Malonė

Kristaus malonė

Maloninga Dievo dovana nėra savybė ar laikui nepavaldus Dievo santykis, kurį atneša evangelija, nėra žinojimas nepažintos Dievo esmės, lyg Jis anksčiau neteisingai buvo suvokiamas kaip rūstaujantis, o turėtų priešingai būti suprantamas kaip maloningas  […] malonė nėra anksčiau nepažintas ar nesuprastas maloningas [Dievo] nusiteikimas, bet dabar vykstantis jo maloningos dovanos aktas. Rudolfas Bultmanas.

Vienas kruopščiausių Naujojo Testamento tyrinėtojų, Rudolfas Bultmanas, abstrakčią malonės sąvoką sukonkretina. Malonė nėra vien Dievo atributas. Galime prisiminti, jog Nojus atrado malonę Dievo akyse, ar suvokti, jog Jahvė buvo maloningas Izraeliui. Tačiau toks žinojimas Dievo nepriartina ir jo malonės nesuteikia. Tai Jėzus Kristus, kaip įsikūnijęs Dievas, atneša malonę iš Dangaus į Žemę. Per Jėzų malonė gali būti pažinta, patirta ir išgyventa. Kiekvienas, patikėjęs Jėzumi, liudija apie žodžiais sunkiai išreiškiamą Dievo potyrį – nuostabią malonę. Bultmanas tai vadina malonės įvykiu, atsitikimu. Prasidėjęs Jėzaus kančioje ant kryžiaus, tikėjimo žodžiu jis perduodamas ir priimamas tų, kurie tiki.

Bultmanas ne tik sukonkretina malonės šaltinį, – Jėzus Kristus yra vienintelis tarpininkas tarp žmogaus ir Dievo, – bet ir malonę sudabartina. Malonė yra pasiekiama šiandien. Maloningas Dievo aktas vyksta dabar. Dievo dovana nebuvo skirta vien pirmiesiems Jėzaus mokiniams, malonės dovanos (gr. charismata) nebuvo išdalintos vien tik apaštalams, malonė, o sykiu ir Dievo meilė bei jėga nepranyko drauge su apaštališka bažnyčia, bet yra prieinamos šiandien. Malonė kaip ir išgelbėjimas laiko prasme egzistuoja „dabar“, arba, pasitelkiant Laiško hebrajams autoriaus terminą, „šiandien“: „jei šiandien išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių“ (Hbr 3, 7-8).

Malonė atveria kalbančiojo Dievo realybę. Dievo žodis skambėjo ne tik tuomet, kai buvo sukurta visata, ne tik ant Sinajaus kalno, kur jis buvo užrašytas ant  akmens plokščių, ne tik prie Jordano upės, Jėzui krikštijantis pas Joną Krikštytoją, ne tik prie Genezareto ežero, Galilėjos sinagogose ir Jeruzalės šventykloje, kur mokė pats Jėzus, ne tik angelų lūpomis, Jėzui prisikėlus iš numirusiųjų ir žengiant į Dangų, ir galiausiai ne tik apaštalų, skelbusių geras žinias visiems, tiek žydams, tiek pagonims, lūpomis. Dievo žodis skelbiamas ir šiandien. Dievas vėlgi, pasak Laiško hebrajams: „nustato tam tikrą dieną, po tiek daug laiko, kartodamas Dovydo lūpomis, – „šiandien“, – kaip ir buvo pasakyta: „Šiandien, jei išgirsite Jo balsą, neužkietinkite savo širdžių.“ (Hbr 4, 7).

Bultmanas pastebi, jog Pauliaus požiūriu Dievo malonė ir apskritai Kristaus palaiminimas susiejamas su Dievo žodžio skelbėju. Todėl Paulius galėjo drąsiai rašyti romiečiams, jog atvyks su „Kristaus palaimos pilnatve“ (Rom 15, 29). Prisikėlęs Kristus kalba per savo apaštalą ir veikia per jį (Rom 15, 18-19). Per savo tarno žodžius, jei jie neatstumiami, Kristus ateina, apsigyvena ir taip pat veikia patikėjusiuose (2 Kor 13, 3).

