Donaldui Trumpui laimėjus JAV prezidento rinkimus, pas mus, kaip ir galima buvo tikėtis, pasigirdo džiugių vertinimų (pavyzdžiui, T. Vilucko publikacija „Kodėl krikščionys džiaugiasi D. Trumpo pergale?“). Šiame straipsnyje ketinu parodyti, jog ne visi krikščionys džiaugiasi Trumpo pergale.

Balsavusių rinkėjų apklausos (exit polls) rodo, kad daugiau rinkėjų, save laikančių evangelikais ar katalikais, balsavo už Trumpą nei už Kamala Harris (pvz., NBC News Exit Polls). Tačiau, kiek šie skaičiai atspindi tikrąją padėtį, yra jau kitas klausimas. Mažų mažiausiai todėl, kad dalis krikščionių šiuose rinkimuose nusprendė apskritai nebalsuoti.

Likus mažiau nei savaitei iki rinkimų, meldėmės su grupe tikinčiųjų. Po maldos paklausiau dviejų dalyvavusių amerikiečių, už ką jie balsuos. Gan nustebau išgirdęs abu atsakant tą patį: „Nebalsuosiu.“ Nors ne iš tos pačios bažnyčios, ne iš vienos darbovietės, ne iš vieno socialinių tinklų burbulo, tačiau pasirinko vienodai. Jiems D. Trumpas jau nebėra „mažesnis blogis“, kurį reikėtų rinktis. Vienas iš jų man pasakė, kad D. Trumpas įkūnija visa tai, kas priešinga Kristui ir Evangelijai. Tad ne visi besimeldžiantys krikščionys džiaugiasi D. Trumpo pergale.

Tikėjimas gilesnis už politinius įsitikinimus

Beveik ketverius metus pats esu gyvenęs JAV. Studijuodamas evangelikų prestižiniame Tarptautiniame Trejybės universitete Čikagoje turėjau daug progų dalyvauti diskusijose, kuriose buvo aptariamos ir politinės realijos. Tuo metu prezidentas buvo respublikonas George’as W. Bushas.

Nuo „al-Qaedos“ savižudžių įvykdyto teroristinio išpuolio prieš Pasaulio prekybos centrą Niujorke ir Pentagoną tebuvo praėję keli mėnesiai. Šiek tiek daugiau nei po metų prasidėjo Irako karas, sugriovęs Saddamo Husseino (jis buvo nuteistas mirties bausme pakariant) režimą. Mano, kaip pašaliečio (international student), nuostabai didelė dalis studentų G. W. Busho nepalaikė ir neigiamai vertino jo politiką. Be abejo, apklausos šiuo klausimu daryti negalėjau, bet iš gan plataus mano kurso bendramokslių rato susidariau nuomonę, kad jų požiūris buvo būtent toks.

Paskaitų metu šiuo klausimu profesoriai vengė reikšti savo nuomonę. Manau, kad pagal universiteto vidinės politikos gaires buvo pripažįstamos įvairios politinės pažiūros, o dėstytojai, kaip studento asmenybės formuotojai, privalėjo susilaikyti nuo vienų ar kitų politinių programų primetimo. Tačiau studentų grupėse ir jų diskusijose (o jos vyksta kiekvieną savaitę) ne vienas profesorius, paklaustas, kaip vertina G. W. Busho politiką, atsakydavo, kad jai nepritaria.

Tikėtina, kad, D. Trumpui tapus prezidentu, akademinėje šio universiteto bendruomenėje toks požiūris tik sustiprėjo. Minėtos „NBC News“ Exit Polls apklausos rezultatai rodo, kad už K. Harris balsavo labiau išsilavinę rinkėjai: turintys magistro ir aukštesnius daktaro laipsnius – 59 proc. už K. Harris ir 38 proc. už D. Trumpą; turintys bakalauro laipsnį – 53 proc. už K. Haris ir 45 proc. už D. Trumpą; niekada nelankę koledžo – 35 proc. už K. Harris ir 63 proc. už D. Trumpą.

Baigdamas magistro studijas universitete, jau turėjau gana tvirtą nuomonę apie tikėjimo ir politinių pažiūrų ryšį. Suvokiau, kad tikėjimas gilesnis už politinius įsitikinimus ir suteikia erdvės skirtingoms politinėms pažiūroms. Panašiai kaip Bažnyčios aprėžimas viena konfesija, taip ir krikščionių skirstymas pagal jų politines pažiūras yra klaidingas. Tos pačios tikėjimo bendruomenės parapijiečiai gali palaikyti skirtingas politines partijas arba nepalaikyti jokios.

