Mane kalbina bernardinai.lt redakcijos bendradarbis Gediminas Zelvaras.
2026 metų pradžioje Lietuvos Biblijos draugija išleido paskutinę, penktąją, Naujojo Testamento dalį – Evangeliją pagal Joną, Jono laiškus ir Apreiškimą. Kuo savita Jono teologija? Kuo be Jono raštų Naujasis Testamentas būtų kitoks? Kuo savitas apokaliptinės Jono literatūros interpretavimas? Kokiais etapais vyksta Biblijos vertimas draugijoje? Šiuo ir kitais svarbiais klausimais kalbame su Jono raštų vertėju, teologu, dr. GIEDRIUMI SAULYČIU.
Kokią įtaką paties kaip krikščionių teologo mąstymui ir tikėjimui yra padarę Jono raštai?
Naująjį Testamentą skaitau ir tyrinėju jau keturiasdešimt metų. Nuo jo prasidėjo mano tikėjimo kelionė. Būtent skaitant kambarį pripildydavo šviesa, širdį užliedavo nepaprastas gerumas, o mintyse – toks aiškumas, kad, regis, žinai atsakymą į bet kurį klausimą. Gyvenimo prasmės ieškojęs filosofiniuose ir įvairių religijų tekstuose, ją suradau Dievo žodyje. Patyriau tai, ką Jonas rašė: „Gyvenimas pasirodė – mes jį matėme ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums“ (1 Jn 1, 2). Būtent Pirmasis Jono laiškas man ypatingas, nes tai pirmasis tekstas, kurį studijų metu perskaičiau graikų kalba jau be pagalbos, tik su plonyčiu graikų ir anglų kalbų žodynėliu. Pamenu, kaip skrisdamas iš rytinės į vakarinę JAV pakrantę ten danguje suvokiau, kad Jonas kalbasi su manimi be tarpininkų. Anksčiau jo mintys mane pasiekdavo per vertėjus, o dabar jau be jų. Nepakartojamas potyris.
Dabar, versdamas Evangeliją pagal Joną, patyriau dar vieną stulbinamą išgyvenimą, nušvitimą. Tekste ne kartą minimas mokinys, kurį Jėzus mylėjo (Jn 13, 23. 19, 26. 20, 2. 21, 7; 20). Dauguma tyrėjų sutaria, kad tai Evangelijos autorius (čia autorystės klausimo neplėtosiu, jį aptariu Evangelijos pagal Joną Įvade). Kodėl Jonas taip save vadina? Ar norėdamas paminėti savo išskirtinumą, tai yra Jėzaus ypatingą meilę sau? Be abejo, ne. Priešingai. Jonas žino, kad Jėzus jį myli, ir tai kartoja, idant jo Evangelijos skaitytojas taip pat pasiektų tą patį užtikrintumą, pažintų Jėzaus meilę. Apie tai jau ne užuominomis jis kalba Pirmajame laiške: „Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli. Dievas yra meilė. Kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame (1 Jn 4, 16). Šis pažinimas turi augti, o meilė tobulėti: „Meilėje nėra baimės. Tobula meilė išvaro baimę. Baimė laukia bausmės, tad kas bijo, tas nėra pasiekęs tobulos meilės“ (1 Jn 4, 18).
Ar ilgai užtruko Jono raštus versti? Jei taip, kokios buvo to priežastys? Ar kolegialus darbas, rengiant Jono raštus, skyrėsi nuo kitų Naujojo Testamento dalių rengimo?
