Aukso amžius ir jo grėsmė demokratijai

Didžiosios savaitės trečiadienį palydėtas iškilių krikščionių maldomis, Donaldas Trumpas pagrasino musulmonų valdomai šaliai sunaikinimu ir pragaru: „Atidarykite tą prakeiktą sąsiaurį, pamišėliai, arba gyvensite pragare“ ir žinutę (gal ironizuodamas) užbaigė žodžiais: „Šlovė Alachui!“ Jau rašant šį straipsnį pasirodė ir kita apokaliptinė jo žinutė: „Ištisa civilizacija mirs šiąnakt.“ Religinė leksika žymi drastišką posūkį. Mano manymu, politikos apžvalgininkai, neišmanydami arba pakankamai neįvertindami religinio JAV politikos dėmens, nesupranta ir klaidingai išsiaiškina kai kurių politinių sprendimų priežastis.

Dabar jau aišku, kad D. Trumpas ir jo administracija puoselėja teokratinę JAV valdymo viziją, kurioje jam skirta karaliaus, pateptojo, turinčio išskirtinę misiją atnešti aukso amžių, vieta. Todėl savo socialinėje paskyroje prezidentas deda dirbtinio intelekto generuotas nuotraukas, vaizduojančias jį kaip soste sėdintį karalių, popiežių, riterį ir panašiai. Aukso amžius nebuvo vien inauguracinei kalbai atrasta efektinga metafora – tai istorinė D. Trumpo valdymo epocha, tarsi tūkstantmetės karalystės pradžia. Sprendimą išžudyti „ištisą civilizaciją“ atidėjęs dviem savaitėms, savo socialinėje platformoje JAV prezidentas jau rašo, kad „aukso amžius, kuriame JAV jau gyvena (sic), gali ateiti ir į Artimuosius Rytus“. Ir iš tiesų, atidarius oficialią Baltųjų rūmų internetinę svetainę, netrunka iškilti reklaminis raginimas ją užsiprenumeruoti su šūkiu „Welcome to the Golden Age!“ („Sveiki atvykę į aukso amžių!“). Bet ar jis tikrai atėjo?

JAV prezidento dvasinė konsultantė

2025 metų vasario 7 dieną D. Trumpas įsteigė Baltųjų rūmų Tikėjimo biurą (White House Faith Office), kuris veikia kaip tiltas tarp federalinių agentūrų ir religinių bei bendruomeninių grupių, užtikrindamas, kad jos galėtų gauti federalinį finansavimą bei išteklių, reikalingų visuomenės labui skirtoms iniciatyvoms įgyvendinti. Tikėjimo biurui vadovauja pastorė Paula White-Cain, aktyvi D. Trumpo rinkimų štabo veikėja ir sykiu dvasinė konsultantė. 2019 metais liūdnai pagarsėjusio televizinio evangelisto Jimo Bakerio (nuteisto už finansines machinacijas ir kalėjusio penkerius metus) laidoje ji tikinčiuosius įspėjo, kad tie, kurie nebalsuos už D. Trumpą, turės atsakyti prieš Dievą[1], vėliau meldė dvasinio pastiprinimo – angelų iš Afrikos ir Pietų Amerikos žemynų pagalbos, – kad D. Trumpas būtų perrinktas[2].

P. White, ryški „prosperity gospel“ („klestėjimo evangelijos“) adeptė, savo knygoje „Something Greater“ („Kažkas didesnio“) daug pasakoja apie pažintį su D. Trumpu, savo darbą jo rinkimų štabe, dalyvavimą įvairiuose oficialiuose susitikimuose bei renginiuose ir galiausiai maldą per prezidento inauguraciją. Prieš keturiolika metų iki išrinkimo prezidentu D. Trumpas paskambino jai telefonu ir prisipažino žiūrįs jos televizijos laidas, jam labai patinką jos pamokslai, kuriuos jis pokalbio metu beveik atmintinai citavęs. Per pirmą susitikimą D. Trumpui ji pasakiusi: „Nenoriu jūsų pinigų – aš jų pakankamai turiu. Nenoriu ir jūsų šlovės, nes jos man taip pat daugiau nei pakanka. Pone Trumpai, noriu jūsų sielos.“[3]

