Savo kompiuterio archyvuose susiradau per Adventą rašytus straipsnius. Su įdomumu perskaičiau. Taip pat ir komentarus. Anuomet tikriausiai pastarieji kažkiek skaudino, o šiandien atrodo pakankamai taiklūs. Ketinu šiuos tekstus, pakoregavęs ir papildęs, pasiūlyti savo bičiuliams. Gal Adventą jie padarys šiek tiek vidujai gražesnį ir prasmingesnį.

Adventas. Atėjimas. Refleksijų, žadinančių išeiti iš kasdieninės rutinos metas. Mintimis nukeliauju į Jeruzalę, laukiančią savo Mesijo. Narsaus kaip Dovydas. Išmintingo kaip Saliamonas. Jo karalystėje, didingoje ir truksiančioje per amžius, vargšai bus pasotinti, kenčiantys – paguosti. Prispaudėjai geležine lazda bus sutramdyti, o nepaklūstantys – sudaužyti kaip moliniai indai (Ps 2, 8-9). Kaip srauni upė tautų turtai plauks į Jeruzalę, o Dievas kaip motina maitins, nešios ir sūpuos jos gyventojus, idant laukta ramybė paguostų ir džiaugsmas pripildytų jų širdis (Iz 66, 10-13). Štai tokios karalystės valdovą, nors dar kūdikėlį, savo rankose laikė Simeonas, laukęs šių pranašiškų žodžių išsipildymo.

Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas, teisus ir dievobaimingas vyras, kuris laukė Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo ant jo. Jam buvo apreikšta Šventąja Dvasia, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Kristų. Dvasios paragintas, jis atėjo į šventyklą. Įnešant tėvams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų su Juo, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas paėmė Jį į rankas, laimino Dievą ir tarė: „Dabar, Valdove, leidi, kaip žadėjai, savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį paruošei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir Tavo Izraelio tautos šlovę” . (Lk 2, 25-32)

Tokių kaip Simeonas, laukusių Izraelio paguodos Jeruzalės šventykloje buvo ir daugiau. Lukas iš jų tarpo išskiria pranašę Oną, kuri dėkojo Dievui ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės atpirkimo (Lk 2, 38). Kūdikėlis Jėzus naujai įžiebė dievotų hebrajų širdyse gyvą viltį – jei ne jiems patiems, tai jų vaikams tikrai „patekės teisumo saulė su išgydymu po jos sparnais“ (Mal 4, 2). Mums nelengva suprasti, kokio Atpirkėjo prieš du tūkstantmečius laukė žydai. Visgi pamėginkime bent kiek pasiaiškinti, ką Senasis Testamentas kalbėjo apie ateisiantį Izraelio Atpirkėją, kuris slėpininga Dievo valia tapo ir mūsų Gelbėtoju.

Izraelyje apie išskirtinio karaliaus, Mesijo (hbr. Māšijah, pažodžiui – Pateptasis), atėjimą buvo kalbama nuo Mozės laikų (Įst 17, 14-15). Jo pranašiška misija – išlaisvinti engiamą Dievo tautą iš imperinių pagoniškos karalystės gniaužtų ir atvesti ją į Pažado žemę – bus panaši į tą, kurią Dievas pavedė Mozei (Įst 18, 15). Galimas dalykas, kad pirmuoju Izraelio karaliumi tapęs Saulius kai kurių buvo gretinamas su Moze. Tačiau gan greitai paaiškėjo, kad Mozės žodžiai apie pranašą, kurį Dievas pakels iš Izraelio tautos tarpo, buvo skirti ne Sauliui. Jie netiko net Dovydui. Vis tik Mesijo karalystė – iš čia kyla Dievo karalystės ir Dangaus karalystės sąvokos – yra neatsiejamai susieta su Dovydo vardu. Pranašo Natano žinia karaliui Dovydui paaiškina kodėl:

Kai pasibaigs tavo dienos ir tu užmigsi prie savo tėvų, Aš pakelsiu tavo palikuonį po tavęs, išėjusį iš tavo strėnų, ir įtvirtinsiu jo karalystę. Jis pastatys namus mano vardui, o Aš įtvirtinsiu jo karalystės sostą amžiams. Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus. Jei jis nusikals, bausiu jį žmonių rykštėmis ir žmonių vaikų smūgiais. Bet savo gailestingumo Aš neatimsiu nuo jo, kaip atėmiau nuo Sauliaus, kurį pašalinau prieš tave. Tavo namai ir tavo karalystė bus įtvirtinti tau amžiams; tavo sostas bus amžinas (2 Sam 7, 12-16).

