Biblija yra klausimų, ne atsakymų knyga, ji formuoja santykį – tikėjimą. Šventojo Rašto tekstus būtina aiškintis to meto ir kultūros kontekste. Šioje paskaitoje „judaistiniu kampu“ nagrinėjamas Jėzaus palyginimas apie gerąjį samarietį.

Apie nedorybę, dažnai apsigaubiančią pamaldumo skraiste.

Dauguma pirminių visuomenių nepripažįsta svetimų esant žmonėmis. Jie yra arba monstrai, su kurias privaloma kovoti, arba žemesnės rūšies gyviai, kurių reikia saugotis. Vieninteliai tikrieji žmonės yra tik tie, kurie priklauso jų genčiai. Žmonija baigiasi ties grupės riba. Laidoje apie tai, kaip ši antropologinė įžvalga veikė tikėjimo bendruomenes ir krikščioniškas konfesijas per Bažnyčios istoriją.

Mikelandželo freskoje pavaizduotas Dievas tiesia ranką Adomui. O ką Renesanso genijus norėjo pavaizduoti, tapydamas Dievo apglėbtą moterį kairėje? Atsakymų ieškau Šventajame Rašte.

Kviečiu paragauti! Skaitiniai apie Šventąją Dvasią: Šventoji Dvasia, mūsump ateik Maldos į Šventąją Dvasią Su Sekminėmis Tėvo namuose! Malonės Dvasia

Apie nesutarimus bendruomenėje, pasidalijusią visuomenę ir konstruktyvią polemiką. „Tik klaidai reikia valdžios paramos. Tiesa pati už save pastovės“ – sužinosite, kas šių žodžių autorius, ir ką jie gali reikšti šiandien.

Svarstau, kas labiausiai atskleidžia krikščionišką tapatybę.

Jie užaugo prie Tiberiados marių, jose žvejodavo, pakrantėje sutiko Jėzų iš Nazareto. Galilėjos žvejams ši vieta buvo tarsi namai, kur viskas taip pažįstama, įprasta ir kasdieniška. Ar ne todėl prisikėlęs Kristus turėjo jiems pasirodyti būtent čia? Viena, patirti Dievo stebuklą didžiojo karaliaus Dovydo mieste, Jeruzalėje, ir visai kita – sutikti prisikėlusį Kristų kasdienybėje: savo mieste, namuose, darbovietėje; nepritekliuje ir nusivylime, nelaimėje ir skausme, varge ir pasimetime. Bet būtent čia jis labiausiai ir reikalingas.

Aptariu bene spalvingiausią Apokalipsės metaforą, istorines, biblines ir mitines jos paraleles.

Per Bažnyčios istoriją krikščionys mėgino išspręsti žvėries ženklo 666 mįslę. Surinkau daug skirtingais amžiais pateiktų atsakymų. Aptariu, kaip jie turėtų formuoti mūsų eschatologinius lūkesčius.

Daug spekuliuojama, kokia yra apokalipsėje minimo skaičiaus 666 reikšmė. Ar galime jį įminti? Susipažįstame su istoriniais precedentais ir egzegezės metodu – gematrija – hebrajų abėcėlės raidžių keitimą skaičiais, siekiant išgauti gilias Šventųjų Raštų prasmes ir jomis remiantis interpretuoti biblinius tekstus.

Kuo Jono evangelija skiriasi nuo kitų? Ar Jėzus Joną mylėjo labiau už kitus mokinius? Ką reiškia Šv. Dvasią apibūdinantis graikiškas žodis Parakletas? Kuo man ypatingi Jono tekstai? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus šioje laidoje.

Kaip ugninį septyngalvį slibiną aiškino XI a. mistikas Joachimas de Fiore? Kas yra moteris, kurios gimusį kūdikį slibinas siekė praryti? Aiškinamės svarbią apokaliptinę „sąrėmių“ sąvoką ir kodėl apokalipsės negandų neturime bijoti.

Aptariu pagrindinius eschatologinius požiūrius, tarp jų Joachimo iš Fiorės, vieno didžiausių apokaliptinių mąstytojų Viduramžiais. Dantė Dieviškojoje komedijoje Joachimą priskyrė Teologų dangui. Kristupas Kolumbas Joachimo pranašystėmis grindė savo kelionę per Atlantą, o puritonai, jomis remdamiesi, kūrėsi Naujajame pasaulyje.

Kaip sąžinę suprato graikai ir žydai? Kada sąžinė atsiranda lietuvių raštijoje? Kaip ją traktuoja Naujojo Testamento autoriai? Kodėl šiandien ypač svarbu įsiklausyti į sąžinės balsą?