Knygoje D. Trumpą autorė pristato kaip labai mandagų, išmintingą, kūrybingą ir pamaldų (jis nuolat prašo melstis už jį) magnatą. Pasirodo, spręsdamas, ar kelti savo kandidatūrą į prezidentus, dabartinis JAV prezidentas nuolankiai ieškojo Dievo valios ir todėl 2012 metų rinkimuose nedalyvavo (kiti tokį jo sprendimą sieja su sutartimi tęsti laidą „The Apprentice“ („Mokinys“) ir milžiniška suma, kurią pasiūlė NBC televizija). Pastorei P. White 2016-aisiais prezidento rinkimų kampanijos pradžioje buvo patikėta savo nuožiūra sukviesti evangelikų lyderius, kad šie paremtų D. Trumpo kandidatūrą. Ji tapo D. Trumpo Evangelikų vykdomosios patariamosios tarybos pirmininke. Tarybą sudarė 26 nariai, tarp kurių – žinomi evangelikų šulai, kaip antai: Jerry Falwellas, Jamesas Dobsonas, Ralphas Reedas, Franklinas Grahamas, Kenethas ir Gloria Copelandai, Robertas Jeffressas ir kiti. Maldų su jais fotografijos tapo kone atskiru žanru, savotiška maldingo prezidento, kurį supa tikėjimo vyrai ir moterys, emblema. Pasak P. White, evangelikai galiausiai suvokė, jog Dievas pasirinko D. Trumpą, kad šis tapęs JAV prezidentu įgyvendintų jo valią.

Pasakodama, kaip jautėsi dalyvaudama pirmoje D. Trumpo inauguracijoje, P. White mįslingai sau taiko karalienei Esterai skirtus žodžius – „kaip tik šitokiam laikui“ (visa citata: „Bet jei tikrai šituo metu tylėsi, išvadavimas ir išgelbėjimas kils judėjams iš kitos vietos, o tu ir tavo tėvo namai žūsite. O kas žino, ar ne kaip tik šitokiam laikui tu įgijai karališką garbę?“ (Est 4, 14)).

Apibendrinant, knygoje „Kažkas didesnio“ autorės nutapytas D. Trumpo portretas neatitinka tikrovės, vietomis primena sumitintus šventųjų gyvenimo paveikslus, o vietomis – mokyklos pradinėse klasėse skaitytas istorijas apie bolševikų partijos lyderį, Sovietų Sąjungos įkūrėją Vladimirą Iljičių Leniną kaip išskirtinį liaudies tarną. Kad ir kaip būtų, tenka pripažinti, kad P. White per visą JAV istoriją tapo pirmąja moterimi, pastore, kuri meldėsi už prezidentą inauguracijos ceremonijoje.

Nauja apaštališka reformacija

Šių metų Didžiąją savaitę, balandžio 1 dieną, Baltuosiuose rūmuose surengti maldos priešpiečiai. Jiems vadovavusi prezidento dvasinė konsultantė P. White kreipėsi į D. Trumpą kaip „didžiausią tikėjimo herojų (champion), ginantį religijos laisvę Amerikoje ir visame pasaulyje“. „Niekas negali prisiimti nuopelno, – tęsė ji, – dėl D. Trumpo išrinkimo į šventą prezidento postą – tik Dievas ir pats D. Trumpas.“ Pasak dvasinės prezidento konsultantės, D. Trumpas buvo išduotas, melagingai apkaltintas ir nuteistas lygiai kaip Jėzus Kristus. Vis dėlto kaip Kristus prisikėlė, taip ir D. Trumpas buvo prikeltas, kad nugalėtų. Dievas yra su prezidentu ir jį naudoja kaip įrankį, „kad būtų nugalėtas blogis, kad būtų atkurtos šeimos, kad pabustų Bažnyčia, kad subręstų sielų derlius Dievui tautose ir ateitų pabudimas visame pasaulyje“.

Toks apibūdinimas, net kalbant apie labiausiai pasišventusį Bažnyčios tarną, būtų gerokai perdėtas. D. Trumpo sugretinimą su Jėzumi Kristumi, matyt, reikėtų laikyti piktžodžiavimu. Tačiau tai, kas kritiškai mąstančiam žmogui atrodo kaip beprotybė, D. Trumpo mesijinę misiją palaikančiųjų akimis, yra logiški, teisingi, dori ir Dievo valią atitinkantys žodžiai ir veiksmai. D. Trumpo kaip išskirtinio Dievo įrankio teologines prielaidas sudaro eschatologinis požiūris – pomilenarizmas (taip pat modifikuotos premilenarizmo pozicijos). Ši teologinė perspektyva Kristaus karalystę žemėje regi laipsniškai ateinančią per tikinčiųjų maldas, Evangelijos skelbimą ir visuomenėje vykdomas reformas. XX amžiaus pabaigoje prasidėjęs Naujos apaštališkos reformacijos (NAR) judėjimas padarė tiesioginę įtaką krikščionims, kurie D. Trumpą laiko išskirtiniu Dievo įrankiu, o sykiu ir visai dabartinei prezidento administracijos politikai. Konservatorių politinės veiklos konferencijoje (CPAC) kovo 25–28 dienomis Grapevine, Teksase, F. Grahamas teigė, kad tokio prezidento JAV niekada nebuvo ir nebebus.