Taigi, pradedant Dovydu, mesijinė teologijoje atsiranda tvirti atramos taškai. Mesijas „išeis iš Dovydo strėnų“. Štai todėl Jėzaus amžininkai, tikėję juo kaip Dievo Pateptuoju, kreipdavosi į jį „Dovydo Sūnau“ (Mt 9, 27; 15, 22 ir kt.). Pastebėtina, kad evangelistas Matas Dovydo sūnumi vadina ir Juozapą, Marijos vyrą (Mt 1, 20). Tad, akivaizdu, kad Dovydo vaidmuo mesijinėje teologijoje buvo išskirtinis. Reikia paminėti ir dar vieną  labai svarbų aspektą – Dievo Pateptasis pastatys Dievui šventyklą. Pats Dovydas ketino pastatyti šventyklą Viešpačiui, tačiau karaliui, praliejusiam daug kraujo kovose su Izraelio priešais, Dievas to daryti neleido. Pirmąją Izraelio šventyklą pastatė Dovydo sūnus Saliamonas. Visgi, laikui bėgant, Izraelio išminčiai ir pranašai suprato, kad Saliamonas tik iš dalies išpildė Natano pranašystę, todėl Mesijo atėjimą reikėtų sieti su kitu Dovydo palikuonimi.

Mesijiniai žydų lūkesčiai sustiprėdavo per sunkmetį arba karo metu, o ypač – tremtyje. Gelbėtojo, suteiksiančio paguodą ir ramybę poreikis labiausiai juntamas nelaisvėje. Kai Persijos karalius Kyras, nugalėjęs Babiloną, išleido ediktą, suteikiantį galimybę hebrajų tremtiniams sugrįžti į Jeruzalę ir atstatyti šventyklą, tiems, kurie laukė Dievo pažado išsipildymo, tai buvo aiškus artėjančios Dievo karalystės ženklas. Pranašas Izaijas mesijinį Dievo tarno titulą išdrįsta suteikti net pagoniui karaliui Kyrui, kuris buvo pagonis ir niekaip negalėjo pretenduoti į Mesijo titulą. Visgi jo potvarkis, dovanojantis laisvę hebrajams ir teisę atstatyti šventyklą, traktuojamas kaip mesijinė misija: „taip sako Viešpats savo pateptajam [pažod. mesijui] Kyrui“ (Iz 45, 1).

Taigi šventyklos statymas ir Mesijo darbas. Šventykla negali būti pastatyta be Dievo patepimo, be to, kurį jis įgalina šiai tarnystei. Regis, tai gerai suprato poegziliniai Izraelio pranašai, Agėjas ir Zacharijas, stiprinę tautos viltis mesijiniais pažadais: „Ne galybe ir ne jėga, bet mano dvasia, – sako kareivijų Viešpats“ (Zech. 4, 6). Ir nors išoriškai vertinant, atstatoma šventykla savo grožiu neprilygo Saliamono šventyklai, atpirkimo istorijoje jos reikšmė buvo nemenkesnė – ji toliau liudijo Dievo pažadų nekintamumą:

Kaip jums pažadėjau išeinant iš Egipto, taip ir dabar mano dvasia yra tarp jūsų. Nebijokite! Aš supurtysiu visas tautas ir visų tautų laukiamasis ateis. Ir Aš pripildysiu šiuos namus šlove, – sako kareivijų Viešpats’. Šitų paskutinių namų šlovė bus didesnė už pirmųjų. Šioje vietoje Aš suteiksiu ramybę savo tautai’, – sako kareivijų Viešpats. (Ag 2, 5.7.9)

