Aiškindamiesi sunkių Jėzaus žodžių, kad piktžodžiavimas prieš Dievo Dvasią nebus atleistas, prasmę, negalime apsieiti be egzorcizmo praktikos aptarimo. Labai svarbių įžvalgų atrandu ne tik evangelijų tekstuose, bet ir Tobito bei Juozapo Flavijaus knygose.

Pranašo Izaijo knyga nemažai kalba apie šabą. Ar ateis toks laikas, kai krikščionys vėl švęs šabą ir atnašaus deginamąsias aukas, kaip skelbia Izaijo pranašystė (Iz 56, 6-7)?

Mato ir Luko evangelijose aprašyta Jėzaus prasidėjimo iš Šv. Dvasios istorija iki mūsų dienų išlieka vienu karščiausių apologetinių klausimų: ar evangelijos yra klastotė, ar iš tikrųjų Dievui nėra nieko neįmanomo. Aptardamas angelo Gabrieliaus ir mergelės Marijos pokalbį, atkreipiu dėmesį į svarbesnes sąvokas ir kaip šią istoriją kritikavo priešiški Evangelijai graikai (Celsas „Tiesos žodyje”) ir judėjai (Toseftoje ir Talmude).

Iš keturių evangelistų vienintelis Matas supažindina mus su Juozapu, Marijos vyru. Kokias Juozapo savybes jis atskleidžia, rašydamas apie Jėzaus gimimą? Pažvelgiu į Justino Kankinio dialogą su žydu Trifonu, kuriame išryškėja skirtingas judėjų ir krikščionių požiūris į Senojo Testamento pranašysčių aiškinimą.

Korėjiečių mąstytojas Byung-Chul Hanas knygoje „Vita Contenplativa: pagyra neveiklumui“ rašo: „Be abejonių akimirkų mūsų pasivaikščiojimas virsta maršu“. Dvejoja ir didūs žmonės. Abejonės apninka ir šventuosius. Pasigilinsime, kodėl Jonas Krikštytojas, ruošęs kelią Kristui, liudijęs Jėzaus iš Nazareto didybę, juo sudvejojo.

Pasigilinu į pranašo Izaijo žodžius, istorinį jų kontekstą, mesijinę perspektyvą ir ką jie kalba apie mūsų dienas.

Adventas žadina dvasią iš miego, ragina atrasti laiko Dievui ir jam patikėti savo žemiškus rūpesčius. Apmąstau šio liturginio meto prasmę ir kaip jos suvokimas keičia gyvenimo kryptį.

Vieni yra įsitikinę, kad S. Nėris kaip sovietų koloborantė šiandien nėra verta atminimo ir siūlo jos kūrybą ignoruoti. Kiti, priešingai, pabrėžia, kad Salomėja yra viena talentingiausių, gal net pati talentingiausia lietuvių poetė. Skaitau jos eiles, apmąstau jos tragišką gyvenimo istoriją ir įsiklausydamas mėginu suprasti.

Skirtingos Dievo žodžio interpretacijos sudaro prielaidas vystytis skirtingoms tradicijoms. Kai tradicija prieštarauja Šv. Raštui – svarbiausiam savo šaltiniui – ją reikia koreguoti. Taip ir įvyko, kai lapkričio 4 d. Tikėjimo mokymo dikasterija paskelbė dokumentą „Mater Populi Fidelis. Doktrininės pastabos apie Marijos titulus ir Marijos bendradarbiavimą išganymo darbe“. Jį aptariu iš evangeliškos perspektyvos, taip pat svarstau apie tradicijos melstis už mirusiuosius ir prašyti jų užtarimo ištakas.

Šventyklos statomos nuo senų laikų: Mesopotamijos ziguratai, Egipto šventyklos, šintoistų šventyklos Japonijoje, induistų ir budistų Kinijoje, didieji graikų panteonai ir kitos. Visose religijos šventykla užima išskirtinę vietą. Tai šventa vieta, kurioje vienaip ar kitaip žmogus gali susiliesti su dievybe arba Dievu. Tačiau kas krikščionims yra šventykla? Lakoniškai apžvelgiu Izraelio šventyklų istoriją ir ką apie tai moko Naujojo Testamento autoriai.

Ar švenčiant Helovyną gali apsėsti velnias? Ar Vėlinės mažiau pagoniška šventė nei Helovynas? Ar „šventųjų bendravimas” reiškia gyvųjų ir mirusiųjų tikinčiųjų bendrystę, atmenamą Visų šventųjų dieną, ar vis dėlto Nikėjos ir Apaštalų išpažinimai turėjo ką kita omenyje? Ar Lutherio tezės ant Pilies bažnyčios vartų buvo protestas prieš pagoniškus šių švenčių motyvus, ar tiesiog taip jau sutapo, kad jas paskelbė spalio 31 d.?