Kalėdų mįslė

Neišmatuojama Kalėdų simbolio prasmė – nusivilkęs nenykstančią šlovę Mergelės įsčiose Dievas apsirengė žemės rūbu. Atėjęs iš Dangaus pakilo iš žemės. Idant iš jos pakeltų ir mus bei nusivestų į dangiškus Tėvo namus. Kaip kalbėti apie šiuos tikėjimo slėpinius, kad jų nepaverstume banalybėmis, nesumenkintume Įsikūnijimo įvykio? Ar šventiniu laikotarpiu, kuris gena į parduotuves ir užpildo mintis rūpesčiais, svetimais Dievo karalystės ieškojimui, įmanoma girdėti tikrąjį Žodį, aiškintis jo prasmę, idant pagirdytų ir numaldytų Dievo trokštančią sielą? Mėginkime, nors ir nelengva.

Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per Jį atsirado, bet pasaulis Jo nepažino. Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė. Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą (Jn 1, 9-12).

‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte, buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankėte, buvau kalinys, ir atėjote pas mane’ […]‘ Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte’ (Mt 25, 35-40).

Adventas – ilgiausių naktų ir trumpiausių dienų metas. O kai dangų dengia debesys, temti, rodos, pradeda jau per pietus. Padeda tiktai laukimas ir žinojimas, jog žiema pasitrauks, pavasaris išauš, sušildys ir pradžiugins tamsos išsekintą kūriniją. Tikriausiai ieškodami kaip suteikti sau bent saujelę džiaugsmo, žmonės prisigalvojo sau įvairiausių dirbtinių šviesos šaltinių – žvakių, mirgančių lempučių, spindinčių kalėdinių dekoracijų. Prie kalėdinės eglės išties jaukiau. Net suaugusiems pradeda atrodyti, kad čia pradeda pildytis slapčiausiosios svajonės.

Ir visgi… mūsų švieselės kitokios nei saulės. Jos pavaduoja trumpam ir po to užgęsta. Po švenčių dekoracijas nukabina ir deda į dėžes arba meta į šiukšlių konteinerius.

Evangelija kalba mums, kad slėpiningame dvasios pasaulyje irgi esama įvairių šviesos šaltinių, kuriuos visus pranoksta tikroji šviesa. Ji niekada negęsta, apšviečia kiekvieną sielą ir negali būti užgesinta ar supakuota žmogaus, kai jos nebereikia. Nuo tikrosios šviesos galima mėginti pasislėpti. Ieškoti, kas atstotų ir drauge užstotų ją. Tačiau tikroji šviesa, kaip saulė, pasisuka ir vėl šviečia. Gyventi šešėliuose ar eiti į akinančią šviesą – Kristų?

Pasak Pauliaus, Dievas gyvena neprieinamoje šviesoje ir joks žmogus negali jo regėti (1 Tim 6, 16). Ir visgi… „mes regėjome Jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio, pilno malonės ir tiesos.“ Kuomet regėjo apaštalai? Kai „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (1 Jn 1, 14). Dėl Įsikūnijimo stebuklo tai, kas anksčiau buvo neprieinama, tapo pasiekiama. Nors ne visiems. Tik tiems, kurie Kristuje išvydo tikrąją šviesą ir išgirdo Dievo meilės prisipažinimą.

Šviesa yra meilė. Tamsa – neapykanta. Dievas nuo pradžių atskyrė tamsą nuo šviesos, meilę – nuo pagiežos ir pykčio. Abelis vaikščiojo šviesos takais, o Kainas pasirinko pavydo ir neapykantos kelią. Kaip Dievas atskyrė naktį nuo dienos, taip ir mylinčius – nuo piktųjų. Ten, kur liejamas kraujas, visuomet tamsu. Pamynęs Dievo meilės žinią, Kainas praliejo brolio kraują ir pasiliko tamsoje. „Kas sakosi esąs šviesoje, o savo brolio nekenčia, tas dar tebėra tamsoje“ (1 Jn 2, 9). Nesunku pasukti Kaino keliu, o Abelio gyvenimas pilnas kančios.

Atrodytų, jog tikrąją šviesą nesunkiai turėtų atpažinti kiekvienas. Tačiau evangelija pasakoja, kad atsitiko priešingai – tie, su kuriais gyveno įsikūnijęs Dievas, šviesos Jame neišvydo ir Jį pasmerkė. Žmonės, garbinę Dievo vardą, pamatę Jį patį, neatpažino, nepatikėjo, paniekino Jo meilės žinią. Taip pasiliko tamsoje, kuri, kaip apmaudu bebūtų, buvo artimesnė nei gyvenimas šviesoje. Nekęsti yra lengviau nei mylėti. Mylėdami – kenčiame, nekęsdami – meilę žudome. Dievas vėl savo teismu atskyrė tamsą nuo šviesos. „O teismo nuosprendis yra toks: šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės labiau pamilo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti“ (Jn 3, 19). Ši Evangelijos istorija kartojasi – kiekvienoje kartoje yra gyvenančių meilėje ir neapykantoje. Vieni gyvenimą atiduoda, kiti – jį atima. Meilė gyvenimą dovanoja kitiems, neapykanta – mėgina jį pasiglemžti galia, nes pati jo neturi.