Septynių kalnų mandatas

NAR yra ne denominacija, o judėjimas, labiausiai palietęs charizmines nepriklausomas bendruomenes, bet laikui bėgant ir krikščioniškajai dešinei atstovaujančias evangelikų denominacijas. Dievo karalystės atėjimą NAR tapatina su visuomenės ir kultūros transformacija: prieš Kristui ateinant antrą kartą žemė ir dangus taps viena, žmonės masiškai gręšis į Dievą. Bet Bažnyčia šiam pabudimui turi paruošti dirvą. Jai duotas vadinamasis septynių kalnų mandatas – valstybę padaryti krikščionišką. Septyni visuomenės kalnai yra religija, šeima, švietimas, valdžios institucijos, žiniasklaida, menas bei pramoginis verslas (čia taip pat priskiriamas sportas) ir ekonomika.

Idėja visuomenę traktuoti kaip susidedančią iš skirtingų įtakos sferų, kurias krikščionys privalo paveikti ir perkeisti, nėra nauja. Paminėtinas kalvinisto teologo ir Nyderlandų ministro pirmininko Abraomo Kuyperio (1837–1920) požiūris. Tik NAR šiai pozicijai suteikė dar ir charizminį elementą. P. White žodžiuose, kuriuos ji skiria D. Trumpui, nesunku atrasti tam tikrus kodus, perimtus iš NAR doktrinų. Pavyzdžiui, „sielų derlius Dievui tautose“ – tai visą pasaulį apimsiantis dvasinis pabudimas, kuris Amerikoje kartais vadinamas Trečiuoju didžiuoju pabudimu. Tiesa, kai kurie Amerikos krikščionybės istorijos tyrėjai jų suskaičiuoja ir daugiau, tačiau svarbu ne skaičius, o apimtis – tai bus globalus eschatologinis žmonių gręžimasis į Dievą.

Pirmasis didysis pabudimas (apie 1730–1740 m.) siejamas su protestantų pamokslininkais puritonu kongregacionalistu Jonathanu Edwardsu ir vienu iš metodizmo įkūrėjų anglikonu kalvinistu Georgu Whitefieldu. Antrasis didysis pabudimas (apie 1790–1840 m.) siejamas su presbiterijonu Charlesu G. Finney’umi ir Francisu Asbury’iu. Dvasiniai pabudimai išties paliko gilius pėdsakus ne tik bažnytiniame, bet ir visuomeniniame gyvenime. Bažnyčiose nebetilpdavo visi norintys dalyvauti pamaldose, gimdavo naujos užsienio misijos, imtasi rimtų socialinių reformų, kaip antai vergovės panaikinimo, lygių teisių moterims ir juodaodžiams į mokslą suteikimo; kūrėsi švietimo institucijos, labdaringos ir savanorių draugijos, 1816-aisiais įkurta Amerikos Biblijos draugija. Blaivybės judėjimas padarė didelę įtaką ne tik visuomenei – miestuose masiškai būdavo uždaromi barai, alkoholinių gėrimų parduotuvės, bet ir įstatymų leidybai – JAV Konstitucijoje buvo priimta Aštuonioliktoji pataisa (1920–1933), draudusi alkoholinių gėrimų gamybą, importą ir prekybą.

Tokiems pokyčiams pritars ir jais džiaugsis visi krikščionys. Tačiau idėja, kad dvasinis pabudimas gali būti nuleidžiamas iš viršaus žemiškos galios svertais – politiniais valstybės prezidento sprendimais, – buvo visai svetima ankstesnių pabudimų Evangelijos skelbėjams.

