Mane nudžiugino, kad savo homilijoje, užbaigiančioje Maldų savaitę už krikščionių vienybę Romoje, popiežius Prancičkus, kreipdamasis į krikščionis ne katalikus, atsiprašė už pastariesiems padarytas skriaudas ir sykiu paragino katalikus atleisti, jei jie yra nukentėję nuo kitų konfesijų tikinčiųjų. Manau, kad tai sąžininga, drąsu ir tikrai krikščioniška. Nors didelių skriaudų iš katalikų nesu patyręs, tačiau kažkiek nuoskaudos širdyje, matyt, nešiojausi. Šis atsiprašymas mane liečia ir suteikia paguodos. Suvokiu, kad savo tikėjimo kelio pradžioje ir aš esu įskaudinęs ne vieną lietuvį kataliką, už ką nuoširdžiai atsiprašau.
Štai homilijos ištrauka, kurioje šios mintys skamba paties Pranciškaus žodžiais:
Šiais neeiliniais Gailestingumo jubiliejaus metais gerai atsiminkime, kad neįmanomas autentiškas vienybės siekimas be visiško pasitikėjimo Tėvo gailestingumu. Prašykime atleidimo už mūsų pasidalijimų nuodėmę, kuri yra atvira žaizda Kristaus kūne. Aš, kaip Romos vyskupas ir Katalikų Bažnyčios ganytojas, prašau gailestingumo ir atleidimo už visus su Evangelija nesuderinamus katalikų darbus kitų Bažnyčių krikščionių atžvilgiu. Tuo pat metu raginu visus brolius ir seseris katalikus atleisti jei kiti krikščionys šiandien ar praeityje juos nuskriaudė. Negalime panaikinti to kas buvo, tačiau nenorime, kad praeities kančių našta kenktų mūsų santykiams. Juos atnaujins Dievo gailestingumas.
Homilijos teksto lietuvišką vertimą cituoja “Vatikano radijas”, jį galima rasti čia.
Oi, oi kokia skaudi tema.Man tai pati skaudžiausia. Tikriausia kai pačio indas subadytas tai ir pats badaisi , kaip “ežiukas”. Atleidimo receptų niekas neduoda, tenka ieškoti pačiam bemiegėse kančios naktyse ir maldavimuose prieš savo vienintelį Gydytoją. Vos vienos užgyja, kitos atsiveria ir matai neatleidimas gimdo kito neatleidimą. Susitvarkai su Viešpaties pagalba vieną, atsiveria kitas, kaip ledinė “kruša” daužo tave, kol sudaužys į gabalėlius. Va ką daro vaikystės nuoskaudos, kūdikio atstūmimas ir dar daug , daug visko… Aš tiesiog apstulbusi nuo Viešpaties gerumo ir tokiu sudėtingu atveju Jis randa priemonių: brolių , sesių, visai nepažįstamu žmonių per kuriuos atveria tas įsisenėjusias pūliuojančias žaizdas, kad pažinčiau tiesą apie save ir nebijočiau prisiliesti dar kartą “gyvai”, kad Jėzus galėtų išgydyti, o aš atpažinusi tiesą atleisti, kartais ir atsiprašyti, pripažinti ir savo nuodėmę, priimti tą gėdą, o ne bėgti, dangstytis, slapstytis. Labai gerai prisimenu pastoriaus Giedriaus vieną pamokslą apie tai, kad atgimę į Dievo karalystę vyresniame amžiuje turės praeitį ilgesnį išgydimo laiką, nei jaunimas. Tada ” sugėlė” širdį, kad Dievui daugiau darbo su manimi, nes prisirinkusi didesnę nuodėmių kraitę turiu. Nenorėjau priimti tos tiesos. O gyvemimas patvirtino šią tiesą, nes vyresnieji amžiumi pragyveno sudėtingą pokario laiką, kuris žalojo žmonių gyvenimus, vyko arši kova dėl išlikimo, o tai padidino nuodėmių kraitelę. Daug, labai daug nuoskaudų, bet Gerasis ganytojas žino visus takelius į mūsų širdies užkaborius ir intensyviai darbuojasi. Šlovė ir didelė padėka Jam.
O koks Biblijoje yra atleidimo apibrėžimas? Kur parašyta, kad tai yra „ilgas procesas“, „kovojimas su savimi“, „vidinis išgijimas“, bei kodėl užmiršimas yra „ydinga strategija“ kaip pavadinote. Rimai labai pasisekė, kad jos pokalbis su tėčiu taip gerai baigėsi iš Dievo malonės, galėjo baigtis labai įvairiai.
