Maldos Baltuosiuose rūmuose, Pentagone ir Vatikane

Apaštalas Paulius ragina tikinčiuosius melstis „už karalius ir visus valdžios atstovus, idant ramybėje ir rimtyje visuomet garbindami Dievą gyventume oriai“ (1 Tim 2, 2). Kai jis rašė šį laišką, Romos imperatorius buvo Neronas – ambicingas ir nedoras pirmasis Bažnyčios persekiotojas. Tad melstis už valdovus, tiek blogus, tiek gerus, yra bibliška.

Tačiau vienaip maldos skambėdavo, kai Romą valdė tokie Bažnyčios priešai kaip Neronas ir Domicianas (greičiausiai pastarojo valdymo metais buvo parašyta Jono „Apokalipsė“), kitaip – kai į valdžią atėjo Konstantinas. Vienokios maldos kyla persekiojimų metu, kitokios – kai krikščionims suteikiama laisvė garbinti ir gyventi oriai. Vienaip meldžiamasi demokratinėje santvarkoje, kitaip – teokratinėje.

Šį kartą pažvelgsiu į JAV prezidento, kuris puoselėja teokratinę JAV valdymo viziją, „maldos karius“, o tiksliau – į jų maldų turinį, atskleidžiantį Naujosios apaštališkosios reformacijos (NAR) pamatines idėjas. Apie jas skaitykite ankstesniame straipsnyje.

Donaldo Trumpo socialinėje paskyroje DI generuoti du pastarieji paveiksliukai dar kartą patvirtina: dabartinis JAV prezidentas vadovaujasi teokratiniu valstybės valdymo modeliu ir save pozicionuoja kaip Dievo Pateptąjį (t. y. Kristų). Ir nors, kilus dideliam pasipiktinimui, paveiksliukas, vaizduojantis D. Trumpą, vilkintį raudoną mantiją ir rankų uždėjimu antgamtine galia gydantį ligonį, buvo pašalintas, jis bene iliustratyviausiai liudija įsitikinimą, kad D. Trumpas yra Dievo išrinktas ir apdovanotas ypatingomis galiomis valdyti JAV, visą pasaulį ir visatą (šias ambicijas atspindi antroji nuotrauka su D. Trumpo bokštu Mėnulyje).

Mesijiniam D. Trumpo vaidmeniui pritaria ir jį bibliškai grįsti mėgina prezidentą palaikantys krikščionys nacionalistai (religijos tyrėjai NAR judėjimo idėjas neretai priskiria krikščionių nacionalistų ideologijai), Baltųjų rūmų Tikėjimo biuras, reguliariai rengiantis maldos susirinkimus už D. Trumpą.

Pasiklausykime kelių tokių maldų, pradėdami nuo biuro vadovės P. White maldos 2017 m. sausio 20 d. per D. Trumpo inauguraciją: „Mes ateiname pas Tave, Dangiškasis Tėve, Jėzaus vardu su dėkingomis širdimis, dėkodami Tau už šią nuostabią šalį, kurią Tu skyrei savo tautai. Pripažįstame, kad esame palaiminta tauta, turinti turtingą tikėjimo ir tvirtybės istoriją, o mūsų ateitis kupina vilčių ir prasmės.

Mes suprantame, kad kiekviena gera ir tobula dovana ateina iš Tavęs, o Jungtinės Amerikos Valstijos yra Tavo dovana, už kurią reiškiame savo dėkingumą. […]

Tavo malonė tebūna su šia viena tauta, priklausančia Dievui. Tegul šios Jungtinės Amerikos Valstijos tampa vilties švyturiu visiems žmonėms ir tautoms, gyvenančioms Tavo valdžioje (under your dominion), – tikra viltimi žmonijai.“

Šių metų kovo 25 d. JAV gynybos sekretorius Pete’as Hegsethas maldos susirinkimą Pentagone (tokius jis rengia kas mėnesį) pradėjo malda, kurią jam atsiuntė kapelionas, dalyvavęs Venesuelos prezidento Nicolo Maduro pagrobimo operacijoje.