Teksto parengimo darbas, rengiant visas penkias dalis, buvo vienodas, jis vyksta trimis etapais. Pirmajame iš senosios graikų kalbos („Nestle-Aland“ 28 redakcija) išverčiama Naujojo Testamento knyga ar kelios knygos, rašomi komentarai, įvadai (nebūtinai vertėjo). Antrajame etape, kuris vyksta lygiagrečiai, kad nebūtų gaištama laiko, darbinis vertimas aptariamas ir koreguojamas visos kolegijos – lietuviški graikiškų žodžių atitikmenys, sakinių konstrukcijos, stilius, daug dėmesio skiriama verčiamų žodžių ir kolokacijų nuoseklumui to paties autoriaus raštuose (ankstesniuose lietuviškuose vertimuose šitai visai nedaryta). Trečiajame etape suredaguotas tekstas išsiunčiamas Biblijos draugijos valdybai (ją sudaro skirtingų konfesijų atstovai). Nariai pateikia savo pastabas ir pasiūlymus, kurie aptariami bendrame posėdyje, kol pasiekiamas konsensusas. Retai, bet kartais valdybos narių nuomonės išsiskiria, ir tada sprendimas priimamas balsuojant.
Jono raštai pasirodė trimis, gal keturiomis savaitėmis vėliau, nei planuota, bet turint omenyje atsakingą ir kruopštų darbą, kurį ką tik apibūdinau, tai yra niekis.
Kokios svarbiausios Jono teologijos sąvokos? Kuo jo teologija savita Naujojo Testamento kontekste? Kokia šiandien būtų Naujoji sandora be teologinio Jono indėlio?
Dauguma Jono užrašytų Jėzaus pamokymų ir palyginimų – saviti ir negirdėti. Pavyzdžiui, Jono Krikštytojo lūpomis nuskamba kristologinis Jėzaus, kaip pasaulio nuodėmę nešančio Dievo Avinėlio, titulas (Jn 1, 29; 35). Kai Jonas Krikštytojas Jėzų vaizdžiai palygina su jaunikiu (Jn 3, 29), skaitytojui kyla klausimas, kas gi yra Jėzaus sužadėtinė. Iškart po to einantis epizodas prie Jokūbo šulinio, kur Jėzus sutinka samarietę (4, 6–15), pateikia atsakymą – štai ji, visų atstumta samarietė. Juk Jokūbas prie šulinio sutiko savo būsimą žmoną Rachelę (Per 29, 10), taip pat ir Mozė – Ziporą (Iš 2, 16–21). Be abejo, samarietė, kuri įtiki Jėzų ir liudija Jį savo miesto žmonėms (Jn 4, 39), yra Jo būsima sužadėtinė tik perkeltine prasme.
Tačiau šis giliai tekste paslėptas simbolizmas atskleidžia pamatines Evangelijos tiesas, kaip antai – Jėzus nesigėdija atstumtųjų, jų gelbėti ir jiems prisipažinti meilėje Jis ir atėjo. Čia pat nuskamba bene žinomiausias soteriologinis Jėzaus titulas – ho sōtēr tou kosmou – „pasaulio Gelbėtojas“, kurio, kad ir kaip keista būtų, pasigendame sinoptinėse evangelijose. Neatsitiktinai šiuos eschatologinius Avinėlio, nuotakos ir jų vestuvių simbolius randame Apreiškimo knygoje. Tai būtų vienas iš argumentų, liudijančių, kad Evangeliją pagal Joną ir Apreiškimo knygą parašė tas pats autorius.
Paminėti pavyzdžiai aiškiai rodo, kad Jono evangelijos teologinė žinia yra paslėpta, dažnai paremta Senuoju Testamentu, kuriame autorius randa kristologinius, soteriologinius ir eschatologinius provaizdžius ir regi juos išsipildant Jėzaus Kristaus asmenyje, gyvenime ir darbuose. Kartais Jonas nurodo, kurią Senojo Testamento vietą turi omenyje: pavyzdžiui, rašydamas apie artėjančią kryžiaus kančią, Jėzų jis palygina su Mozės dykumoje iškelta varine gyvate (Jn 3, 14–15. Sk 21, 9).
