-
Regimantas Tamošaitis. Pasaulis kaip tragedija ir komedija – Susitikimai Kelyje V
Mes gyvename rojuje tik to nežinome. Esame Edeno sode ir nesuprantame šito stebuklo. Vis dėlto krikščionybėje, priešingai nei Rytų religijose, savimi tampame ne medituodami miške, o socialinėje erdvėje, kur turime rinktis tarp gėrio ir blogio. Pasirinkę gėrį, gyvename dėl kito, pirmiausia dėl artimo. Literatūros esmė – aukos misterija.
-
Laura S. Černiauskaitė. Džiaugsmynas – Susitikimai Kelyje IV
Jeigu esama egzistencinio liūdesio, tai ir egzistencinio džiaugsmo. Ir jis artimesnis mūsų prigimčiai. „Labiausiai man patinka būti. Ir būti yra gẽra. Nuo vaikystės jaučiau, kad Dievas yra. Dar prieš žodžius, prieš kalbą. Prieš pavadinimus. Jutau jį kaip milžinišką, gerą, mus visus gaubiančią paslaptį.“ Džiaugsmas – nuolatinė žmogaus iki nuopuolio būsena. Džiaugsmas – dorybė ir juo dalytis visuomet yra gėris.
-
Mozė Mitkevičius. Pražiopsojom Jaunikį – Susitikimai Kelyje III.
Jėzaus palyginimai skirti ne tik pamokyti, bet ir provokuoti. Ne viskas yra taip, kaip atrodo… Tai iliustruojama dviem aptariamais palyginimais: pirmas – apie dešimt mergaičių, naktį išėjusių pasitikti jaunikio, antras – apie rūstų valdovą, įmetusį kalėjiman neatlaidų tarną.
-
Mozė Mitkevičius. Kas mano artimas? Susitikimai Kelyje II.
Biblija yra klausimų, ne atsakymų knyga, ji formuoja santykį – tikėjimą. Šventojo Rašto tekstus būtina aiškintis to meto ir kultūros kontekste. Šioje paskaitoje „judaistiniu kampu“ nagrinėjamas Jėzaus palyginimas apie gerąjį samarietį.
-
Mylimojo evangelija. Susitikimai Kelyje I
Iš keturių Naujojo Testamento evangelijų Evangelija pagal Joną yra bene labiausiai skaitoma ir mėgstama. Užrašyta paprasta kalba, savyje ji slepia neaprėpiamus išminties lobynus. Neskaičiusiems mano įžvalgos atvers stulbinantį Jono minčių pasaulį, o skaičiusiems jos padės atrasti pažįstamą tekstą naujai.
-
Apmaudas
Apie nedorybę, dažnai apsigaubiančią pamaldumo skraiste.
-
Savi ir svetimieji
Dauguma pirminių visuomenių nepripažįsta svetimų esant žmonėmis. Jie yra arba monstrai, su kurias privaloma kovoti, arba žemesnės rūšies gyviai, kurių reikia saugotis. Vieninteliai tikrieji žmonės yra tik tie, kurie priklauso jų genčiai. Žmonija baigiasi ties grupės riba. Laidoje apie tai, kaip ši antropologinė įžvalga veikė tikėjimo bendruomenes ir krikščioniškas konfesijas per Bažnyčios istoriją.
-
Kas Dievo kairėje?
Mikelandželo freskoje pavaizduotas Dievas tiesia ranką Adomui. O ką Renesanso genijus norėjo pavaizduoti, tapydamas Dievo apglėbtą moterį kairėje? Atsakymų ieškau Šventajame Rašte.
-
Sekminių vynas
Kviečiu paragauti! Skaitiniai apie Šventąją Dvasią: Šventoji Dvasia, mūsump ateik Maldos į Šventąją Dvasią Su Sekminėmis Tėvo namuose! Malonės Dvasia
-
Dangiškojo Tėvo paveikslas
Aptariu Dievo Tėvo paveikslą, tapytą hebrajų, graikų ir krikščionių raštais.
-
Pasidaliję
Apie nesutarimus bendruomenėje, pasidalijusią visuomenę ir konstruktyvią polemiką. „Tik klaidai reikia valdžios paramos. Tiesa pati už save pastovės“ – sužinosite, kas šių žodžių autorius, ir ką jie gali reikšti šiandien.
-
Iš ko pažinsi krikščionį
Svarstau, kas labiausiai atskleidžia krikščionišką tapatybę.
-
Girdėti Dievo balsą
Aptariu, kaip žmogui kalba Dievas, ir kas trukdo jį girdėti.
-
Dievas kasdienybėje
Jie užaugo prie Tiberiados marių, jose žvejodavo, pakrantėje sutiko Jėzų iš Nazareto. Galilėjos žvejams ši vieta buvo tarsi namai, kur viskas taip pažįstama, įprasta ir kasdieniška. Ar ne todėl prisikėlęs Kristus turėjo jiems pasirodyti būtent čia? Viena, patirti Dievo stebuklą didžiojo karaliaus Dovydo mieste, Jeruzalėje, ir visai kita – sutikti prisikėlusį Kristų kasdienybėje: savo mieste, namuose, darbovietėje; nepritekliuje ir nusivylime, nelaimėje ir skausme, varge ir pasimetime. Bet būtent čia jis labiausiai ir reikalingas.
-
Apie JAV akademijos reformą
„Jokia vyriausybė – nesvarbu, kuri partija būtų valdžioje – negali diktuoti, ką privatūs universitetai gali dėstyti, ką jie gali priimti ir įdarbinti, kokias studijų ir tyrimų sritis jie gali vykdyti.“ Tai Harvardo universiteto rektoriaus dr. Alano M. Garberio žodžiai iš jo laiško, rašyto 2025 m. balandžio 14-ąją Harvardo bendruomenei. Aš gerai prisimenu, kaip atrodo politinės diktatūros valdoma akademija. Patyriau tai savo kailiu. Atsiimdamas profesinės mokyklos raudonąjį diplomą, kuriame buvo vien dabartiniai dešimtukai, išgirdau klasės auklėtojo pasiteisinimą: „Charakteristikos, deja, negalime duoti. Pats žinai, kodėl.“ Be charakteristikos durys į aukštąją mokyklą man buvo uždarytos, nors su tokiu diplomu sovietinėje Lietuvoje turėjau būti priimtas į universitetą be stojamųjų egzaminų.






