Galima kovoti už abortų panaikinimą ir čia pat melagingai šmeižti oponentus, būti šališkiems ir be skrupulų elgtis su juodaodžiais bei emigrantais.

Remiantieji JAV demokratus nėra menkesni už tuos, kurie palaiko respublikonus, ir atvirkščiai. Be abejo, bibliškai vertinant, krikščionims nebus priimtinos visos politinės demokratų programos nuostatos ir tikslai. Tačiau lygiai tas pats ir su respublikonų programos nuostatomis. Galima kovoti už abortų panaikinimą ir čia pat melagingai šmeižti oponentus, būti šališkiems ir be skrupulų elgtis su juodaodžiais bei emigrantais. Galima skelbti, kad Biblija draudžia homoseksualius santykius, nutylint, jog tuose pačiuose nedorybių sąrašuose įvardinta ir stabmeldystė, pasileidimas, godumas, burnojimas, nesantaika, šmeižtas, pagieža, išdidus gyrimasis ir t. t. Veidmaininga kovoti su vienomis nuodėmėmis, o prieš kitas užmerkti akis, iškošti uodą, bet praryti kupranugarį. Tiek respublikonų, tiek demokratų politinėse dienotvarkėse galima atrasti bendrojo gėrio siekių.

Problema iškyla tuomet, kai tikėjimas pradedamas vertinti atsižvelgiant į politines pažiūras. Tuomet partinėms kovoms būdingas nepakantumas pakurstomas ir Bažnyčioje. Krikščionis, neišpažįstantis esą vienintelės „teisingos“ ir „krikščioniškomis vertybėmis paremtos“ partinės ideologijos, tampa nepakantumo objektu, patiria psichologinį kitai partinei stovyklai priklausančių tikinčiųjų spaudimą, jam klijuojamos žeminančios etiketės, o neretai kvestionuojama ir jo krikščioniška tapatybė. Kai partinės dienotvarkės punktai pradedami traktuoti kaip Dievo žodis, jiems nepritariantieji paskelbiami vos ne susidorojimo vertais eretikais. Partinė ideologija, apsigaubusi religiškai sufabrikuotu neklystamumo šydu, supriešina ir suskaldo tikinčiuosius.

Sielos raupsai

Esu rašęs, kad, Simone Weil nuomone, partinis mąstymas savo prigimtimi yra gyvuliškas („Simone Weil apie politinių partijų panaikinimą ir kodėl tai reikšminga krikščionims“). Partijos žadina kolektyvines aistras. Bažnyčia turėtų jas slopinti ir rodyti į Kristų, o ne į vieną ar kitą ideologiją. Pasak S. Weil, politinės programos visuomet deklaruoja atsiliepiančios į visuomenei rūpimus klausimus, bet tikrasis jų tikslas – pritraukti kuo daugiau rinkėjų ir įtvirtinti pačią partiją, o ne siekti bendrojo visuomenės gėrio. Politinis angažavimasis yra tartum sielos raupsai, malšinantys tiesos troškulį.

Gali atrodyti, kad S. Weil požiūris yra per daug radikalus, utopinis ir apskritai gesina pilietiškumą. Vis dėlto taip nėra: S. Weil siūlo partijas keisti į idėjų suvienytus bendraminčių ratus, pripažįsta, kad parlamentas reikalingas ir t. t.

Mano galva, S. Weil mintys ypač aktualios dabar, kai tikėjimo autentiškumas matuojamas užsiangažavimo vienai partinei programai laipsniu.

Amerikos evangelikai politinio ekstremizmo amžiuje

Ne visi krikščionys džiaugiasi D. Trumpo pergale. Toliau pateiksiu žurnalisto, rašytojo, tinklalaidžių autoriaus Timo Alberta mintis iš jo knygos „Karalystė, valdžia ir šlovė: Amerikos evangelikai ekstremizmo amžiuje“ (The Kingdom, the Power and the Glory: American Evangelicals in an Age of Extremism). Pavadinimas kyla iš evangelinio epizodo, kuriame šėtonas gundo Jėzų, rodydamas jam visas pasaulio karalystes ir žadėdamas suteikti visą jų valdžią bei šlovę, jei šis jį pagarbinsiąs (Lk 4, 5–8). Autoriaus nuomone, mūsų dienų JAV evangelikai šio gundymo neatlaikė, tiesa, ne visi. Vieni lieka ištikimi amžinajai Sandorai, o kiti suvedžioti lenkiasi žemiškiems tautos, įtakos ir šlovės stabams. Vieni į pilietinio ir politinio gyvenimo problemas žvelgia Jėzaus akimis, o kiti viską vertina per partinį politinį filtrą.