Tačiau kartais palieka apie tai spręsti pačiam skaitytojui – pavyzdžiui, apie Jokūbo kopėčių, kurios vaizduoja Jėzų kaip Dievo ir žmonių tarpininką (Jn 1, 51), ir Jokūbo šulinio, kaip neišsenkančios dieviško gyvenimo versmės (Jn 4, 6), paslėptus vaizdinius. Įsimintini pastoraciniai, tik Jono plunksnai priskirtini palyginimai apie gerąjį Ganytoją, jo kaimenės avis, samdinius ir priešus (Jn 10, 1–30), apie tikrąjį Vynmedį ir jį prižiūrintį vynuogininką (15, 1–10).
Jono teologija, palyginti su kitų evangelistų, yra labiausiai išplėtota. Tai patvirtina ir įsimenanti pneumatologija (Jn 14–16 sk.), pristatanti Šventąją Dvasią kaip Parakletą – Patarėją. Raginimas tikėti sudaro Jono evangelijos pamatą. Prologe nuskambėjęs žodis pisteuō – „tikėti“ – kartojamas kone kiekviename Evangelijos skyriuje, iš viso 85 kartus. Palyginti, sinoptinėse evangelijose drauge sudėjus – tik 32. Evangelija (prieš epilogą) baigiama įsimintinais žodžiais, atskleidžiančiais pagrindinę jos parašymo intenciją: „Jėzus padarė dar daug kitų ženklų, kurie nėra aprašyti šioje knygoje. O šitie aprašyti, idant tikėtumėte, kad Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte jo vardu gyvenimą“ (Jn 20, 30–31).
Galiausiai būtina paminėti teologiniu aspektu labai reikšmingą posakį egō eimi – „aš esu“, kuris su įvairiais predikatais, kaip antai „aš esu pasaulio šviesa“ (Jn 8, 12), „aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25), „aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), pakartojamas septynis kartus. Judėjams šventas, tačiau ne vienam skaitytojui nesuprantamas Jahvės vardas Aš Esu, kuris Esu, kurį Dievas apreiškė Mozei (Iš 3, 14), liudija Jėzaus dievystę ne mažiau nei Tomo išpažinimas – „mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28).
Vertėte ir rašėte komentarus Apreiškimo knygai. Iki šiol ši Biblijos knyga nesulaukdavo išsamių komentarų. Ar su šiuo vertimu bus kitaip? Kodėl krikščionys turėtų geriau suprasti ir kruopščiau studijuoti Apreiškimo knygą?
Kalbant apie Biblijos komentarus, rašytus lietuvių biblistų, pirmiausia reikia pažymėti, kad jų turime labai mažai. Visų pirma turėtume paminėti Martyno Liudviko Rėzos indėlį. Teologijos profesorius Karaliaučiaus universitete, Šventojo Rašto daktaras L. Rėza puikiai išmanė senovines hebrajų ir graikų kalbas ir parašė „Filologines-kritines pastabas lietuviškai Biblijai, naujojo leidimo lietuviško teksto redagavimo komentarus“ (1816 m. ir 1824 m.), kuriuose aptaria vadinamosios Kvanto Biblijos (1735 m., 1755 m.) tekstą. Jis, L. Rėzos redaguotas, pasirodė 1816 metais. Paminėtina ir jo parašyta pirmoji „Lietuviškos Biblijos istorija“, kurioje jis kritiškai apžvelgia pirmuosius lietuviškus Biblijos vertimus, išskirdamas Jono Bretkūno vertimą kaip arčiausią originalo kalboms. Maždaug po šimto metų pradedamos leisti Juozo Skvirecko verstos Biblijos knygos, vėlesni leidimai – jau su komentarais. Dar galima paminėti Antano Rubšio Naujojo Testamento komentarus, kurie išleisti su Česlovo Kavaliausko vertimu (2006 m.). Tai bene ir viskas.
Šioje šviesoje dabar užbaigtas versti ekumeninis Naujojo Testamento vertimas su komentarais (NEV) yra labai reikšmingas žingsnis ne tik lietuviškų šventraščių, bet ir lietuvių biblistikos istorijoje. Palyginti su ankstesniais, NEV komentarai atitinka mūsų dienų akademinės biblistikos kriterijus ir turėtų būti labai naudingi seminarijų studentams, Šventojo Rašto studijų grupelėms, visiems, kurie myli ir gilinasi į Dievo žodį.
