “Aš esu tavo nuodėmė” yra Liuterio žodžiai pacituoti šiame autoriaus tekste 😉 Galėčiau pateikti daugiau žinomų. Iš serijos “be a sinner and sin boldly” (turbūt teko girdėti?). Žinoma, svarbus ir kontekstas, bet jam apžvelgti nėra laiko. Nesakau, kad Liuteris nėra pasakęs gerų dalykų. Anaiptol.
    Rašiau apie reformatoriškas koncepcijas. O kad Kalvinas nuo kalvinistų skiriasi, tai tą taip pat suvokiu. Ne kartą įvairiuose miestuose esu dalyvavęs jų pamaldose.

  16. li

    Dar prisdėsiu, Mindaugai, kad būtent tai, apie ką tu kalbi paskutiniame poste, rašė ir M.Liuteris. Jis palygino šį gyvenimą su ligonine, kurioje visi mes sveikstame. Jis pasitelkė palyginimą apie Samarietį iš Luko ev. Šis nunešė sužeistąjį į užeigą ir paliko sveikti. Visi mes šiame gyvenime esame ligoniai, kuriems vis dar reikia Gydytojo. O tų šarlatanų, kurie moko, kad mes jau teisūs ir viskas gyvenimas kartu su pačiu Dievu sukasi tik aplink mus, visada buvo ir sekėjų jiems netrūko, nes žmonės patinka girdėti tai.

  17. li

    Mindaugai, tai nebuvo skirta tau asmeniškai, o daugiau bendras pastebėjimas, tačiau tavo pareiškimas “Kadangi žmogaus prigimtis negali būti nuodėminga (alogizmas), žmogus nėra tiek miręs Dievui, kad jis tėra Kristaus nuodėmė, pasak Liuterio, ar Kalvino “, verčia galvot, kad nelabai žinai, ko jie mokė. O apie prigimtinę nuodėmę pradėjo mokyti ne Augustinas, o tikriausiai Pradžios knyga ir užbaigė Paulius (laiškas Rom). Aš manau, kad tu geriau už mane supranti, kad krikščionybėje perskaitytų knygų ir išklausytų seminarų kalnai yra niekas. Krikščionybė pirmiausia yra širdies patyrimas. Ji prasideda nuo suvokimo, kad esi nusidėjėlis . Būtent nuo šio suvokimo ir tuomet jau nebe taip svarbu kokioje bendruomenėje esi ( vėlgi netaikau tau asmeniškai). Aš neraginu tavęs gilintis į Kalvino raštus, nes daug kur pats kalbi kaip jis, ypač paskutiniame savo poste, todėl tikriausiai tu labiau esi priešiškas ne klasikiniam protestantizmui, o tam paskutinių laikų šarlatanizmui, kad mes teisūs, kad Dievas negali be mūsų, kad, jei ne mes, Dievas pražus ir Kristus, apsikabinęs Mariją, verkia graudžiom ašarom, kai mes nepriimame Jo.
    Asta, toks pavojus visuomet yra ir visi mes vienu ar kitu metu, daugiau ar mažiau papuolame į jį, bet guodžia tai, kad Dievas susitvarko su tais, kurie yra Jo. Velgi supratimas, kas esi (nusidejėlis, išgelbėtas malone), gerai saugo nuo jo.

  18. Mindaugas M.

    Gerai, Asta. Supratau patikslinimą.

    “protestantiškas tikėjimas suteikia daugiau galimybių žmogaus laisvai valiai ir sąmoningumui pasireikšti, taip vadinami „geri darbai“ daromi ne iš nevilties negauti išgelbėjimo, o iš susivokimo, kas esi – Dievo vaikas.”