Jeremijo 31,34 „Aš atleisiu jų kaltę ir jų nuodėmės nebeprisiminsiu“
Čia esmė ir yra nebeprisiminti. Turi užmiršti skausmą, kai užmirši skausmą, tai pačius faktus nors ir retkarčiais atsimeni, bet jie nieko nebereiškia, po to užmiršti ir faktus. Ir nereikia knaisiotis, kas kaltas kas nekaltas, Biblijoje parašyta, kad Dievas nebeprisimena ir tiek, be jokių išvedžiojimų. Nebeįdomu, kas buvo kaltas ar nekaltas, kodėl taip pasielgė, pamirštu, nes tai nesvarbu. Nes Dievo Karalystė yra taisumas, ramybė ir džiaugsmas šv.Dvasioje. Vardan ramybės ir t.y. Dievo Karalystės pamiršau ir nebenoriu nieko apie tai žinoti.
Ačiū už nuoširdų liudijimą, Rima. Tai įkvepia ir suteikia vilties.
Sveiki visi! Pasidalinsiu su jumis savo liudijimu, KAIP mane Viešpats išgydė. Kai Jėzų pakviečiau į savo širdį, praėjo metai laiko, kol pradėjau skaityti Šventą Raštą. Sekėsi gana neblogai, kol perskaičiau tokią eilutę: “gerbk savo tėvą ir motiną, kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventum žemėje” (Ef 6:2-3) Buvau šokiruota! Pradėjau savo Viešpačiui skūstis, kad negi Jis nepažįsta mano tėvo?!?! Kaip jį galima gerbti?! Už ką?! Gėrė, mušė mamą ir mums kartais kliūdavo…ir vieną dieną išsiskyrė su mama. Buvau jau didelė mergina, bet vistiek labai skaudėjo… Viešpatie, verkiau aš, kaip jo nekenčiu, ką daryti? Buvo baisu…Supratau, neatleidimas griaužė ne tik mano akis, bet ir širdį…Meldžiau Dievo pagalbos ir tuo pat metu vis skundžiausi, koks blogas tas mano tėvas, kaip galiu jam atleisti…o ką jau kalbėti apie meilę! Gyventi nevertas! – priėjau išvados. Bet mūsų Viešpats labai gailestingas. Jis guodė mane per kitus tikinčiuosius ir ragino toliau ieškoti atsakymo Biblijoje… Buvo tikrai labai sunku. Vieną dieną užklydau į pirmo laiško korintiečiams 13 skyrių ir savo siaubui perskaičiau tokias eilutes: …meilė…nepasiduoda piktumui, nemąsto piktai…visa pakenčia…ir visa ištveria… (1Kor 13:4-8a) Pakartotinas šokas! Pagalvojau, ar Viešpats nori mane į kapus nuvaryti su tokiu tiesmukišku žodžiu?! Buvo daug ašarų ir sielvarto, kol supratau, ką mano Gelbėtojas norėjo man pasakyti. Toliau skaičiau, kad Dievas per Šventąją Dvasią išliejo Savo meilę į mano širdį (Rom 5:5) Tai bent!!! Pagaliau pamažu prašviesėjo! Susirašiau ant popieriaus visas šias Rašto vietas, kur kalbėjo Viešpats į mano širdį. Pirmą kartą po ašarų mėnesių buvau tokia dėkinga Jėzui! Jis visada nori mums padėti, tačiau mes dažnai Jo nesuprantam. Skaičiau toliau, dabar jau daug dėmesingiau. Viešpats kalbėjo toliau: …”kaip lietus ir sniegas krinta iš dangaus ir nesugrįžta, bet sudrėkina žemę, padaro ją derlingą ir duoda sėklos sėjėjui bei duonos valgytojui, taip ir mano žodis, kuris išeina iš mano burnos, negrįš tuščias, bet įvykdys mano valią ir atliks tai, kam yra siųstas” (Iz 55:10-11). Verkiau vėl, tik dabar iš džiaugsmo!!! Ačiū Tau Jėzau, kad pažįsti visų mūsų širdis ir tik Tu vienas gali jas pagydyti…nuo visko!!! Nuo neapykantos, neatleidimo, sielvarto, ligų…ir aklumo! Pradėjau garsiai skaityti visas šias Rašto vietas ir melstis. Tiesiog ryte ir vakare tai išpažindavau garsiai ir pridėdavau “myliu savo tėvą”. Buvau tarsi mūšio lauke. Trisdešimt dienų, ir Viešpats davė pergalę! Supratau – priešas neatleidimas kapituliavo! Su savo tėvu sąmoningai buvau nesikalbėjusi maždaug 5 metus. Lėkiau pas jį kaip ant sparnų, o širdyje vežiausi Dievo meilę…Atsiprašiau jo, kad nekenčiau…, paliudijau apie savo Gelbėtoją ir Išvaduotoją… apsikabinę abu verkėm ir susitaikėm. Šiandien esame geri draugai. Myliu jį, nes jis mano tėtis 🙂
Linkiu stiprybės kiekvienam ieškoti Dievo pažado ir rasti! O Jis sako: “…nes Aš budėsiu, kad mano žodis būtų įvykdytas” (Jer 1:12). Dabar dažnai meldžiuosi Dievo žodžiu, nes tai T I K R A. Tepalaimina jus visus Viešpats!