Pastoriaus sūnus, augęs konservatyvioje evangelikų bendruomenėje, Timas pasirinko žurnalisto profesiją. Dešimtmetį jis rašė žurnalistinius straipsnius, nušviečiančius Respublikonų partijos Kongrese bei kampanijose veiklą, ir galiausiai priėjo prie išvados, kad evangelikų susižavėjimas politine valdžia yra tikriausia stabmeldystė. Respublikonų partijos transformaciją, atėjus D. Trumpui, jis aprašė knygoje, tapusioje „New York Times“ bestseleriu, „Amerikietiškos skerdynės respublikonų pilietinio karo fronte ir prezidento Trumpo iškilimas“ (American Carnage: On the Front Lines of the Republican Civil War and the Rise of President Trump).

Ranka rašytame vieno puslapio laiške Timas perskaitė, kad jis yra savo šalies ir Dievo išdavikas, nes kritikuoja prezidentą D. Trumpą.

T. Alberta – ne teologas, todėl knygos „Karalystė, valdžia ir šlovė“ kritikai rodo į gan vienpusišką teologinių sąvokų aiškinimą, kartais gan primityvią Šventojo Rašto citatų ekspoziciją. Jiems atsakyčiau, kad knyga nepretenduoja būti teologinių esė rinkiniu ar juo labiau bibline studija. Tai pasakojimas, atspindintis asmeninę autoriaus patirtį ir besiremiantis dvejus metus trukusiu žurnalistiniu tyrimu. T. Alberta kalbino daugybę įvairioms evangelinėms konfesijoms atstovaujančių pašnekovų ir rašo tai, ką iš jų išgirdo.

Pasakojimas prasideda nuo jautraus epizodo, kuriame autorius aprašo savo tėvo laidotuves. Jam sėdint bažnyčioje prie pašarvoto tėvo, ilgamečio šios bendruomenės ganytojo, priėjo vienas žmogus ir pareiškė, kad T. Alberta nėra krikščionis, nes kritiškai atsiliepia apie respublikonus ir D. Trumpą. Kitas priėjęs paklausė, ar jis „vis dar teisingoje pusėje“. Per šermenis gedinčiam sūnui buvo įteiktas laiškas, parašytas bendruomenės vyresniojo. Šį, dar būdamas gyvas, jo tėvas vadino savo draugu. Ranka rašytame vieno puslapio laiške Timas perskaitė, kad jis yra savo šalies ir Dievo išdavikas, nes kritikuoja prezidentą D. Trumpą. Tačiau vilties dar yra, jeigu jis atsiversiąs ir savo žurnalistinius įgūdžius panaudosiąs tam, kad ištirtų „giluminę valstybę“ (deep state) ir demaskuotų šešėlinę grupuotę, sabotuojančią D. Trumpo prezidentavimą.

„Marksistinė“ apostazė

Vėliau, aiškindamasis evangelinių bažnyčių ir jų ganytojų požiūrį į D. Trumpą, T. Alberta išgirdo, kad ne jis vienas buvo apkaltintas apostaze. Russellas Mooras, anksčiau vienas ryškiausių Pietų baptistų konvento (Southern Baptist Convention), didžiausios protestantiškos konfesijos JAV, pastorius, papasakojo, kad dėl psichologinio spaudimo nebegalėjo pasilikti denominacijoje, kuria nuo mažens didžiavosi. D. Trumpą išrinkus prezidentu Pietų baptistų konvento nariai, priklausantys kraštutinei dešinei, atidžiai jį stebėjo, manydami, kad R. Mooras siekia sugriauti konservatyvią, ilgiau nei šimtmetį šią konfesiją reguliavusią tvarką.

Pietų baptistų konventas buvo įsteigtas 1845 m. baltaodžių, nenorėjusių paleisti laisvėn savo vergų. Pralaimėtas JAV pilietinis karas mažai pakeitė konfesijos pasaulėžiūrą: jos bendruomenės buvo sąmoningai ir išdidžiai segreguotos. Apskritai Pietų baptistų konventas tapo religiniu prekybos žmonėmis kaip nuosavybe pateisinimo simboliu. Todėl nereikėtų stebėtis, kad R. Mooro pasisakymai apie rasinę įtampą konfesijoje ir apie seksualinės prievartos slėpimą kėlė nerimą. Bet didžiausia bėda buvo ta, kad pastorius neigiamai vertino D. Trumpą.

