Tapytojai renkasi į plenerus. Rašytojai – į kūrybinio rašymo sesijas. Ir tiems, kam rūpi Dievo žodžio sklaida, reikėtų sekti jų pėdomis. Teologinėse dirbtuvėse gimsta ne tik naujos kūrybinės perspektyvos, bet aštrinamas vidinis žvilgsnis, lavėja dvasinė klausa. Kristaus kaimenei svarbu sekti Geruoju Ganytu ir išskirti jo balsą iš visų kitų. Sunku susigaudyti triukšme, kuriame kiekvienas tvirtina, kad jo artikuliuojama žinia iš Dievo. Todėl pranašų žodžius apaštalas Paulius ragina pasverti (1 Kor 14, 29; 1 Tes 5, 21). Įsimintiną Jėzaus posakį „kas turi ausis, teklauso“ kartoja visi sinoptinių evangelijų autoriai (Mt 11, 15; Mk 4, 9; Lk 8, 8 ir kt.). Jis skamba ir Jono laiškuose Azijos bažnyčioms (Apr 2, 7 ir kt.). O mes, ar mes girdime, ką Dvasia kalba bažnyčioms? Ar Dievo žodžio šviesoje pasveriame prieštaringas žinias, idant būtume tikri, kad darome tai, ko Dievas šiandien laukia iš mūsų?

Gyvas teologinis diskursas budina sielą iš mieguistumo, padeda išgryninti tiesą. Be apreiškimo šviesos tikėjimas pasilieka infantilus. Tik dvasiškai bręstanti tikėjimo bendruomenė atranda savo pašaukimą, kelia tikslus ir imasi darbų, kuriems čia ir dabar šaukia Dievas.

Man atrodo, kad vienas iš svarbiausių Bažnyčiai Dievo keliamų uždavinių yra jos vienybė. Tačiau tai ir vienas didžiausių mūsų dienų iššūkių. Turime nugalėti supriešinimą, primetamą iš išorės, o viduje nebeaštrinti žaizdų, kurias praeityje padarė tarpkonfesiniai konfliktai. Palaiminti taikdariai, Gailestingojo samariečio pavyzdžiu apraišiojantys kelyje sužeistų brolių žaizdas, puoselėjantys svetingumą ir svetimam rodantys meilę kaip savajam.

Bažnyčios vienybė nereiškia vienodumo. Būtent Kristaus kūno narių įvairovė, kai kiekvienas veikia pagal suteiktą malonę ir puoselėja savitą tradiciją, suponuoja kūno veiksmingumą. Kaip vieno kūno nariai negalime puikuotis vienas prieš kitą, juo labiau eliminuoti iš kūno nepanašius į save. Priešiškumas paralyžiuoja ir taip žaizdotą Kristaus kūną. Suskilusi Bažnyčia nepajėgi įgyvendinti savo pašaukimo – paliudyti, kad Jėzus Kristus yra Dievo siųstas visų Gelbėtojas. Atsisveikindamas su pirmaisiais mokiniais, ir žinodamas, kad jų susilauks ir ateityje, Jėzus meldė: „tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs. Ir tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: aš juose ir tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai“ (Jn 17, 21-23).

Akivaizdu, kad į šią maldą dar nėra atsakyta. Mes, krikščionys, dar nesame viena. Visgi Jėzaus intencija nė kiek nepakito. Nedvejotina, kad ir šiandien jis meldžia to paties. Tėvo ir Sūnaus vienybė turi būti įimta Bažnyčios, turi persmelkti jos nuostatas ir atsispindėti misijoje. Teologinio pagrindo krikščionių vienybės vizijai daugiau nei pakanka. Remiantis vien tik jau cituota Jėzaus malda, turėtų būti akivaizdu, kad netikintys žmonės nepatikės Kristaus Evangelija ir nepažins Dievo meilės, kol mes negyvensime tobuloje vienybėje. Pastarasis žodžių junginys graikų kalboje turi kur kas daugiau reikšminių atspalvių, ir cituota eilutė galėtų būti verčiama taip: „aš juose ir tu manyje, idant ištobulinti, jie būtų viena“, arba, žiūrint prasmės, ir taip: „[…] idant jie pasiektų galutinį tikslą – vienybę“. Turime leisti Kristui gyventi mumyse. Vienybė ateina kartu su branda ir yra galutinis krikščionių tikslas.

Kita vertus, teisuoliškas skirstymas į savus ir svetimus, pastarųjų baimė, įtarumas blogu, sąmoningas žeminimas ir ypač šmeižtas išduoda dvasinės brandos stoką. Apaštalas Paulius šias nuostatas priskiria kūno darbams, priešiškiems Dievo Dvasiai: „priešiškumas, nesantaika, rungtyniavimas, piktumai, savanaudiškumas, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai (Gal 5, 20-21). Štai šias nuostatas ir reikėtų įsivardinti kaip pagrindinius priešus ir su jais kovoti. Paulius pasufleruoja ir kaip juos nugalėti: „Meilė kantri, meilė gera, nepavydi, meilė nesigiria, nesipuikuoja, nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepyksta, pamiršta, kas bloga, nesidžiaugia neteisybe, bet džiaugiasi tiesa. Visa pakenčia, visa tiki, visa kuo viliasi, visa ištveria“ (1 Kor 13, 4-7).

Siekiant skatinti ir puoselėti krikščionių vienybę, liepos 17 dieną Palangoje rengiama konferencija Tėvo namuose (visą informaciją rasite čia). Jos išskirtinis bruožas tas, kad skirtingoms konfesijoms priklausantys dalyviai susirenka kartu ne tik pasimelsti ar pagarbinti Dievą (tokių renginių esama), bet dalytis žodžiu iš Dievo, teologiškai jį apsvarstant. Šiemet konferencijoje savo įžvalgomis dalysis keli teologijos daktarai, didelę pastoracinę patirtį turintys ganytojai, skambės tiek Vakarų, tiek Rytų Bažnyčios šlovinimo giesmės.

Evangelijoje pagal Joną visa Dievo šeima vadinama Tėvo namais. Pasak Jėzaus, Tėvo namuose yra daug kambarių. Minėta konferencija – tai puiki proga išeiti iš savo kambario į menę ir apsidairyti, susipažinti su šeimynykščiais, gyvenančiais tuose pačiuose namuose, nors ir už sienos. Kiekviename namų kambaryje esama vertingų ir unikalių gėrybių. Būna taip smagu, kai jomis dalijamasi tam, kad visi būtų praturtini ir nė vienas nesijaustų menkesnis. Savo turtus Tėvas padalijo namuose, kaip panorėjo. O mūsų rūpestis – juos atverti ir dalytis su kitais. Nors tai nedideli žingsneliai Kristaus melstos vienybės link, tačiau jie tikrai veda teisinga kryptimi.

Ar nori girdėti, ką Dvasia šiandien kalba Lietuvos bažnyčioms? Nedvejok. Atvažiuok į Tėvo namus.