Šventyklos statyme dalyvaujantis vyriausiasis kunigas Jozuė akivaizdžiai pranašų yra laikomas mesijine figūra. Antai, Zacharijas gauna Viešpaties nurodymą padirbdinti karūną, ją uždėti ant vyriausiojo kunigo galvos ir pranašauti:

Štai vyras, kurio vardas Atžala. Jis išaugs iš savo vietos ir pastatys Viešpaties šventyklą. Jis garbingai sėdės soste ir valdys kraštą. Bus ir kunigas savo soste, ir jie abu taikiai sutars.  (Zach 6, 12-13)

Matome, jog Mesijo portretą papildo dar vienas štrichas – jis bus sykiu ir karalius, ir vyriausiasis kunigas. Iki tol Izraelyje šios dvi institucinės tarnystės buvo atskirtos. Tačiau Dievo Pateptajame jos taikiai sutars. Žodis atžala pranašų lūpose tampa kone Mesijo sinonimu:

Iš Jesės kelmo išdygs atžala ir iš jo šaknies išaugs šaka. Viešpaties dvasia bus ant jo: dvasia išminties ir supratimo, dvasia patarimo ir galybės, dvasia pažinimo ir Viešpaties baimės. (Iz 11, 1-2)

Užbėgdami šiek tiek į priekį, turime pasakyti, jog paskutinėje Biblijos knygoje Dievo Avinėlis, kuris vienintelis sugeba atplėšti septynis antspaudus nuo dangiškos knygos ritinio, taip pat yra vadinamas Dovydo atžala (Apr 5, 5). Senojo Testamento pranašystės ir mesijiniai lūkesčiai išsipildo Jėzuje iš Nazareto, tame Avinėlyje be kliaudos ir dėmės, kurio krauju mes visi esame nupirkti Dievui. Jis yra žadėtasis Mesijas, Kristus, kuris stato Dievo Šventyklą, tik ne iš akmens, o širdžių plokščių. Ji iš tiesų bus pripildyta didesne šlove nei ta, kurią pastatė Saliamonas. Kristaus Šventykla, kaip ir jo karalystė, yra amžina. Ir ta šventykla esame mes (1 Kor 3, 17).

Bet dabar nors trumpam dar turime sugrįžti atgal, į taip vadinamą tarp-testamentinį periodą, kurio metu mesijines pranašystes ir jų sužadintus Dievo karalystės lūkesčius mėginta įgyvendinti žmonių jėgomis. Sugrįžę po Babilono tremties, hebrajai šventyklą atstatė, tačiau Dovydo karalystės galybės susigrąžinti jiems nepavyko. Izraelis taip ir liko galingesnių imperijų: Persų-Medų, Makedonijos, Egipto (Ptolemėjų), Sirijos (Seleukidų) ir galiausiai Romos – įtakoje. Politinė Izraelio autonomija, iškovota per Makabėjų sukilimą (167-63 m. pr. Kr.), toli gražu neprilygo klestinčiai Izraelio valstybei Saliamono laikais. Tačiau kur kas svarbiau pažymėti vidinį dvasinį skirtumą. Makabėjų palikuonims, žinomiems Hasmonėjų dinastijos vardu, pavyko išvyti seleukidų karalių Antiochą IV Epifaną, išniekinusį Jeruzalės šventyklą pagoniškais ritualais. Tačiau patys hasmonėjai, apeidami Mozės Įstatymą, prisiimdavo vyriausiojo kunigo titulą, nors pagal kilmę jis jiems nepriklausė. Be to, jie nuožmiai engė savo pavaldinius. Kai romėnų kariuomenė užėmė Jeruzalę, miestiečiai kreipėsi į karvedį Pompėjų su prašymu nebeatiduoti jų į hasmonėjų rankas.