Kas sykį, kai skamba Dievo žodis, klausytojas pamato savo egzistencinę situaciją. Tarsi Žodis jį nurengtų ir pastatytų prieš veidrodį. Todėl, kiekvieną kartą – „šiandien“ – akistatoje su Žodžiu mes renkamės: atsiveriame išgelbėjimui arba gelbėjamės patys. Dievo žodis nėra bendrinis. Jis šaukia asmenį iš jo egzistencijos į savąją. Galime sakyti, jog, klausydamas Dievo žodžio, žmogus suvokia, jog tai yra labai aktualu jam. „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis. (Hbr 4, 12) Kaip likti abejingam išgirdus tokį Žodį? Neįmanoma. Nebent išgelbėjimas būtų suvokiamas ne kaip dovana, o kaip pasiekimas, gaunamas darbais, o ne malone.

Evangelijos pagal Joną prologe Kristaus įsikūnijimas ir gyvenimas tarp žmonių įvardinamas kaip didele malone: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. <…> Tikrai iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės.“ (Jn 1, 14-16). Tačiau Bultmanas malonės įvykį visų pirma sieja ne su įsikūnijimu, bet su Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu iš numirusiųjų. Malonė negali būti suvokta be nuodėmės. Atstovaudamas žmoniją, Jėzus miršta už visų nuodėmes ir prisikelia kiekvieno išteisinimui: „visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės,  o išteisinami dovanai jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje Kristuje.“ (Rom 3, 23-24). Malonės galia regima nusidėjėlio perkeitime. Per malonę netinkamas tampa tinkamu Dievui. Pasmerktasis virsta išrinktuoju. Nuteistasis – nuteisintu. Šis esminis perkeitimas žmogui nieko nekainuoja, nes malonė duodama „dovanai“ (gr. dōrean). Malonė neturi kainos. Todėl jos jokiu būdu nenusipirksi. Malonė neįkainuojama, nes ji Dievo Sūnui kainavo gyvybę.

Jėzaus paklusnumas Dievo valiai tikriausiai yra svarbiausias malonės įvykio aspektas. Kadangi Jėzus buvo „klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“, jis pelnytai buvo Dievo išaukštintas ir pranoksta likusių žmonių egzistenciją (Fil 2, 8). Jėzaus paklusnumas kontrastuoja su Adomo nusižengimu. Pauliaus akyse šie du tampa visos žmonijos tarpininkais. Adomas „visiems žmonėms užtraukė teismą ir pasmerkimą“, o Kristaus malonės dovana „iš daugybės nusikaltimų atvedė į išteisinimą“ (Rom 5, 18.16). Pastebėtina, kad šiame kontekste Paulius vartoja žodį charisma. Išteisinimas malone ir gyvenimo su Dievu apstybė Pauliaus teologijoje yra įvardinama kaip didžiausioji charizma.

Čia norėtųsi atkreipti dėmesį į tai, kad, svarstydamas apie malonę kaip Kristaus paklusnumo įvykį, Bultmanas beveik pamiršta transcendentinį malonės aspektą, kurį Paulius mini savo laiškuose. Pavyzdžiui,

[Dievas] išgelbėjo mus bei pašaukė šventu pašaukimu, ne pagal mūsų darbus, bet savo paties nutarimu bei malone, kuri buvo suteikta mums Kristuje Jėzuje prieš amžinuosius laikus, o dabar apreikšta, pasirodžius mūsų Gelbėtojui Jėzui Kristui, kuris sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija. (2 Tim 1, 9-10)

Kaip matome, Paulius kalba apie malonę, kaip suteiktą ir apreikštą. Suteiktą prieš amžinuosius laikus, o apreikštą Jėzaus Kristaus tarnavimo Žemėje metu. Malonė yra amžinai esanti Jėzuje Kristuje kaip Dieve, tačiau pas mus ateina per konkretų istorinį įvykį – Jėzaus iš Nazareto mirtį ir prisikėlimą iš numirusių. Pauliaus mąstyme istorinis Jėzus ir tikėjimo Kristus yra vienas ir tas pats.