Man įsiminė viena R. Mooro mintis, kurią T. Alberta užrašė, kai kalbėjosi su juo po pasitraukimo: „Iki 1980-ųjų egzistavo du evangelizacijos būdai: buvo galima sutelkti dėmesį į pranašystes apie paskutiniuosius laikus (ir daugelis tai darė); arba buvo galima kalbėti apie santuoką ir tėvystę, pasitelkiant praktinius patarimus, kalbėti apie tai, kaip Bažnyčia gali padėti šeimai. Bet devintajame dešimtmetyje būti tikru krikščioniu jau reiškė balsuoti už respublikonus. Staiga pats lengviausias būdas pasiekti žmones tapo savo politinių pažiūrų identifikavimas.“

Bažnyčios „Kertinis akmuo“ pastorius Chrisas Winansas, perėmęs pastoracinę tarnystę po Timo tėvo mirties, taip pat netruko būti bendruomenės narių išvadintas „liberalu“, „socialistu“ ir „marksistu“. Mat kai 2020 m. mirė George’as Floydas, Ch. Winansas netylėjo: interviu su juodaodžiu pastoriumi išdrįso kalbėti apie juodaodžių vergove ir rasine priespauda paženklintą Amerikos istoriją. Surakintas baltaodžio policininko ir devynias minutes spaudžiamas prie žemės, juodaodis G. Floydas vos girdimai šnibždėjo: „Aš negaliu kvėpuoti.“ Šie žodžiai tapo afroamerikiečių protestų, apėmusių Valstijas, lozungu.

Kristaus ir D. Trumpo tarnas

Įsimenantis ir Timo pokalbis su Robertu Jeffressu, Dalaso pirmosios baptistų bažnyčios vyresniuoju pastoriumi. 2017-aisiais, D. Trumpo inauguracijos dieną, istorinėje Šv. Jono bažnyčioje, esančioje kitoje gatvės pusėje nuo Baltųjų rūmų, jis sakė pamokslą būsimajam prezidentui ir viceprezidentui ir net užsakė parašyti himną „Padarykime Ameriką vėl didžią“ (Make America Great Again), tądien skambėjusį pirmą kartą. Tarp evangelikų R. Jeffressas buvo žinomiausias ir nepalaužiamas D. Trumpo gynėjas. „Jis juokavo apie atlygį už tylą, kurį 2016 metais per rinkimų kampaniją Trumpas sumokėjo porno žvaigždei už pasižadėjimą tylėti, pateisino administracinę kūdikių atskyrimo nuo jų motinų Meksikos pasienyje politiką ir nepastebėjo mirtinai pavojingos Trumpo retorikos po neva pavogtų 2020 metų rinkimų“, – rašo T. Alberta.

R. Jeffressas tapo reguliariu Baltųjų rūmų svečiu, o jo tarnystė Jėzui Kristui virto lojalia tarnyste D. Trumpui. R. Jeffressas įspėjo apie „pilietinį karą primenantį lūžį“, jei po pirmosios apkaltos D. Trumpas būtų pašalintas iš pareigų. Vis dėlto Kapitolijaus šturmas 2021 m. sausio 6 d. jį privertė iš naujo pasverti prioritetus, nors politinių požiūrių ir nepakeitė. Pokalbio metu R. Jeffressas atvirai pripažino, kad jo ryšys su D. Trumpu įskaudino jam artimus žmones: „Vidujai kalbėjausi su savimi – ir, manau, su Dievu – apie tai, kada peržengiama riba. Kada misija [Kristui] kompromituojama? Tai buvo tikra kova.“ Žurnalisto paklaustas, ar nebuvo peržengta riba, pastorius atsakė: „Manau, kad taip galėjo būti, pastaraisiais metais galbūt net buvo.“

Putinizmo ir trumpizmo panašumai

T. Alberta pateikia ir kelių akademikų svarstymus apie putinizmo bei trumpizmo panašumus, užrašytus Prancūzijos kurorte Saint-Jean-Cap-Ferrat vykusiame pokalbyje, kuriame dalyvavo kroatas teologas Miroslavas Volfas ir ukrainietis archimandritas Kirilas Hovorunas, tarnavęs Maskvos patriarchato bažnyčiose Ukrainoje bei Rusijoje, kol iš jo buvo atimta kunigystė.