Dėkoju visiems už komentarus. Kurį laiką čia nesilankiau, tai atsakau tik dabar. Ačiū už visus pasidalinimus KAIP. Žinokit, kolekcionuoju 🙂 Kiek man žinoma, atleidimas turi etapus, tai palaipsnis kelias. Ilgą laiką galvojau, kad problemų su atleidimu išvis neturiu. Niekam nekeršiju, blogo nelinkiu ir pan. O paskui paaiškėjo, kad viduj buvo tam tikra ydinga “atleidimo strategija” – neigimas ir užmiršimas. Tiesiog negalvoti, ignoruoti, prisiimti kaltę sau reikia nereikia. Kai supratau, kad toks požiūris tikru atleidimu net nekvepia, visos tos senos žaizdos ėmė kilti ir tarsi reikalauti pripažinimo. Nuo to, kiek jų daug, ir kokios jos baisios, mane ir apima siaubas kartais. Visa laimė, kad, kaip Giedrius ir paminėjo, yra tam tikri ramybės etapai, kuomet neskauda.
Selija,gaila,kad issiunciau savo komentara dar nespejes perskaityti tavojo.Pilnai sutinku su pacios pasakymu,kad,
“Pirmiausia, tai atleidžiu (atsileidžia), kai pripažįstu, kad tai, kas įvyko, Dievas kontroliavo”
Tai man asmeniskai suteike labai daug laisves ir sviesos mano pacio ieskojimuose,KAIP atleisti kitam.Skaitydamas Jobo knyga ilgai nesupratau kodel jo gyvenime ivyko tai kas ivyko.Bet kaip tu ir sakai,Dievas viska kontroliavo,ir kontroliuoja,nuo pat to pradzios 🙂
Liečia, kad į Virginijos komentarą-išpažintį atsiliepia kiti, dalindamiesi savo patirtimis. Didelis ačiū jums. Manau Virginija tikrai atsilieps.
Iš savo pusės siekį atleisti prilyginčiau nuožmiai vidinei kovai. Palaiminti esame, kai ją laimime. Jei nepavyksta nepuolu į neviltį – kova dar nebaigta, tad tenka kovoti toliau. Ir aš ieškau vidinio išgijimo, ir irgi galiu pasakyti, kad jis nėra pilnas. Būna dienų kai labai skauda, o būna ir šviesių, kai, rodos, jau esu sveikas ir stiprus… taip ir pulsuoja vidinio gyvenimo ritmas – reiškia gyvenu.
P.s.
Virginija,ieskodamas KAIP atleisti kitam,pradejau ieskoti,KODEL as kitam nesugebu vis atleisti,nors kartais tai darau net 77 kartus per diena,nors to zmogaus net visai nera salia manes.Manau,kad tai procesas,kai kuriais atvejais,tiesiog nereikia pasiduoti ir tiek.Daznai ta kova vyksta musu protuose,kol galu gale,jei tik pasiduodam,ta tamsa patenka net ir musu siela.Todel daugelis neturi ramybes joje,nes nevykdom Dievo zodzio,o tiesiog esam kazkiek geresni uz kitus..
Jezus buvo isduotas labai skaudziai ir negailestingai net paciu savo artimiausiu draugu.Jis jiems visiems atleido,nors tai ir labai daug Jam kainavo.Tamsa taip ir nesugebejo Jo parklupdyti ant keliu ir priversti Ji nusileisti i ta dimensija kurioje pati vis dar tebetuno.Jie nesuvoke ka dare,bet Jis labai gerai suvoke kas vyksta.Daznai kova vyksta musu paciu protuose ir tiek..
Mes turim ta jega savyje atleisti kitiems ju nuodemes.Judas nebepakeles to ka padare, tiesiog pabaige ta vidine jam paciam nebepakeliama kancia savyje, savizudybe.Ta jega kuri ji uzvalde dar pries isduodant savo Gelbetoja,veliau ji visiskai suzlugde.Manau tai labai aktuali tema mums visiems kurie trokstame buti Dievo vaikais,o ne atvirksciai.