Apreiškimo knyga yra viena iš Naujojo Testamento kanoninių knygų. Tad ji reikalauja tokio paties – nei didesnio, nei mažesnio – dėmesio kaip ir kitos. Tiesa, tik ją galime priskirti apokaliptiniam literatūros žanrui, kuris judėjų literatūroje suklestėjo Antrosios šventyklos periodu (516 m. pr. Kr. – 70 m.). Mūsų dienų teologai pabrėžia, kad Apreiškimą būtina suprasti ir aiškinti apokaliptinės literatūros kontekste, nes jo autorius seka gyva šios literatūros tradicija ir skolinasi iš jos tiek turinio fragmentus, tiek formas.
Daugiau apie apokaliptinio žanro ypatumus, paraleles tarp apokaliptinių judaizmo tekstų ir Jono Apreiškimo, skirtumus tarp Senojo Testamento pranašų knygų apokaliptinių intarpų ir Naujojo Testamento apokalipsės rašau Įvade į Apreiškimo knygą. Taip pat aptariu ir pagrindinius hermeneutinius šios knygos aiškinimus. Čia nėra vietos plėstis, pakaks pasakyti, kad tikrai nėra vienintelio rakto, atrakinančio slėpiningos Jono apokalipsės prasmę. Hermeneutiniai, eschatologiniai krikščionių teologų požiūriai skiriasi. Mano manymu, kad ir kurio iš jų buvome mokomi, lieka ne vienas neatsakytas klausimas. Todėl stojant į kritišką polemiką svarbu išlaikyti pagarbią ir romią laikyseną.
Žvelgdamas į nueitą visą naujo ekumeninio vertimo kelią, kokius matytumėte jo gražiuosius vaisius ir tobulintinus dalykus?
Laikas parodys, ar naujas vertimas įsitvirtins tarp jau esančiųjų. Manau, mūsų triūsas nebus veltui ir neš vaisių tiek šioje, tiek ateisiančiose kartose. Komentarai ir įvadai yra autentiškas indėlis į lietuvišką biblistiką, kurios taip reikia sveikam Bažnyčios ugdymui Lietuvoje. Norėtųsi, kad šis projektas tęstųsi ir ateityje sulauktume Senojo Testamento vertimo su komentarais. O dabar galime pasidžiaugti tuo, kad sulaukiame gražių atsiliepimų.
Vienu jų šį pokalbį ir baigsiu:
„Noriu nuoširdžiai padėkoti Jums visiems už nepaprastai svarbų ir kilnų darbą – Naujojo Testamento vertimą. Man sunku net įsivaizduoti, kiek tai reikalauja pastangų, kantrybės, atsakomybės ir ištikimybės Dievo žodžiui.
Akivaizdu, kad šis darbas nėra vien techninis ar akademinis – jis persmelktas pašaukimo, meilės Raštui ir nuoširdžios tarnystės Bažnyčiai Lietuvoje. Jūsų įdėtas darbas jau dabar neša vaisių – nagrinėdami Luko evangeliją naudojomės Jūsų vertimu, ir ne kartą naujajame vertime pateikti komentarai mums padėjo geriau suprasti nagrinėjamus tekstus.
Nuoširdžiai tikiuosi ir labai laukiu dienos, kai visas Naujasis Testamentas bus išleistas vienoje knygoje. Galiu drąsiai pasakyti – stovėsiu pirmas eilėje.”
Dar kartą ačiū Jums už ištikimybę, kruopštumą ir drąsą imtis tokio didelio bei atsakingo darbo. Telaimina Viešpats Jūsų tarnystę ir toliau.
Pubikuota bernardinai.lt 2026 sausio 28 d.
Jono raštus galite įsigyti biblijatau.lt