    Dievo tauta ir vaiku buvo Izraelis. Tas suvokimas nelabai padėdavo. Atvirkščiai, tai pasunkindavo jų santykius su pranašais, Kristumi. Tas pats galioja ir Bažnyčiai. “Dievo vaikas” malone per tikėjimą, be teisumo darbų? Tikintis gali būti sunkaus charkterio, nepastebintis savo ydų, nesikeičiantis, nepriimantis kritikos, bet “Dievo vaikas”. Kaip fariziejus Kristaus laikais. Ar ne geriau jam ir aplinkiniams, jei jis bendruomenės maldose save vadins tuo, kas jis yra ne pagal “tikėjimą”, bet pagal darbus – nusidėjeliu? Ar Kristus nutols nuo jo, kad jis taip save pažemins? Bet gi tokia yra absoliuti mūsų dauguma visose denominacijose. Ir tokiems geriau, jei mes būsime “dar” neišgelbėti. Tavo scenarijus geresnis tik idealiu atveju, kai apreiškimas gyvena beaistrėje ir neydingoje širdyje. Kitais atvejais reikalingas Daktaras. O daktaro natūraliai ieško ne išgelbėti teisieji, bet ligoniai.

  19. Asta

    Mindaugai, aš kalbėjau tik apie mūsų dialogo takoskyrą išgelbėjimo tema.
    Li, “Argi bedieviai, kurie neturi malonės, daro darbus, patinkančius Dievui”.
    Abiems. Čia aš manau taip, kad dirbant darbus “dėl Dievo” atsiranda pavojus susireikšminti, tapti apie save labai geros nuomonės, kaip tapo vyresnysis brolis (palyginime apie du brolius), kuris vieną gražią dieną taip pasikėlė, kad ir brolį menkino ir net Tėvui drįso papriekaištauti “jau tiek metų tau tarnauju, o tu….”

  20. Mindaugas M.

    Asta, takoskyros tarp ortodoksų ir protestantų nėra 🙂 Protestantizmas yra viena iš Vakarų bažnyčios krypčių. Ortodoksai neturi jokios kontr-reformacijos. Problematika yra Vakarų ir Rytų schizma. O šiais laikais – ir ortodoksų negebėjimas susirinkti į visuotinį ortodoksų susirinkimą. Tad susiskaldymo pakanka kiekvienos bažnyčios viduje. Tu įvardinai pojūtį, kuo protestantizmas “geresnis”. Jo, protestantizme Dievas geresnis, tolerantiškesnis, bet pasakysiu trūkumą – individualizmas. Man per daug pavojinga.

  21. Mindaugas M.

    Kai po beveik 20 m. protestantiškos patirties (ne pačios pasyviausios) pasirinkau grįžti arčiau tikėjimo ištakų, teko iš kelių bičiulių sulaukti kritikos, kad per menkai pažįstu protestantizmą. Na, gal po vieną knygelę Kalvino ir Liuterio maža, maža perskaitytų dešimčių teologinių ir akademinių knygų, maža šimtai valandų išklausytų paskaitų, seminarų, tame tarpe apie reformaciją, visokių T4G ir kitokių konferencijų, disputų, pamokslų (reformuotų krikščionių, profesorių, teologų). Tebūnie, akademiškai tai profaniška, lašas jūroje. Galbūt. Bet, nesakykit, kad nesuvokiu apie ką kalbu. Nesąžininga 🙂 Per daug gyvenimo tam skyriau. O Liuteris ir Kalvinas man tiesiog reformatoriai. Nejaučiu jiems nieko blogo 🙂 Matot, bažnyčioje, kurioje lankau, bandau susigaudyti. Ten tų autorių yra tiek, kad… Pasigailėkit dar su reformacija prie jų… 🙂

  22. Asta

    Ačiū, Mindaugai, 🙂
    Kaip supratau, takoskyros tarp protestantų ir pravoslavų priežastis yra ne patys darbai, ne Įstatymas ir ne visiškas sugedimas ar kita. Priežastis – pravoslavų išgelbėjimas yra tęstinis ir trunka visą gyvenimą, protestantų išgelbėjimas baigtinis (tik nežinau, ar visų protestantiškų krypčių). Tęstinį nėra kaip kitaip ištęsti, kaip per darbus. Šiuo atžvilgiu, manau, protestantiškas tikėjimas suteikia daugiau galimybių žmogaus laisvai valiai ir sąmoningumui pasireikšti, taip vadinami „geri darbai“ daromi ne iš nevilties negauti išgelbėjimo, o iš susivokimo, kas esi – Dievo vaikas.