Virginija,kai rasi KAIP imanoma atleisti kitam,buciau tau labai dekingas,kad tuo pasidalintum ir su manim,nes tai tikrai labai,labai rimta.Giedriau,esu isitikines,kad turi ka pasakyti situo klausimu kaip zinantis Sv.Rasta,pazystantis asmeniskai Viespati Jezu Kristu,jo charakteri ir pats patyres ka reiskia kai net savi taves nebenori nei klausyti,nei priimti,nei girdeti,nes patys yra papuole i nuosavo teisumo pinkles…
Daznai daug dalyku musu gyvenimuose vyksta kuriu mes patys net nepajegiam suvokti,bet laikui atejus suprantam,kad mylintiems Dieva viskas iseina i gera 🙂
Dievas atskyre sviesa nuo tamsos,bet yra tas,kuris deda labai daug pastangu,kad tai butu ir vel sumaisyta.Todel atskirkim visu pirma Dievo zodziu savyje kur mumyse yra tamsios,zmogiskos,zemiskos,mintys ir geriau jau atleiskim viens kitam ,kad ir musu Dangiskasis Tevas mums galetu atleisti. Nebukime kaip anie,kurie stovedami pries Jezu jau is anksto buvo pries Ji nusistate ir ” zinojo”, kad Jis nera Viespats,nes ” zinojo” ,kad jei Jis butu Jis,Jie nebutu zinoje is kur Jis atejo,o dabar jie labai gerai ” zinojo” is kur jis atejo 🙂 Todel patys savyje susimaise ir buvo suklaidinti tuo,ka taip atseit gerai zinojo,o ne tai,ka Dievo zodis jiems sake !
Virginija, naktį galvojau tą KAIP, be didelių išvedžiojimų kažkaip susidėliojau kaip man būna. Gal tau ir neveiks, bet gal..
Pirmiausia, tai atleidžiu (atsileidžia), kai pripažįstu, kad tai, kas įvyko, Dievas kontroliavo. Šiuo atveju kalbu apie tikrai blogus dalykus, paliekančius pėdsaką visam gyvenimui…. Dievas buvo ir tame. Nesigilinant į tai, ar Dievas skatina nusidėti :), Jis tai leido įvykti, kaip kažkada seniai mūsų “šeimininkas” Giedrius sakė, kad jeigu Dievas pasakys NE, nenukris nei plaukas, nei žvirblis…
Kitas dalykas, kai vėlgi, pasimato, kad mano nuodėmingumas ne menkesnis už įskaudinusio žmogaus. Turėjau draugę, buvom artimos, vėliau santykiai atšalo, ir buvau įskaudinta. Netrukus pagavau save, kai jei kalbu apie ją, visada “patraukiu per dantį” ar pasakau kažką tokio lyg tarp kitko, o kartais ir labai priešiškai… Kaip sakoma, abu labu tokiu. 🙂 Dabar ne šiltai, bet normaliai bendraujam.
Na, ir paskutinis, čia smulkiausiais atvejais, pažvelgt su jumoru. Pavyzdžiui, matau, kaip solidūs vyrai negali laikyt lygiaverte ne tokios solidžios moters (pati kažkada truputį minėjai skirtingą psichologija). Galima supykt, o galima ir nusišypsot 🙂 ir ieškot “gudrios” išeities, kad ir “vyriškas orumas” nenukentėtų, ir būtų pasiektas rezultatas.
Tai tiek paprastų KAIP, kurie veikia man. Bet didele dalim jie kažkaip savaime pasimato (Dievo visagalybė, mano nuodėmingumas), daugiausia valios pastangų reik paskutiniam. Apkabinu.
Manau,kad esme slypi musu paciu sirdyje.Jei ji pakankamai minksta,o kaip ji tokia tampa,cia jau atskira tema ir save pakankamai pazine jau,ir kitu nebeteisiam.Bet atvirksciai,jiems atleidziam,nes jau esame pajegus tai padaryti,kadangi ir pats Dievas mums atleidzia.
Tikra atgaila visada tik priartina prie Dievo,o ne atvirksciai!Taip sudauzom tas prakeiktas grandines,kuriomis laikom prie saves prisirakine visus kuriems neatleidziam,o tiksliau,tai tik musu nuodemes slegia ir uzkietina musu sirdis,nes teisdami kitus( pavirsutinisku, zmogisku teismu) mes teisiam patys gi save,o ne kitus.Kaip tada Dievas gali mums atleisti,jei mes patys sau neatleidziam 🙂 ?
