Tikintysis, kurio pašaukime stinga brandos linkui vedančios kaitos, lieka įsitvirtinęs savo sustabarėjusioje „tiesoje“. Kartą kuo nors įsitikinęs, jis nesugeba modifikuoti savo įsitikinimų per visą gyvenimą. Gyvąją Dievo tiesą toks asmuo paverčia negyva formule ir pamiršta, kad tiesa yra vertybė, kurią reikia atrasti vis iš naujo. Sustingusią ir nebegaivinančią tiesą, kuriai leido užvaldyti savo protą bei širdį, jis trokšta primesti ir kitiems. Kas nedrįsta atvirai ir geranoriškai pažvelgti į kitų išpažįstamą tiesą, tas lengvai tampa savo paties ribotumo auka.

Šitaip prarandamas sugebėjimas pastebėti Dievo tiesą ir jo malonės veikimą už savo apsibrėžto rato ribų. Konfesinė tapatybė, kuri dažnai tėra mentaliteto ir kultūros ypatumų tapatybė, negali būti vertinama kaip svarbiausias asmens ar bendruomenės krikščioniškumo kriterijus. Būtina išmokti atpažinti antraeilius savo konfesinės tradicijos elementus ir pasistengti suvokti bendrųjų tikėjimo pagrindų gelmę ir jų išganomąją prasmę. Tai padės kiekvienam tikinčiajam ne formaliai laikytis savo konfesinės doktrinos ir savo pašaukimo, bet nuolat augti tikėjimu ir leisti skleistis savo gyvenime tam žmogaus ir Dievo meilės slėpiniui, kuris vadinamas krikščioniškuoju pašaukimu.

Prof. Romualdas Dulskis, konferencijos „Tėvo namuose“ pranešėjas.

Vis dar yra laiko registruotis į konferenciją.