Anot P. Hegsetho, kapelionas, palydėdamas karius į šią karinę operaciją, meldėsi šiais žodžiais: „Persekiojau priešus ir pasivijau, nepasukau atgal, kol jų nesunaikinau. Sužeidžiau juos, kad nebegalėjo pasikelti, krito jie man po kojomis. Tu apjuosei mane jėga kovai ir atidavei man tuos, kurie sukilo prieš mane. Tu palenkei prieš mane mano priešus, kad galėčiau sunaikinti tuos, kurie manęs nekenčia. Jie šaukė, bet niekas nepadėjo, į Viešpatį kreipėsi – Jis neatsiliepė. Sutrypiau juos į žemės dulkes, kaip gatvių purvą sumyniau“ (Ps 18, 38–43).

[…] Suteik šiems kariams aiškius ir teisius smurto taikinius, apsupk juos skydu, apsaugok tuos, kurie nekalti ir be dėmės, padaryk, kad jų, kaip išlavintų karžygių, strėlės negrįžtų tuščios – tegu kiekviena kulka, lekianti į teisumo ir mūsų didžios valstybės priešus, pasiekia tikslą.

Suteik jiems išminties kiekviename sprendime, ištvermės artėjantiems išbandymams, nesulaužomos vienybės ir triuškinančių smurto veiksmų prieš tuos, kurie neverti pasigailėjimo. Išsaugok jų gyvybes ir sustiprink jų ryžtą. Tegul teisingumas bus įvykdytas greitai ir be gailesčio, kad blogis būtų nugalėtas, o nedoros sielos būtų atiduotos amžinam prakeiksmui, kuris jų laukia. Nedorėliai bėga, nors niekas jų nesiveja, o teisieji yra drąsūs kaip liūtai. Prašome to su drąsiu pasitikėjimu ir galingu Jėzaus Kristaus, visų karalių Karaliaus, vardu. Amen.“

Šių maldų žodžiuose slypi tarpusavyje susiję doktrininiai kodai. Antai P. White teigia, kad Dievas yra su prezidentu D. Trumpu, kad blogis būtų nugalėtas, o iš P. Hegsetho pasitelktos kapeliono maldos sužinome, kad tą blogį nugalės į Venesuelą ir Iraną pasiųsti JAV kariai. Jau minėtame DI paveiksliuke danguje virš D. Trumpo esantys angelai vaizduojami kaip kareiviai, kuriems vadovauja greičiausiai arkangelas su trimis ragais (kai kas jame įžvelgia Liuciferį, bet aš dvejočiau, kad DI aprašyme jis būtų minimas). Tikėtina, kad ši apokaliptinė detalė paimta iš pranašo Danieliaus regėjimo apie galingų karalysčių, kurias simbolizuoja žvėrys ir ragai, pakilimą ir žlugimą, kol galiausiai Dievas jas nuteisia ir įkuria savo amžinąją karalystę (beje, Dan 7, 8 mini tris išrautus ragus, kad atsirastų vietos mažam, išdidžiai kalbančiam). Neatsitiktinai paveikslėlyje pavaizduota ir šalia ligonio esanti maldininkė (P. White?), kurios maldos padeda prišaukti dangaus kariauną, teikiančią ypatingas galias JAV prezidentui. 

Grįžkime prie inauguracinės prezidento konsultantės maldos, kurioje ji išpažįsta, kad Jungtinės Amerikos Valstijos, „ši nuostabi šalis“, yra atiduotos Dievo tautai. Krikščionys nacionalistai laikosi nuomonės, kad Jungtinių Valstijų nepriklausomybės kūrėjai ją regėjo kaip krikščionišką valstybę. MAGA lozungas („Make America Great Again“) numano, kad tėvams Dievo duotą mandatą JAV prarado, todėl jį reikia susigrąžinti ir padaryti Ameriką vėl didžią. P. White malda per D. Trumpo inauguraciją reiškia būtent tai: krikščionys yra vieninteliai teisėti šios šalies šeimininkai, kuriems pavesta ją valdyti.