    Tavo paminėtos Rašto vietos labai geros ir universlios, t.y. tinka visoms krikščionybės kryptims: „Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė“, taip ištikimybė Dievui būtent yra ištikimybė tikėjime, visame ką darome pasitikėjime Juo, nepasitikėti Dievu būtų nuodėmė.
    Dėl išgelbėjimo praradimo sutinku, yra toks „darbas“ kaip religijos pakeitimas iš krikščionybės į kitokią.

  23. li

    Sveiki, skaitau jūsų mintis ir nusprendžiau trumpai įsiterpti. Aš manau, kad mumyse yra kažkoks neaiškus polinkis galvoti, kad jei esame išgelbėti malone, tai galime sėdėti ir svajoti arba dar blogiau: galime gyventi, vykdydami savo valią, vis tiek maloningas Dievas išgelbės. Dažniausiai yra toks argumentas tų, kuriems nepatinka J.Kalvinas ar M.Liuteris. Bet juk šie žmonės mokė visiškai kitaip. Nejaugi taip sunku paimti jų knygas ir paskaityti? Man taip liūdna girdėti, kai žmonės prisikiria Kalvinui tai, apie ką jis visiškai nemokė. Tai daugiau yra vėlesnių hiperkalvinistų idėjos, kurie irgi dažniausiai net nežinojo ko mokė reformatorius, bet tada ir priskirkime jas jiems, o ne Kalvinui. Malonu, kad čia Giedrius, vienas iš nedaugelio Lietuvoje, atskiria J.Kalviną nuo taip vadinamų kalvinistų. Mindaugai, tu bandai kažkaip supriešinti malonę su darbais arba pastatyti ją šalia darbų, bet juk tie darbai ir gimsta iš malonės. Nebūtų malonės, nebūtų ir darbų, nebūtų netgi kančios. Argi bedieviai, kurie neturi malonės, daro darbus, patinkančius Dievui; ar jie kenčia, kaip kentė pavyzdžiui Lotas, matydamas nedorus Sodomos darbus (2Petro 2:8). Visi gi tikinčiųjų darbai ir kyla iš Dievo jiems duotos malonės. Paulius sakė, kad svarbu tik tikėjimas, veikiantis meile. Viskas paprasta, darome gerus darbus ir kenčiame ne iš noro užsitarnauti išgelbėjimą ar bijodami Dievo rūstybės, o iš meilės Jam ir žmonėms. Aišku, ta meilė pas vienus didesnė, pas kitus mažesnė, bet čia jau kita tema.

  24. Mindaugas M.

    Džiugu, Asta! 🙂
    Du pirmiausiai iškilę pvz. iš ap. Pauliaus laiškų: “Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė.” “Ar gyvename, Viešpačiui gyvename, ar mirštame, Viešpačiui mirštame”. Gyvenimas Kristaus kelyje ir yra išgelbėjimo kelias. Visi ketinimai, mintys, darbai. O visa kita, kas yra gyvenimas sau, – mano nuodėmingumo liga. Dievo išgelbėjimas, plačiąja prasme, tai ne sferos mano gyvenime, o apima visą žmogų, visą kūriniją. Kodėl dabar darbai turėtų “nieko nepridėti prie išgelbėjimo”? Ir kam tas “visiškas sugedimas”? Čia gal pasikartosiu iš anksčiau – prigimtinė nuodėmė yra tik Vakarų bažnyčios koncepcija turinti šaknis Augustino požiūriuose. Kita bažnyčios dalis (Rytų) turi argumentus, kodėl ji klaidinga. Kadangi žmogaus prigimtis negali būti nuodėminga (alogizmas), žmogus nėra tiek miręs Dievui, kad jis tėra Kristaus nuodėmė, pasak Liuterio, ar Kalvino. Apibendrinant, visi darbai turi vesti į išgelbėjimą. O yra darbai, dėl kurių jo galima netekti. Ir reformatoriai, norėdami išlaikyti nuoseklumą, sukūrė tik savo judėjimui būdingas solas, “total depravity”, Dievo suverenumo ir daugelį kitų koncepcijų ir aiškinimų.
    Nenoriu pertikint. Čia toks pojūtis mano post-protestantiškoj patirty. Kalvinizmas nėra labai logiškas.