M. Volfas ir K. Hovorunas putinizmą ir trumpizmą vadina politiniais-religiniais judėjimais, kurie labai panašūs. Ir vieno, ir kito sėkmę lemia atviras priešininkų demonizavimas: jie vaizduojami neteisiais, bjauriais, nedorais ir tarnaujančiais velniui žmonėmis. Tiek Vladimiras Putinas, tiek D. Trumpas siekia sugrąžinti esą prarastą savo valstybės didybę ir šlovę. Todėl skelbiamas „šventasis karas“, aiškinant, kad tik tokiu būdu bus sugrąžintos „tradicinės vertybės“. Skiriasi tik priešai. Putinui – tai iškrypę Vakarai, pirmiausia liberalia ideologija patikėjusi ir „nacių“ valdoma Ukraina, o D. Trumpui – iškrypėliai demokratai, sukūrę „giluminę valstybę“.

Kovoje su priešais dalyvauja ir Bažnyčia: Rusijoje – Ortodoksų, Amerikoje – Evangelikų. Jų tarnai tampa „šventojo karo“ šaukliais, kviečiančiais desatanizuoti priešų tvirtoves. K. Hovoruno nuomone, Putino režimo ir Maskvos patriarchato sinergijoje Bažnyčia nėra auka, priversta klusniai remti putinizmo ideologiją. Ji kare dalyvauja iš įsitikinimo ir yra ne mažiau atsakinga už Ukrainoje daromus nusikaltimus. Putinizmo ideologijos architektu K. Hovorunas laiko Maskvos patriarchą Kirilą.

Vis dėlto, pasak K. Hovoruno, esama skirtumo tarp politinės religijos ir pilietinės religijos. Pastaroji praktikuojama laisva valia, o politinė religija visuomenei primetama valstybės. Nacizmas Vokietijoje ir komunizmas, transformavęsis į putinizmą Rusijoje, yra klasikiniai politinių religijų pavyzdžiai. Trumpizmas kol kas veikė pagal pilietinės religijos normas, tačiau netrukus gali tapti pirmąja politine religija Jungtinėse Valstijose.

Galiausiai reikia paminėti žiniasklaidos vaidmenį, kovojant su išoriniais ir vidiniais valstybės priešais. T. Alberta rašo, kad Tuckeris Carlsonas, ryškiausia „Fox News“ televizijos žvaigždė, prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą ištisus metus gynė Putiną ir menkino jo kaltę, o JAV pagalbą Ukrainai vadino sekuliariu „džihadu“, kurio tikslas – „sužlugdyti krikščionių ortodoksų šalį, puoselėjančią tradicines vertybes“. Tai turėtų paaiškinti, kodėl T. Carlsono laidos buvo transliuojamos per valstybinę Rusijos televiziją, o jo interviu su Putinu, įvykęs šių metų vasarį, publikuotas (vaizdo ir transkripto formomis) oficialioje Kremliaus svetainėje.

Apibendrinant

Krikščionys nesidžiaugia D. Trumpo pergale, nes yra pavargę nuo jo narcisizmo, melo ir kiršinimo. Nesidžiaugia, nes mato, kaip griaunama demokratinė Amerikos tradicija. D. Trumpo pareiškimai apie masines imigrantų deportacijas, prasidėsiančias antrosios kadencijos metu, alsuoja rasine neapykanta. Jo planai susidoroti su politiniais oponentais bei prieš jį iškeltų bylų teisėjais ir siekis prezidentui suteikti tokią teisinę neliečiamybę, kurios negalėtų panaikinti joks padarytas nusikaltimas, atitinka politinės diktatūros kriterijus.

Ne žeminančios ir dažnai vulgarios D. Trumpo žinutės socialiniuose tinkluose, o pastoriaus R. Mooro mintis tviteryje išreiškia krikščionišką požiūrį: „Su žmonėmis, sukurtais pagal Dievo paveikslą, turėtų būti elgiamasi oriai ir su užuojauta, ypač su tais, kurie ieško prieglobsčio nuo smurto tėvynėje.“

Galbūt krikščionių, turinčių tokį požiūrį, ir nėra dauguma. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad Kristus savo Tėvo karalystę pažadėjo mažajai kaimenei (Lk 12, 32). Tiesa niekada nematuojama skaičiais.

Jokia politinė partija neįgyvendins Kristaus mokslo. Joks žemiškas mesijas neišgelbės pasaulio ir neatneš Dievo karalystės. Ji ateina su Kristumi. Krikščioniškas pilietiškumas romus, susitvardantis, taikus, gerbiantis priešininkus, branginantis tiesą ir suvokiantis savo ribas.

„Mes turime dangaus pilietybę, iš ten ir laukiame Gelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus“ (Fil 3, 20).

Publikuota bernardinai.lt

Titulinė įrašo nuotrauka: D. Trumpas pozuoja, stovėdamas prieš Šv. Jono bažnyčią Vašingtone 2020 birželio 1 d. Brendan Smialowski / AFP/Getty Images nuotrauka