Kaip Dievo karalystė smurtu grobiama

Grįžtant prie NAR teologijos, būtina paminėti vieną pagrindinių šio judėjimo pradininkų C. Peterį Wagnerį, kurį, beje, esu girdėjęs gyvai, lankydamasis Pietų Korėjoje (regis, 1991-aisiais), Seule, didžiausioje pasaulyje sekmininkų Bažnyčioje, kurią įkūrė pastorius Yonngi Čo. Čia nėra vietos išsamiai aptarti P. Wagnerio perspektyvos, tik lakoniškai atsiliepsiu į vieną jo mintį, kodą, kurį inauguracinėje maldoje pavartojo ir P. White. Viena iš pamatinių P. Wagnerio temų – dvasinė tikinčiųjų kova su tamsos pasaulio valdytojais, blogio dvasiomis dangaus aukštumose (Ef 6, 12). Knygoje „Dominion!“ („Viešpatavimas!“) Jis rašo: „Mūsų kovos nebėra fizinės [kaip Izraeliui Senajame Testamente], jos – dvasinės. Jėzus kalbėjo: „Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar Dangaus karalystė patiria smurtą, ir smurtininkai ją grobia“ (Mt 11, 12). Mes neviešpatausime, jei liksime pasyvūs. Viešpatausime tik tuomet, kai Kristaus Kūnas imsis smurtinių veiksmų ir paskelbs karą priešui!“[4]

Jėzaus žodžius P. Wagneris suprato kaip nurodymą visų kartų krikščionims imtis dvasinio smurto prieš tamsos galias ir taip plėsti Dievo karalystę žemėje. Du kartus šioje ištraukoje pavartotas žodis dominion („viešpatavimas, valdžia“) – kaip ir knygos pavadinimas yra orientyras, rodantis kryptį formuojant tikinčiuosius ir Bažnyčią – krikščionys pašaukti viešpatauti, valdyti.

Vis dėlto cituojami Jėzaus žodžiai numano visai ką kita: Dievo karalystės raktus savinasi žmonės, kurie atmetė tiek Jono krikštą, tiek Kristaus Evangeliją, o abu Dievo karalystės nešėjus – Joną Krikštytoją ir Jėzų iš Nazareto – pasmerkė myriop. Graikiški žodžiai biazō – „vartoti smurtą, grobti“ ir biastēs – „smurtininkas“, „prievartautojas“, taip pat harpazō – „griebti, grobti, paglemžti“ reiškia destruktyvų, o ne konstruktyvų galios ir prievartos naudojimą. Net jeigu smurtininkais laikysime ne Erodą, Pilotą, aukščiausiuosius Izraelio kunigus, o žmones, miniomis plūdusius pas Joną krikštytis ir pas Jėzų Evangelijos klausytis ir išgyti, vis tiek ši ištrauka nebus mandatas imtis socialinio ir politinio veiksmo. Veikiau raginimas ištirti savo širdį ir atgailauti.

Religijos tyrėjas Matthew D. Tayloras rašo, kad prieš pat savo mirtį 2016 m. P. Wagneris paragino sekėjus artėjančiuose prezidento rinkimuose balsuoti už D. Trumpą. Net penki jo bendražygiai iš „Apaštališkos erelio vizijos“ komandos 2021 metų vasario 6-ąją dalyvavo šturmuojant Kapitolijų, kiti septyni (ar aštuoni) aktyviai dalyvavo krikščionis mobilizuojant kampanijai „Stop the Steal“ („Stabdykime vagystę“), kuria, laimėjus Joe Bidenui, D. Trumpas siekė panaikinti 2020 metų rinkimų rezultatus.[5]

Aš pritariu M. D. Taylorui, kad NAR tapo krikščionišku judėjimu, keliančiu grėsmę JAV demokratijai. Nors pats P. Wagneris kvietė į dvasinę kovą, pamažu tikintieji, vadovaudamiesi jo ir kitų NAR lyderių idėjomis, įsitraukė į politinę kovą. Su gautais valdžios postais dvasinio ir fizinio smurto riba toliau nyksta ir Jėzaus kvietimas neva smurtu plėsti Dievo karalystę jau pasitelkiamas karo veiksmams pagrįsti. Bet apie tai – kitą kartą.

Publikuota bernardinai.lt, 2016.04.14

---

[1] https://www.christianpost.com/news/paula-white-christians-will-stand-accountable-before-god-if-they-vote-against-trump.html

[2] https://eu.usatoday.com/story/news/nation/2020/11/05/paula-white-trumps-spiritual-adviser-african-south-american-angels/6173576002/

[3] Paula White, Something Greater: Finding Triumph over Trials, 2019, Faith Words, 212.

[4] Peter Wagner, Dominion! How Kingdom Action Can Change the World, 2008, Chosen Books, 118.

[5] Matthew D. Taylor, The Violent Take It By Force: The Christian Movement That Is Threatening Our Democracy, 2024, Broadleaf Books, 98.