Priimti Kristų – tai atverti širdį Dievo meilei. Gyventi šviesoje ir sekti Kristumi – tai mokytis atleisti, atjausti ir mylėti. Kaip anuomet, taip ir šiandien Kristus ateina pas mus kitoks, nei tikėjomės. Jis keičia rūbus: dailidė, sodo, kuriame buvo turtuolio kapas, prižiūrėtojas, piligrimas, tolimas religinio pasaulio naujienoms, ir paslaptingas naktinis žvejys, kviečiantis paragauti pusryčiams ant žarijų pakeptos žuvies. Kuo Jis apsirengs šiandien? Ar tikrai atpažinsime Jį? Ar neatstumsime? Nepaniekinsime?

Evangelija pasakoja, kad, kai galiausiai paaiškės, už kokio kūno slėpėsi Kristus, gyvendamas žemėje, visi nustebs. Ir tie, kurie Jam atvėrė savo širdį, ir tie, kurie ją uždarė. Tuomet paaiškės, jog Dievas tarp mūsų alko, sirgo, buvo įkalintas. Pasirodo didžiausia Meilė nuolankiai prašosi mylima. Kristus įsikūnija benamyje, ligonyje ir kalinyje, idant turėtume ką atjausti ir kam padėti. Kalinius ir benamius mename tik iš blogos pusės. Jie juk verti tokio gyvenimo, patys pasirinko, tenesiskundžia. Į ligonius gal žiūrime šiek tiek kitaip. Tačiau, jei esame religingi, kažkur pasąmonėje sukasi Jobo draugų mintis, jog liga už nuodėmes, tad nėra ko skųstis. Mes, turintys pastogę ir nepadarę nusikaltimų, vertų laisvės atėmimo, žinome, kaip kurti gyvenimą, o anie – ne. O jei dar esame sveiki, tai ir šventesni už anuos. Šios apgaulingos iliuzijos vieną dieną išsisklaido ir paaiškėja, jog akli ir apgailėtini vargšai buvome mes patys.

Įsikūnijimo stebuklas nesibaigė. Kaip anuomet, taip ir šiandien jis tarsi mįslė prašosi įmenamas. Šiaip jau lauktume, kad Kristus pas mus ateis kaip pastorius ar kunigas, teologas ar evangelistas, vienuolis ar vienuolė, diakonas ar bent jau pavyzdinis krikščionis. Tačiau tai būtų per daug paprasta. Įsikūnijimo mįslė sudėtingesnė. Betliejaus piemenys atrado Dievą tvarte, pirmieji mokiniai – Galilėjos Kafarnaume. Kas sykį ne ten, kur tikėjosi Jį išvysti Rašto žinovai.

Rašto raidė menkai tegelbsti ieškant Kristaus. Kur kas daugiau – atjauta visų pamirštam, atstumtajam ar paliktam likimo valiai. Taip pat tuščia būtų manyti, jog Kristus gyvena kiekvienuose nakvynės namuose, kiekvienoje ligoninės palatoje ar įkalinimo įstaigos kameroje. Ten surasime ir nemažai Kaino palikuonių. Geografine prasme ieškoti Kristaus Vakaruose ar Rytuose taipogi nedaug žadanti perspektyva. Nepavyks uždaryti Jo krikščioniškuose Vakaruose ar prisišaukti praėjusį krikščionijos „aukso amžių“. Tad intriga išlieka. Dievas užminė mums Kalėdų mįslę – Jis atėjo į pasaulį, kurį pats sukūrė ir tebegyvena jame, kaip Meilė vis neatpažįstama. Pamėginkime įminti ją, gal mums pavyks.

4 komentarai apie “Kalėdų mįslė

  1. Tana

    Intriguojančiai, tiesiai, atvirai.
    Skaitau ir žinau, kad dar kartą skaitysiu, apmąstysiu ir dar kartą.
    Ačiū!

  2. Alvydas

    Ačiu Dievui už nuostabią išmintį kuria Jis tave Giedriau dosniai apdovanojo,Tepripildo Viešpats dar gausiau tave Šventosios Dvasios

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.