Gynybos sekretoriaus P. Hegsetho malda atskleidžia, kas laukia tų, kurie nepripažįsta šios Dievo valdžios: jie yra „teisumo ir didžios tautos priešai, neverti pasigailėjimo, jų nedoros sielos turi būti atiduotos amžinam prakeiksmui“. Taigi krikščioniškas nacionalizmas vietos palieka tik tiems, kurie priima šią ideologiją; visi kiti yra priešai, su kuriais ne tik galima, bet ir reikia susidoroti. Be abejonės, tai iš esmės priešinga Kristaus mokslui, bet krikščioniškas nacionalizmas turi savo Evangelijos versiją, pagal kurią Dievo karalystė įtvirtinama galia.

Ryškus evangelikų atstovas Franklinas Grahamas Didžiąją savaitę melsdamasis Baltuosiuose rūmuose sakė: „Esteros knygoje parašyta, jog persai, tai yra iraniečiai, siekė išžudyti visus žydus, jų moteris ir vaikus, tačiau Dievas išaukštino Esterą, idant būtų išgelbėta žydų tauta. Taip ir šiandien iraniečiai, jų nedoras režimas, nori sunaikinti žydus panaudodami atominį ginklą. Bet Tu, Tėve, išaukštinai Donaldą Trumpą kaip tik šitokiam laikui [šį kodą mini ir P. White, apie tai – ankstesniame straipsnyje] ir mes meldžiame, kad Tu jam suteiktum pergalę, […] meldžiame už Irano žmones, kad išlaisvintum juos iš islamo lunatikų. […] Tėve, apsaugok prezidentą Trumpą.“

Šios maldos žodžių plačiai komentuoti, regis, neverta, nes ji gėdinga ir iš esmės prieštarauja Naujojo Testamento žiniai. Krikščionys pašaukti būti taikdariais, o ne karo kurstytojais ir teisintojais. Bet tampa aiškiau, kad padrąsintas tokių Didžiosios savaitės maldų – jų buvo kur kas daugiau nei minima šiame straipsnyje  – antrąją Velykų dieną JAV prezidentas parašė: „Ištisa civilizacija mirs šią naktį.“

Religinis fundamentalizmas: Pentagonas grasina Vatikanui, D. Trumpas protina Leoną XIV

Musulmonų fundamentalistų įsitikinimas, kad jie kovoja teisų „šventą karą“, nebestebina. Mums jau lyg ir suprantama, kad jie klysta, iškraipo Koraną ir neatstovauja islamui. Visai kas kita jų vaidmenyje matyti dabartinės JAV valdžios pareigūnus ir juos palaikančius maldininkus. Kas jiems viešai pasakys, kad jie klysta ir klaidingai aiškina Šventąjį Raštą, kad tokios maldos diskredituoja krikščionybę? D. Trumpo užtarėjams, regis, visai nesvarbu, kad prezidentas nuolatos meluoja, burnoja, save giria, kitus žemina, sėja neapykantą ir siekia susidoroti su kiekvienu, kuris jam nepritaria. Lygiai taip elgėsi Senajame Testamente aprašyti klaidingi rūmų pranašai, kurie visada kalbėdavo tai, kas patinka nedoram karaliui (pvz., 1 Kar 22, 1–38).

Dar sausio mėnesį Pentagone karo politikos viceministras Elbridge’as Colby buvo slaptai pasikvietęs kardinolą Christophą Pierre’ą – tuometinį popiežiaus Leono XIV nuncijų Jungtinėse Valstijose – ir jam leido nedviprasmiškai suprasti, kad JAV savo nuožiūra naudos karinę galią, o Katalikų Bažnyčiai vertėtų stotis į jos pusę. Šią žinią lydėjo istorinė nuoroda į Avinjono nelaisvę (popiežių rezidavimo Prancūzijoje laikotarpis 1309–1377 m.), kurios metu septyni iš eilės popiežiai buvo pavaldūs karaliui. Kai kurie Vatikano atstovai tai suprato kaip grasinimą, reikalui esant, panaudoti karinę galią ir prieš Šventąjį Sostą. Kad ir kaip būtų, popiežiaus Leono XIV vizitas į Jungtines Valstijas, numatytas vėliau šiais metais, buvo atidėtas neribotam laikui.