Bultmanas, manydamas, jog istorinio Jėzaus neįmanoma moksliškai įrodyti, mėgina jį susieti tik su Žodžio skelbimu (gr. kerygma) čia ir dabar. Kristus atrandamas kerygmoje, kuri iš esmės perkeičia egzistencinę žmogaus situaciją. Šį Bultmano rūpestį galima suprasti ir pateisinti. Jis oponuoja 18-19 a. teologams, perdėm pasitikėjusiais mokslo pažanga ir Naujojo Testamento aiškinimui pasitelkusiems vien istorinius-gramatinius metodus. Panašiai kaip Bartas (nepaisant jų teologinių skirtumų ir tarpusavio kritikos), Bultmanas negali susitaikyti su 19 a. moderniosios teologijos tendencijomis ir suvokia, kad istorinė-empirinė metodika negali aprėpti ir juo labiau patvirtinti biblinio apreiškimo paradokso.

Tačiau perkeldamas malonę pilnai į Žemę ir traktuodamas ją kaip eschatologinį įvykį, Bultmanas turi kažkokiu būdu paaiškinti priešistorinę Dievo Sūnaus esatį ir Dievo malonės, kuri transcenduoja laiką ir erdvę, prigimtį. Šį rimtą iššūkį jis mėgina spręsti, ieškodamas Pauliaus teologijoje gnosticizmo ir apokaliptinės judaizmo tradicijos įtakos. Čia neturime nei galimybės, nei tikslo apžvelgti, kaip Bultmanas interpretuoja mitus, kurių elementus jis regi Naujojo Testamento tekstuose. Į klausimą, „Kaip aiškinti mitologiją?“, Bultmanas atsako, „Egzitenciškai“. Ne tik mitologijos pėdsakai, bet išgelbėjimo istorija Bultmanui visų pirma yra egzistencinė atskiro individo istorija. Natūralu, kad tokia vizija visą dėmesį sutelkia į išganingą Dievo veiksmą Jėzuje Kristuje ir tai, kaip ši žinia yra akceptuojama individo. Dievo jėga ir malonė patiriama tik asmeniškai tikint. Tikėjimas Jėzumi Kristumi padeda žmogui pasiekti autentišką egzistenciją ir palikti neautentišką būvį.

Visgi, Paulius, nepriklausomai nuo to, kokie šaltiniai formavo jo teologiją, malonę apibūdinama ne tik kaip imanentinę, bet ir kaip transcendentinę. Tiek anapus, tiek šiapus, tiek prieš laiką, tiek laike ji yra susieta su Jėzaus Kristaus asmeniu. Šį ryšį Paulius ne kartą pabrėžia palaiminimuose, kuriais užbaigia savo laiškus, kaip antai: Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė tebūna su jumis visais (2 Tes 3, 18, taip pat 2 Kor 13, 13). Laiške galatams Paulius pasako dar trumpiau – tiesiog Kristaus malonė: „Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos“ (Gal 1, 6).

Pastaroji ištrauka veda mums prie kito esminio klausimo, kuriam apaštalas Paulius skiria daug dėmesio – t.y. malonės ir Įstatymo darbų antitezės. Į tai pasigilinsime kitame straipsnyje.