Matyt, panašiai tauta žiūrėjo ir į Erodą Didįjį, kuris žydų karaliaus titulą gavo iš Julijaus Cezario įpėdinio Oktaviano Augusto ir Marko Antonijaus. Nei idumėjiška Erodo kilmė, nei jo žavėjimasis kultūriniais helenizmo pasiekimais nesudarė jokių prielaidų manyti, kad jis įkūnys mesijines pranašystes. Tačiau, regis, pats Erodas tokių ambicijų turėjo. Pasak Juozapo Flavijaus, Erodas siekė išgarsėti savo statybiniais projektais. Jis ėmėsi rekonstruoti Jeruzalės šventyklą, gerokai praplėsdamas jos ribas. Iš tiesų Jeruzalės šventykla tapo viena įstabiausių šventovių visoje Romos imperijoje. Vis dėlto dievoti žydai, kaip antai Kumrano bendruomenė, Erodo šventyklą laikė suteršta ir vėlgi laukė Mesijo, kuris ją ir apvalysiąs. Tačiau, anot jų, jis būsiąs ne Dovydo, bet Cadoko, kuris buvo vyriausiuoju kunigu Dovydo karalystėje, palikuonis.

Iš tiesų, žemiška Mesijo kilmė nėra tokia reikšminga. Mano manymu, ji labiau simboliška, kaip ir mesijinės pranašystės, remiasi metaforomis, o ne kilmės sąrašais. Tai, kad Mesijas bus didesnis už savo žemišką protėvį ir todėl ne visai tikslu jį vadinti Dovydo sūnumi, sužinome ir iš paties Jėzaus lūpų, kai jis aiškina 110 psalmės reikšmę:

Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus juos paklausė:  „Ką jūs manote apie Kristų? Kieno Jis Sūnus?“ Jie atsakė: „Dovydo“. Jis tarė jiems: „O kodėl gi Dovydas, Dvasios įkvėptas, vadina Jį Viešpačiu, sakydamas:  ‚Viešpats tarė mano Viešpačiui: sėskis mano dešinėje, kol patiesiu Tavo priešus tarsi pakojį po Tavo kojų‘. Jei tad Dovydas vadina Jį Viešpačiu, kaipgi tada Jis gali būti jo Sūnus?‘ (Mt 22, 41-45)

Mesijas – Išlaisvintojas, tautos Mokytojas ir Pranašas, kaip Mozė. Karalius, pastatysiąs šventyklą Dievui, kaip Saliamonas. Vyriausiasis kunigas, kaip Juozuė. Tačiau tai dar ne viskas. Jis – Dievo Sūnus. Taip, jau Senajame Testamente Mesijas apibūdinamas kaip Dievo Sūnus. Šį titulą turėjome pastebėti jau cituotoje Natano pranašystėje, jį atrandame ir ne vienoje psalmėje.

Kodėl pagonys siaučia ir tautos tuščias užmačias rezga? Sukyla žemės karaliai, valdovai sąmokslus rengia prieš Viešpatį ir Jo pateptąjį. […] Aš paskelbsiu nutarimą, kurį Viešpats man pasakė: “Tu – mano Sūnus, šiandien Tave pagimdžiau. Prašyk, ir duosiu Tau paveldėti pagonis, pavesiu Tau visus žemės pakraščius, […] Bučiuokite Sūnų, kad Jis nerūstautų ir nežūtumėte kelyje, Jo rūstybei staiga užsidegus. Palaiminti visi, kurie Juo pasitiki. (Ps 2, 1-2.7-8.12)

Regis, Matas, pasakodamas apie Erodo įtūžį ir klastą, kai jam buvo pranešta, jog gimė tikrasis žydų karalius (Mt 2, 1-18), turi omeny 2-ąją psalmę. Iš tiesų žemės karaliai kitokie nei tas, kuris ateina iš Dangaus. Jo Tėvas – Dievas, o jis – mylimas Sūnus, kuriuo Tėvas gėrisi (Mt 3, 17). Kadangi Dievas mėgaujasi savo Sūnumi, jį ir patepa. Ne aliejumi, kaip Dovydą, o Šventąja Dvasia. Patepimas ir iššaukia žmonių, kurie mesijinius bei dvasinius titulus įgyja savo pastangomis, siautulį bei sąmokslus. Tačiau ne jiems, o savo Sūnui Dievas rengiasi atiduoti visus žemės pakraščius. Todėl palaiminti visi, kurie juo pasitiki.