Šventoji Dvasia kaip bučinys

Vienuolis Bernardas Klervietis (1090–1153) parengė įspūdingą ciklą homilijų, kurios remiasi Saliamono Giesmių giesmės ištraukomis. Homilijas abatas skaitė broliams, teigdamas, kad  subrendusiems dera kietas maistas. O Giesmių giesmė tokia ir yra – tai duonos kepalėlis, kurį palaiminęs laužo ir dalija pats Viešpats. Kontempliuodamas pirmąją knygos eilutę – „Tepabučiuoja jis mane savo lūpų bučiniu, nes tavo meilė yra geriau už vyną“ – jis klausia Dievo: „Pasakyk mums, prašau, kas kalba, apie ką ir kam, kai sakoma: „Tegul jis mane pabučiuoja savo lūpų bučiniu“? Ir atsako, kad Nuotaka yra Dievo trokštanti siela. O tada pateikia, mano galva, vieną poetiškiausių Šventosios Dvasios apibūdinimų per visą Bažnyčios istoriją:

„Jei suprantame, kad Tėvas yra tas, kuris bučiuoja, o Sūnus – tas, kurį bučiuoja, tuomet negali būti klaidinga bučinyje įžvelgti Šventąją Dvasią, nes ji yra Tėvo ir Sūnaus ramusis ramybės šaltinis, jų nepajudinamas ryšys, jų neskaidoma meilė, jų nedaloma vienybė. […] Iš tiesų Šventoji Dvasia yra ne kas kita, kaip abiejų meilė ir gailestingas gerumas. (Giesmių giesmės homilijos, 8, 1.4).

Su Sekminėmis!

Daugiau apie Šventąją Dvasią kaip bučinį – šiandienos tinklalaidėje (čia ir čia).