 

 

9 komentarai apie “Kristaus malonė

  1. Asta

    Na, nepasakyčiau, ar ST ten tikrai įdomiau, bet ten tiktai daug baisiau. Dievo malonė NT suteikia galimybę žmogui atgailauti už bet kurią nuodėmę, net ir pačią baisiausią. O ST Dievas už kai kuriuos nusižengimus buvo nustatęs mirties bausmę, ir nesuteikęs jokios galimybės nei atgailauti, nei pasitaisyti, tiems kurie atliks tuos nusižengimus, nebebuvo antros galimybės. O dėl NT malonės mes turime ir antrą, ir trečią, ir n-tą galimybę.

  2. Neringa

    Apie baznytine istorija esma daug studiju ir malones akivaizduma. Butu idomiau paskaityti studijas apie malone ST, Giedriau….jei ka ten tikrai idomiau.

  3. Neringa

    Dievo jega ir malone patiriama asmeniskai tikint.Viskas tuom ir pasakyta. Pasmerktasis virsta isrinktuoju!!! Siandien!!!Veikia!!!Asmeniskai!!!Ir gyvai!!!

  4. Asta

    Teisingai Bultmanas pastebi, kad malonė tai dabar vykstantis Dievo maloningos dovanos aktas. Tačiau, kaip šiandien akistatoje su Dievo Žodžiu, kuris „šaukia asmenį iš jo egzistencijos į savąją“, žmogui, suvokusiam, jog tai labai aktualu jam, atsiverti išgelbėjimui? Kaip primti Dievo malonę, kuri pasiekiama šiandien? Kaip tai padaryti praktiškai? Kokiais žodžiais kreiptis į Dievą?

    Giedriau, mano pasiūlymas – šiame tinklapyje įdėti atsivertimo maldą.

  5. Mindaugas M.

    Dėkui, Giedriau, už patikslinimą. Tik sąvokų klausimai labiau aktualūs tiems, kas siekia racionalios diskusijos/pagrindimo. Didžioji dalis krikščionių sąvokose mažai gaudosi. Tai nebūtinai blogai, nes tik retas turi tiek noro gilintis, kiek protestantai 🙂 Tikintis gali daug priimti nežinodamas tų sąvokų skirtumų, bet kartu išlikti siekiantis evangeliško gyvenimo. Sąvokos sistematizuoja pažiūrų sistemą, o praktinėje krikščionybėje dar klausimas, ar sisteminis aiškumas taip jau padeda. Tad, jei iš evangelijų negalėtume artikuliuoti malonės sąvokos pilnai, jų gairės padėtų praktiškai ją patirti…
    Geriau žinomi ortodoksų mokytojai dažnai remiasi Bažnyčios Tėvais. Tiek kalbant atskiromis tikėjimo temomis, tiek aiškinant Raštus, bus ieškoma nuorodų Tėvuose. Protestantų teologija, nors dažnai ir neišskiriant, irgi didele dalimi remiasi Bažnyčios Tėvais. O tiksliau – vienu iš jų – Augustinu. Jo suformuluotos koncepcijos naudojamos ir protestantiškos malonės statybinei medžiagai. Nesu žinovas, bet, matyt, be Augustino prigimtinės nuodėmės koncepcijos nebūtų ir Liuterio ‘eureka!’ Ortodoksų Bažnyčioje Augustinas užima garbingą, bet tikrai ne prioritetinę Tėvų vietą (yra didesnių autoritetų). O jo prigimtinės nuodėmės sąmprata nepriimama, nes laikoma, kad ji nesutaria su kitais garbingais Tėvais. Augustinui priskiriama ir daugiau reikšmingų teologijos klaidų (istoriškai tradiciniu ortodoksų požiūriu).
    Tad, mano manymu, esminis pokalbis ne tarp denominacijų, bet Tėvų. Žinoma, protestantai teigia, kad pirmiausia remiasi Raštu, o tik po to kitais šaltiniais, bet, kokia būtų diskusija be Bažnyčios Susirinkimų, be Tėvų suformuotų pagrindų? Kalbant apie Augustino prigimtinę nuodėmę, matyt, ortodoksų akcentas būtų kitoje koncepcijoje, dažnai sutinkamoje jų mokyme – sinergija. Kitavert, visos didžiosios krikščionybės šakos dėl malonės prigimties/charakteristikos sutaria. Čia akivaizdu.
    Asta, dabar jau neturiu laiko tamstai paantrinti, bet džiugu, kad papildai 🙂

