Liudvigsburge su Karoliu Genučiu kalbamės apie mano tikėjimo pradžią, Sąjūdžio laikus ir dabartį (I d.)
Autoriaus Archyvai: Giedrius
Homilija valtyje
Tikėjimas – nevienpusis, Dievo namuose ne vienas kambarys, jų daug. Tikėjimas nesusiaurina akiračio, o jį praplečia, suteikdamas Dievo perspektyvą. Kristus yra kelias, kuriuo turime nepaliaujamai keliauti. Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio. Jį žengę, nesustokime.
Kur baigiasi Morkaus Evangelija
Palikdami vietos Dievo žodžio autorystės slėpiniui, skaitome kelias nuo pirmųjų krikščionijos amžių žinomas Evangelijos pagal Morkų pabaigas.
Kunigystė
Kodėl judaizme neliko kunigystės ir kodėl be jos egzistavo ankstyvoji krikščionybė? Kunigystė kaip dvasinis luomas ar kaip kiekvieno tikinčiojo pašaukimas? Apie kunigystės esmę ir jos ateities viziją.
Reformacija
Reformacijos paradigmą mėginame suvokti, sugretindami judėjų poegzilinės kartos Shivat Tziyon – sugrįžimo į Sioną periodą (VI a. pr. Kr.) ir XVI a. Reformacijos pradžią Europoje. Ypatingo dėmesio sulaukia Ezros ir M. Lutherio pastangos perduoti Šventojo Rašto prasmę paprastiems žmonėms suprantama kalba.
Kelyje
Apie dvi žmogaus būsenas – „šalia kelio“ ir „kelyje“.
Tradicija
Palyginę judėjų ir krikščionių tradicijas atrandame ne vieną panašumą. Religinės tradicijos neišvengiamos, tačiau jos yra ribotos ir niekada neturėtų užimti Dievo vietos. Žmogų pašventina Dievas, o ne vienos ar kitos tradicijos laikymasis.
Šventoji geografija
Skaitydami Naująjį Testamentą nuolatos susiduriame su įvairiomis geografinėmis vietovėmis: miestais ir kaimais, jūromis ir mariomis, upėmis ir tvenkiniais. Dažniausiai tam neteikiame didelės reikšmės ir, deja, praleidžiame dalį apreiškimo. Dalis žinios lieka neišgirsta ir nesuprasta. Evangelijoje atrandame geografiją, tačiau dar svarbiau, toje geografijoje atrasti Dievo minčių slėpinius ir juos išsiaiškinti. Šį kartą – apie stebuklus nešventose vietose ir kodėl tokių Kristui apskritai nėra.
Konferencija Tėvo namuose | Būti žmogumi
Rugpjūčio 6 d. 10 val. Šiauliai, Polifonija, Aušros al. 15
Konferencijos tema bus gvildenama dviem pjūviais: bibliniu ir estetiniu, teologiniu ir meniniu. Tėvas savo namuose ieško žmogaus. Ne tarno, ne šventojo ar angelo, bet žmogaus. Paradoksalu, bet krikščionių tapatumas yra iš dalies praradęs žmogiškumo aspektą. Evangeliją skelbiame taip, tartum priklausytume aukštesnei rasei, tartum patys nebūtume klystantys, nusidedantys žmonės. Todėl visų pirma turime leistis Tėvo surandami. Nebegalime slėptis prisidengdami kaip Adomas ir Ieva figos lapais – savo pasiekimais, titulais, susikurtu, tačiau tikrovės neatitinkančiu visažinystės ir neklystamumo paveikslu. Tik būdami savimi, tapę tikrais žmonėmis pasieksime kitus, kurie galbūt kol kas kaip sūnus palaidūnas gyvena tolimame krašte, bet ilgisi Dievo namų ir yra pasirengę į juos sugrįžti.
Apaštalo apnuoginta širdis
„Žmogaus apnuoginta širdis“ – taip savo eiles yra pavadinęs Vytautas Mačernis. Šiuos poeto žodžius skolinuosi apaštalui Pauliui apibūdinti. Rašydamas geram savo bičiuliui, Paulius iš tiesų apnuogina savo širdį. O mes, žvelgdami iš tolo, ją galime palyginti, vėlgi Mačernio žodžiais, su „skaisčiai šviečiančia žvaigžde“ – Kristumi. Trumpiausias iš Pauliaus laiškų nestokoja intrigos: narpliojame įstabią dviejų apaštalo sūnų istoriją ir aiškinamės, ko ji gali pamokyti mus.
Epistoliniai kūriniai ir kaip jie mus pasekė
Dievo žodis į žemę ateina apsivilkęs kūnu: Šv. Raštas užrašytas daugelio autorių skirtingais laikmečiais ir, žiūrint žanro, yra labai skirtingas. Neretai pabrėžiama, kad Biblija yra Dievo žodis (ir taip yra iš tikrųjų), tačiau sykiu dedama labai mažai pastangų Dievo mintims išsiaiškinti. Skirtingų literatūrinių žanrų, kaip antai, kronikų, pranašysčių, apokaliptinio, epistolinio ir kitų sumetimas į vieną krūvą, neatsižvelgiant į kultūrinį ir istorinį kontekstą, kiša koją, mėginant suprasti, ką Dievas nori pasakyti. Epistolos sudaro nemažą NT dalį ir teologine prasme yra ypač reikšmingos. Paskaitoje mėginame įsižiūrėti į Dievo žodžio kūną, – papirusus ir pergamentus, – nes juose įrėžtos žymės tarsi Kristaus stigmos apreiškia, koks yra Dievas.
Mirtis?
„Samprotauti apie mirtį iš anksto – neabejotinai naudinga. Kas moko žmones mirti, moko juos gyventi“ – Michel de Montaigne.
Tėve mūsų
Žvelgiame į mūsų dangiškojo Tėvo paveikslą.
Fariziejai
Siekiantiems gyventi be veidmainystės raugo.
Veidmainystė
Apie tai, kas mus žlugdo labiausiai.