  25. Asta

    Labas, Mindaugai, džiugu, kad atsiliepei.
    Tam, kad galėčiau ką nors tinkamai suprasti, prašau, parašyk labai konkrečiai – kas yra tie „išgelbėjimo darbai gelbstinčioje Dievo malonėje“? Konkretų pavyzdį. Įsivaizduok, kad aš esu netikintis žmogus ir tu turi mane pamokyti, kokius darbus aš turėčiau padaryti. Negaliu nieko pakomentuoti, kol nesužinosiu, kokie tai yra darbai.

  26. Mindaugas M.

    Labas, Asta. Sudomino tavo klausimas, tad atsakysiu 🙂
    Malonė yra dovana. Išgelbėjimas yra iš malonės (dovanai). Tai bendrakrikščioniška. Bet įterpus žodelį “tik”, kyla daug klausimų. Tikrai, kad surastume pavyzdžių, kur šis “tik” išgelbėjime nebus labai tinkamas. Pateikiau pavyzdį iš Jėzaus mokymo, kuriame sėkla – Dievo žodis, nesubrandina derliaus (išgelbėjimo ir pan.) tik todėl, kad yra Dievo dovana. Yra sėjėjo darbas, yra dirva. Kai abu sudera, gaunasi derlius. Čia tik mano atsitiktinai parinktas pvz. iš evangelijų. Bet, manau, tinkamas kalbant apie išgelbėjimą kaip Dievo darbą, kuriame aktyviai dalyvauja ir pats besigelbėjantis. Įstatymas nėra tas pats, kas išgelbėjimo darbai gelbstinčioje Dievo malonėje, bet protestantiškoj teologijoj tai vienas ir tas pats. Įstatymas yra iki malonės, vedęs prie jos, buvęs “auklėtojas”. Apsireiškus malonei, jis tampa senu rūbu, kurį ne lopyti reikia, o keisti (vėl perfrazuojant Viešpatį). Tad Įstatymas, kaip senas rūbas, negali būti velkamas nauju – malone. Todėl viena arba kita – arba Įstatymas, arba malonė. Bet malonė nepanaikina darbų. Tikėjimas be darbų miręs. Todėl čia gal reformatorių idėjinė klaidelė – sulyginti išgelbėjimo darbus malonėje su Įstatymu. Klaidelė pažeminti Dievo link savęs pakylėtą žmogų. Tai teologija nukreipta prieš žmogų, jį gniuždanti iš tiesų. Kristus tampa žmogumi, vienu iš mūsų, ne vien tam, kad išgelbėtų darbu ir žodžiu, bet ir pavyzdžiu. Viskuo Dievas gelbsti.
    Kaip tu manai?

  27. Asta

    Ačiū, Giedriau.
    Dar noriu pratęsti savo pamąstymus apie dėkingumą ir darbus. Kadangi išgelbėjimas suteikiamas ne už darbus, tai negali būti jokių „dėkingumo darbų“ daroma nei iki išgelbėjimo, ne po išgelbėjimo, nes tokie darbai Dievo bus įvertinti kaip noras susimokėti ir tuo pačiu kaip nedėkingumas, nors žmogus gal įsivaizdavo, kad taip parodys dėkingumą.
    Gerus darbus daryti yra gerai, nes visi žmogaus darbai, ką bedarytų, turi būti geri (pagal principą – ką darai, daryk gerai). Bet labai svarbu yra darbų motyvai, tą patį darbą galima padaryti su skirtingais motyvais, ir Dievo akyse toks darbas vienu atveju gali atrodyti labai geras, kutu atveju nebegeras. Kitaip sakant, blogi motyvai gali sugadinti gerą darbą, nes Dievas žiūri į žmogaus širdį.