  6. Asta

    Karl Barth, išnagrinėtas pirmame straipsnyje, ir Rudolf Bultmann šiame straipsnyje, abu yra protestatntų teologai. Manau dėl to Mindaugas tai ir įvardino kaip protestantišką sampratą. Nemažiau įdomu būtų paskaityti tokią pat išsamią analizę sakykim Joseph Ratzinger ar kito ne protestatntų teologo, kad galėtume palyginti, ar yra skirtumų. Šiaip jau tarp pačių Barto ir Bultmano taip pat yra malonės supratimo skirutmų, nors abu rėmėsi ta pačia Pauliaus malonės teologija.

  7. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Ačiū, Mindaugai, už įdomų pamąstymą. Be abejo, tam tikra prasme visas Naujasis Testamentas, o įžvalgesniam skaitytojui ir visas Raštas yra pilnas malonės. Jei ji tiesiogiai neįvardinama, tai numanoma. Ne viena alegorija ir parabolė taip pat apibūdina tai, ką mes suvokiame kaip malonę.
    Visgi, malonės sąvoka būtų nepilna be apreiškimo, kurį mums paliko Paulius. Pakartosiu tai, ką jau esu rašęs:
    Naujajame Testamente malonė (gr. charis) iš viso minima 155 kartus. Iš jų 103 priklauso Pauliui. Taigi Pauliaus tekstyną pagrįstai galime vadinti malonės teologija, o jį patį malonės teologu. Beje, jo paties žodžiais tariant, liudyti Dievo malonės Evangeliją buvo jo tarnystės esmė (Apd 20, 24).
    Pauliaus malonės teologija reikšminga ne tik dėl apimties, bet dėl savo turinio, atveriančio anksčiau nepažintus Dievo minties lobynus.
    Taip pat įdomumo dėlei – Mato ir Morkaus evangelijose malonės termino apskritai nėra. Luko raštuose ji minima, tačiau tai mažai teprideda prie to, ką jau žinome iš ST.
    Mielai perskaityčiau rašinį tema “Malonė evangelijose”, tiesa, siūlyčiau išskirti sinoptikus. Nemažiau įdomu būtų paskaityti ir studiją tema “Ortodoksinė malonė” arba “Katalikiška malonė”.

  8. Asta

    „Bet juk kitais aspektais Kristaus malone galima aiskinti remiantis isskirtinai Evangelijomis“

    Pritariu Mindaugui. Prie straipsnio „Malonė kaip nesuvokiama tiesa“ mano 2-as komentaras būtent ir buvo paremtas specialiai vien tik Evangelijomis.

  9. Mindaugas M.

    Kaip viename savo kurinyje pastebejo Exupery, laisve reikalinga tam, kuris ko nors siekia. Dievas dovanoja malone, bet zmogus turi ja priimti ir toliau ja puoseleti. Pastarieji veiksmai gali buti vadinami tikejimo darbais. Bet tai gal jau sekancio teksto tema… Man kilo stai koks klausimas – ar teisinga Kristaus malone aiskinti remiantis iskirtiniu demesiu apastalo Pauliaus laiskams (tekste jo vardas minimas 13 k.)? Del ju apimties, mokymo? Bet juk kitais aspektais Kristaus malone galima aiskinti remiantis isskirtinai Evangelijomis. O Jokubo laiskas per mazas apimtimi, tad gali buti laikomas antraeiliu? Pvz., vaikas apastalo Pauliaus nesupras, bet is Evangeliju Kristaus charakterio portreta susidarytu. Taigi straipsnis protestantiskos malones sampratos remuose. Butu saunu, jei butu patikslinta pozicija.

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.