Vis labiau isitikinu tuo,kad musu Viespats yra net labai aktyvus ir gyvas,ir pajegus mus isgelbeti,islaisvinti net nuo musu paciu nuodemiu.Butent nuo musu paciu,o ne kitu nuodemiu,nes kenciam nuo savo gi,o ne kitu nuodemiu,ar ne ?
Tad atleiskim visu pirma kitiems,jei norim,kad ir mums butu atleista.O jei esam be nuodemes,o tik kiti,tai kam mums tas Viespats reikalingas.Ar ne todel isorinis pamaldumas jau kai kuriems,ju aisku tik keletas,yra patapes jau ale gyvenimu tikejimu
O jei nesugebam kitiems atleisti,tai tada tikrai reiktu susirupinti tuo,kodel Dievas mums tada neatleidzia musu paciu nuodemiu 🙂 ?
Ar ne todel siandien net ir Dievo Baznycioje tiek daug serganciu,ligotu savo sirdyje tikinciuju,tiek daug kencianciu nuo ivairiu psichologiniu/sieliniu ligu ?
Asmeniskai tikiu,kad tik Dievo zodis gali isgyditi mus,bet tada ji ir vykdyti reiketu,o ne tik klausyti,ir pritarianciai linkcioti.Antraip mes tada Dieva melagiu laikome,nes jo zodis,iseinantis is jo lupu, niekados tuscias pas ji negrizta,bet atlieka praktiskai tai,kam ir buvo skirtas
O be to kaip yra sakoma,nuo ko susirgai,nuo to ir gydikis.Jei tiketi,kad viskas buvo Dievo zodziu sukurta,o blogu dalyku jis juo nesukure gi,o tik atskyre vienus nuo kitu,tai tada klausimas kyla,kodel mes gyvendami taip kaip Kristus moke,vis dar nesugebam net kitiems atleisti ju nuodemiu?Argi tai taip sunku?Gal tiesiog atkritom nuo paprastumo Kristuje ir tiek.Tad bukim Dievo zodzio vykdytojai,o ne tik klausytojai.
Visgi laikausi tos nuomones,kad kitam yra imanoma atleisti,daznai tik tai trukdo mumyse esantis musu paciu isdidumas.Tai tik viena tamsos savybe,ju yra ir daugiau,todel Dievas mums ir priesinasi…O zmogus pats nieko negali pasiimti,jei jam tai nebus suteikta is Dangaus.Net ir paprasciausio atleidimo kitam.
Atleiskit,jei neaiskiai cia prirasiau visko,bet kol kas tik taip temoku 🙂
Ačiū. Vis ieškau to išgijimo. Ar bent susitaikymo, kad dabar jis nepilnas. Kol nerandu, žeidžiu ir kitus, nes kitaip nemoku. Paskui būna gėda ir liūdna, nes suprantu, kad ne iš kitų žmonių kaltės, o visų pirma iš manęs pačios kyla tas bereikalingas pyktis. Labai daug kas kalba, KAD reikia atleisti, bet nepasako KAIP. Bandau ieškoti to KAIP. Kai rasiu, prižadu pasidalinti… Nes tai rimta. Jei aš neatleisiu, ir Viešpats man neatleis.
Džiugu, labai viliuosi, kad abipusiai atsiprašymai bus išgirsti, nors dažnai oficialių atsiprašymų atveju to neįvyksta. O kaip gydyti gilias nuoskaudas, tai man tebėra gili paslaptis.
Smagu, Gyti, Selija, kad mano tekstuose surandate tai, kas atliepia ir rūpi jums patiems.
Virginija, kiekvienas, manau, turime vidinių nuoskaudų ir tai atneša nemažai kančios. Kaip įkyri liga jos vis duoda apie save žinoti. Ar yra pilnai sveikų sieloje žmonių? Ar vis dėl to visi mirtingieji daugiau mažiau serga? Ar ne todėl turime būti jautrūs, atlaidūs ir gailestingi? Juk skauda visiems. Gal pilnas išgijimas mūsų laukia tik Danguje, kur skausmo nebebus ir Viešpats pats nuvalys kiekvieną mūsų ašarą? Vienas kitą stiprindami ir guosdami tikrai nesuklysime ir tas skausmas gal kiek aprims.
Įdomiai pasidalinai, Laima, dėkui už atvirumą. Tvirtybės!
Ačiū, kad rašote, dalinatės, mane tai guodžia ir įkvepia. Tikrai tai tarsi korys, į kurį bitės medų neša, o bičiuliai kopinėja. Saldu 🙂