    Atsakant Mindaugui M, kad malonės nepakanka ten kur nėra jai sąlygų, ir imamas pavyzdys apie sėklą ir dirvą. Gaila, kad Mindaugas pats nepaaiškino, ką norėjo pasakyti ir kaip tai susiję su darbais. Protestantiškas aiškinimas manau būtų toks, kad malonė kaip ir išgelbėjimas nėra prievartos aktas. Jeigu sėkla nukrito į erškėčius ar ant uolos, tai nieko nepadarysi, viską nulemia laisvas žmogaus pasirinkimas, jo apsisprendimai, prioritetai. Jeigu nuktiro sėkla prie kelio, kur „tuoj pat ateina šėtonas ir išplėšia jų širdyse pasėtąjį žodį“, čia galiu tik spėti, kad Mindaugas gal turėjo galvoje egzorcizmo darbą dirvai paruošti, bet tai jau ne paties žmogaus darbai. Tikrai neturiu čia jokios ironijos, tokiais dalykais nejuokaujama.

  28. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Asta, pastaba priimtina. Malonė tikrai nekelia jokių sąlygų ir nieko nereikalauja. Turėjau omeny: “Darbas reikalauja atlygio, o malonė ieško dėkingo žmogaus”, arba “atranda dėkingą širdį” ir pan.

  29. Asta

    Drąsus straipsnis. Tam tikri klausimai išdėstyti tiesiai, be dviprasmybių ar vyniojimų, Labai patiko kalvinizmo pateikimas.

    Tačiau kai kas straipsnyje taip pat ir nustebino: „Taigi darbas reikalauja teisingo atlygio, o malonė – dėkingo žmogaus“. Būtent malonė, kuri „kelia reikalavimus“. Malonė reikalauja dėkingumo. Giedriau, gal yra dar ir daugiau malonės reikalavimų, ar tokių, kurie paslėpti po dėkingumo reikalavimu? Gavai malonę, bet iš tavęs bus už ją pareikalauta? Ten kur yra Dievo reikalavimai, ten atsiranda ir pareiga tuos reikalavimus vykdyti. Tik ar tai bus malonė, ar gal vėl naujas įstatymas? Ir ar dėkingumas aplamai turi kilti iš reikalavimo?
    Giedriau, atsiprašau, jeigu kažką ne taip supratau dėl teksto.

  30. Mindaugas M.

    Giedriau, berods tavo kažkur išsakyta ar cituota mintis, kad žmogus atradęs Dievą atranda ir save. Seniau iš įvairių protestantiškų šaltinių nuolat tekdavo girdėti pasikartojančią mintį, kad svarbiausia yra tavo santykis į Dievą ir į Jo Žodį. BUvo teigiama, kad Dievas už tave padarė viską ir to pakanka. Žinoma, koks krikščionis su tuo galėtų nesutikti! Bet didžiausias pavojus, kad tuo ir uždarant mokymo pažiūrų sistemą, pamokslautojas paskatina krikščionį susipykti su pačiu savimi. Nes kiekvienas sveikas žmogus turi žiūrėti ne vien Dievo darbų, bet savų taip pat. Lygiai tiek pat. Todėl, tokioje terpėje naujas krikščionis gali tapti „draugu Dievui“, bet priešu sau. Psichiškai pavojinga. Nes malonės tikrai pakanka. Bet jos nepakanka ten, kur jai nėra tinkamų sąlygų. Malonės nepakanka Kristaus palyginime apie skirtingas dirvas. Su malone yra darbo. Turbūt krikščionių kančios problema tą taip pat patvirtintų. Jei krikščionio kančia nieko neprideda prie tavo išgelbėjimo, tai kokia ji žiauri ir beprasmė! O gal šį tą prideda?.. Reikia dar pamąstyti…

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.