D. Trumpo nepasitenkinimą popiežiumi Leonu XIV lemia pastarojo evangelinis rūpestis visuomenės pažeidžiamiausiais, emigrantais ir vargšais, taip pat karinės galios smerkimas, bet ne mažiau ir tai, kad popiežius yra amerikietis. Bet kuris „tikras amerikietis“ privalo pritarti D. Trumpui, antraip jis yra „lunatikas“, „radikalus leftistas“, žodžiu, valstybės priešas.

Apskritai Leonas XIV turėtų būti dėkingas D. Trumpui, nes jis buvo išrinktas popiežiumi tik todėl, kad konklava manė, jog „tai bus geriausias būdas susidoroti su prezidentu Donaldu J. Trumpu“. Jei D. Trumpo nebūtų Baltuosiuose rūmuose, Leono XIV nebūtų Vatikane.

Balandžio 13 d. žinutėje JAV prezidentas rašo, kad jam patinka popiežiaus brolis Louisas, nes jis visiškai pritaria MAGA idėjoms, o štai Leonas XIV jų nesupranta. Popiežius D. Trumpui nepatinkąs, nes esą pataikauja radikaliajai kairei. Apskritai Leonas XIV turėtų būti dėkingas D. Trumpui, nes jis buvo išrinktas popiežiumi tik todėl, kad konklava manė, jog „tai bus geriausias būdas susidoroti su prezidentu Donaldu J. Trumpu“. Jei D. Trumpo nebūtų Baltuosiuose rūmuose, Leono XIV nebūtų Vatikane. Mūsų aptarimui reikšminga yra kita mintis: „Aš nenoriu popiežiaus, kuris kritikuoja Jungtinių Valstijų prezidentą dėl to, kad aš darau būtent tai, kam buvau išrinktas.“ Taigi, D. Trumpas atkartoja jį remiančių maldininkų teiginius, kad jis išaukštintas būtent šiam laikui, ir savo ypatingą misiją laiko aukštesne už popiežiaus.

Nemanau, kad JAV prezidentas yra pranašautas antikristas. Vis dėlto suprantu, kodėl kai kurie tokiu jį laiko. Ne vienas antikristo apibūdinimas Naujajame Testamente tiktų ir D. Trumpui, kaip antai: „Savivalės žmogus, pražūties sūnus, kuris priešinasi ir iškelia save virš visko, kas vadinama Dievu ar šventenybe, ir pats sėdasi Dievo Šventykloje, rodydamas, kad yra Dievas“ (2 Tes 2, 3–4).

Man nuoširdžiai liūdna dėl JAV evangelikų, kurie, sutapatinę tikėjimą su politinės dešinės ideologija, D. Trumpą laiko išskirtiniu Dievo įrankiu. Dažniausiai jis lyginamas su Senajame Testamente minimu „pateptuoju“ – persų karaliumi Kyru, kuris leido judėjams tremtiniams grįžti į Jeruzalę ir aprūpino juos šventyklai atstatyti (Ezr 5, 13–15; Iz 45, 1–6).

Po kelerių Rusijos karo prieš Ukrainą metų mes jau nebesistebime, kad Maskvos patriarchas laimina šį karą, kad šios konfesijos kunigų pašventintos balistinės raketos lekia į gyvenamuosius namus ir žudo civilius gyventojus bei vaikus. Tačiau dabartinis JAV gynybos sekretorius taip pat meldžia, kad kiekviena kulka, paleista į didžios valstybės priešus, pasiektų tikslą. Rusija karą teisina tuo, kad būtina sunaikinti Vakarus užvaldžiusią bedievystę ir iškrypimą. Lygiai taip savo išpuolius Vakaruose traktuoja ir islamo fundamentalistai.

Atsitiktinai užtikau savo mintis, užrašytas po 2015 m. lapkričio 13 d. išpuolių Paryžiuje, pasiglemžusių 130 žmonių gyvybę. Viešame „Islamo valstybės“ pareiškime, kuriame ji prisiėmė atsakomybę už kraujo praliejimą, Paryžius vadinamas prostitucijos ir blogio sostine bei pagrindine Kryžiaus nešėja Europoje (galėtume sakyti, krikščioniška Babele). Kita vertus, žmogžudišką misiją vykdę kalifato kariai aukštinami dėl to, kad „atsižadėjo pasaulietiško gyvenimo ir puolė savo priešus, tikėdamiesi mirti dėl Alacho, […] kuris jiems suteikė pergalę ir įvarė baimę į kryžiuočių širdis jų pačių gimtinėje.“

Dabar karingų religinių fundamentalistų gretas papildė ir D. Trumpo administracija, kuri vadovaujasi panašia valstybės valdymo vizija: JAV demokratai ir demokratinės Europos valstybės priešinasi aukso amžiui, kurį visam pasauliui neša D. Trumpas.

Mes manėme, kad krikščionybė išaugo iš infantilios stadijos, kai kardu kovojama dėl Dievo karalystės, tik islamas – vis dar ne. Manėme, kad jokia mūsų dienų demokratinė valstybė negali skelbti švento karo. Tačiau maldos, į kurias atkreipiau dėmesį, liudija ką kita. Fundamentalistinės nuostatos, nepriklausomai nuo religijos, yra tos pačios: su šėtonu privaloma kovoti, dėl „šventos tiesos“ reikia imtis kalavijo, nes tik taip bus įtvirtinta Dievo valdžia žemėje.

Popiežiaus Leono XIV atsakas

Nenorėčiau baigti šia liūdna nata. Žinau ir nuoširdžiai džiaugiuosi, kad šiandien vis garsiau skamba drąsūs balsai, kritiškai vertinantys krikščionišką nacionalizmą, NAR doktrinas ir MAGA idėjas. Politinės ideologijos ir Evangelijos sinkretizmas yra erezija, kurią privalu įvardyti.

Labai apsidžiaugiau popiežiaus Leono  XIV žodžiais, ištartais Verbų sekmadienį. Jais ir norėčiau užbaigti. Homilijoje apmąstydamas Jėzų kaip Taikos karalių, popiežius cituoja pranašą Zachariją: „Jis išvarys kovos vežimus iš Efraimo ir karo žirgus iš Jeruzalės; karo lankas bus sulaužytas, ir jis skelbs taiką tautoms“ (Zch 9, 10). Taip pat primena Jėzaus liepimą Petrui: „Kišk savo kalaviją atgal į jo vietą: visi, kas imasi kalavijo, nuo kalavijo žus“ (Mt 26, 52).

Ir remdamasis šiomis Rašto vietomis daro išvadą: „[Jėzus] neapsiginklavo, savęs negynė ir nepradėjo jokio karo. Jis apreiškė romų Dievo veidą, kuris visuomet atmeta smurtą. Užuot gelbėdamasis, Jis leidosi prikalamas prie kryžiaus, taip priimdamas kiekvieną kryžių, nešamą bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje per žmonijos istoriją.

Broliai ir seserys, štai koks mūsų Dievas – Jėzus, Taikos Karalius, kuris atmeta karą. Ir Jėzaus niekas negali naudoti karui pateisinti. Jis neklauso ir atmeta maldas tų, kurie kariauja, sakydamas: „Nors ir daug melstumėtės, aš neklausysiu: jūsų rankos suteptos krauju“ (Iz 1, 15).

Žvelgdami į tą, kuris buvo nukryžiuotas už mus, matome nukryžiuotą žmoniją. Jo žaizdose matome šiandienos daugybės moterų ir vyrų patirtą skausmą. Jo paskutiniame šauksme Tėvui girdime verksmą tų, kurie sugniuždyti, neturi vilties, serga ir yra vieniši. O labiausiai girdime skausmingas dejones visų tų, kurie skriaudžiami smurto ir kurie yra karo aukos.

Kristus, Taikos Karalius, vėl šaukia nuo savo kryžiaus: „Dievas yra meilė! Pasigailėkite! Padėkite ginklus! Prisiminkite, kad esate broliai ir seserys!“

---

Publikuota bernardinai.lt, 2016.04.16