islamas-judaizmas-krikščionybė

Pažintinis A. Rubšio įvadas į islamą

Bičiulių rate aptariant kruvinuosius išpuolius Paryžiuje, prisiminta Antano Rubšio knyga „Islamas: religija, kultūra, valstybė“ (Katalikų pasaulis, Vilnius, 2002). Šioje lakoniškoje knygos recenzijoje paminėsiu kodėl ją verta perskaityti.

Knyga vertinga visų pirma dėl pagarbaus ir išlaikyto autoriaus žvilgsnio į vėliausiai užgimusią monoteistinę religiją. Tokios laikysenos mums šiandien labai reikia ne tik musulmonų, bet apskritai, Rubšio žodžiais tariant, „kitapus“ gyvenančių atžvilgiu. Be atvirumo kitokiam, be noro suprasti kitatikį mes užsidarome savo susikurtame pasaulyje ir tolstame nuo realybės ir Dievo, talpinančio visokius. Turėdami a priori „atsakymus“, bet nesistengdami pažinti tų, kurie kultūriškai ir religiškai skiriasi nuo mūsų, prasilenkiame su tiesa ir lengvai pasiduodame nepagrįstų homofobijų įtakai.

Kruvini teroro aktai, įvykdyti islamo vardan Egipte, Prancūzijoje ir po to Malyje, sukelia pasipiktinimo bangas apskritai religija ir konkrečiai – islamu. Tai suprantama. Tačiau klausimas, ar visas islamas yra piktas, išlieka atviras. Pasiduodant džihadistų teroro sėjamai baimei, galima daryti toli siekiančias išvadas, kurios iškreipia vaizdą ir veda į tolimesnį konfliktą. Sunku patikėti, bet šiandien JAV vykstančios rinkiminės kampanijos jau prisipildė nepakantumo musulmonams leksika. Pastarieji jaučiasi nesaugūs ir teigia, kad nuotaikos visuomenėje yra kur kas prastesnės nei po Alkaidos išpuolio rugsėjo 11 Niujorke. D. Trumpas, kandidatuojantis į JAV prezidento postą kaip respublikonas, norėtų visus musulmonus, gyvenančius JAV, atskirai suregistruoti (kaip nacistinėje Vokietijoje žydus?). Viename straipsnyje, publikuojamame CNN, keli iškilūs JAV musulmonai teigia, jog Dž. Busho teiginys, pasakytas po rugsėjo 11, jog islamas yra taikos religija, šiandien tarp respublikonų būtų nesuprastas.

Rodos, kad būtent tokios islamofobiškos reakcijos yra labai palankios „Islamo valstybei“, siekiančiai tiek įbauginti Vakarų visuomenes, tiek papildyti savo gretas naujais rekrutais. Radikalūs islamistai suvokia, jog nuosaikūs musulmonai, atmesti valstybių, kuriose jie turi pilietybę, pradės rinktis ir remti radikaliuosius džihadistų judėjimus.

Mūsuose islamofobiškų apraiškų visų pirma žiniasklaidoje tikrai jau daugiau nei pakanka. Čia neturiu tikslo išvardinti autorius ir jų straipsnius, kurie iš dalies jau kursto nepakantumą visam islamui. Užtenka paskaityti 15min.lt publikuotą T. Vilucko straipsnį „Islame yra užkoduotas iracionalumo dėsnis“, idant tuo įsitikintum. Nenorėčiau su Vilucku veltis į dar vieną polemiką (esame viešai diskutavę skaistyklos klausimu), tačiau jo nepagrįsti ir paviršutiniški teiginiai šaukte šaukiasi kritikos.

Štai tokiame kontekste taikus, subalansuotas, gal net šiek tiek simpatizuojantis pažintinis Rubšio įvadas į islamą turi neįkainojamą vertę. Atrodytų, jog ištrauka iš Pratarmės būtų adresuota mums: „liūdina pastaruoju metu kai kuriuose Vakarų kraštuose pastebimas (visų pirma – žiniasklaidoje) nenoras nuoširdžiai įsiklausyti į kitą bei sąmoningas siekimas parodyti tik vieną šio reiškinio pusę.“ Kai Rubšys rašė, teroristinės „Islamo valstybės“ dar nebuvo. Jo pasirinkta leksika šiandien skamba jau kitaip, sukeldama kitas konotacijas. Tarkime skirsnio pavadinimas „Muhammadas kuria Islamo valstybę“ mums asocijuojasi su fanatizmu, prievarta ir teroru, bet tik ne su praktiniu dvasingumu.

Tikriausiai nereikia paminėti, jog Rubšys – katalikas, kunigas, profesorius, Šv. Rašto vertėjas, už savo akademinę veiklą plačiai įvertintas savo konfesijos, gavęs popiežiaus rūmų prelato titulą. Vienoje paraštėje jis mini ir tai, kad dešimt metų buvo Dialogų tarp Romos katalikų ir musulmonų, kuriuos inicijavo Niujorko katalikų archivyskupija bei Pasaulio musulmonų lyga, nariu. Siekdamas praskleisti mums nepažįstamo islamo užsklandą, Rubšys išlieka mokslininku, skaitytojui perteikiančiu patikimais šaltiniais besiremiantį pažinimą.

Rubšio įvadas į islamą vertingas ir dėl glaustos istorinės šios religijos apžvalgos. Ypač dėmesys sutelkiamas ties ankstyvuoju klasikinio islamo laikotarpiu. Muhammado (mes jį žinojome kaip Mahometą) portretą jis nutapo ypač ryškiai, pabrėždamas jo nuolankumą, išmintį ir toleranciją krikščionims. Cituojamas 630 m. sutarties tarp Muhammado ir Nadžrano krikščionių bendruomenės tekstas, pagal kurį krikščionims, gyvenusiems politinėse islamo valdose, buvo garantuotas nuosavybės apsaugojimas, nesikišimas į jų liturgiją bažnyčiose ir vienuolynuose ir net atleidimas nuo karinės prievolės bei dešimtinės, rodos, tikrai patvirtina taikingą Muhammado nuostatą. Nors be abejonės kalavijas Muhammadui nebuvo svetimas, jis įsakė išžudyti visus žydų vyrus Medinoje. Tačiau Rubšys pastebi, kad tam pagrindo davė pati žydų bendruomenė, kuri vedė derybas su tuo metu priešišku Muhammadui Mekos miestu.

Apžvelgiant Koraną bei jo suformuluotus teologinius Dievo atributus, Rubšiui visų pirma rūpi tai, kas sieja islamą su judaizmu ir krikščionybe. Anot jo, „visos trys religijos turi Knygą,“ todėl „islamas laiko žydus ir krikščionis Knygos Tauta – Ahl al-Kitab“. Tokios detalės, kaip antai, jog žodis evangelija (indžil) Korane minimas vienuolika kartų, arba tai, kad Psalmes ir Torą musulmonai laiko šventomis, ant amžinų lentelių danguje įrašytomis knygomis, yra reikšmingos, galvojant apie tarpreliginį dialogą, o ne konfrontaciją. Bene stipriausias argumentas, ieškant sąsajų tarp trijų monoteistinių religijų iš teologinės pusės, mano manymu, būtų tai, kad visos pabrėžia Dievo gailestingumą.

Aptardamas praktinius musulmoniško religingumo aspektus, Rubšys pasitelkia asmeninių kelionių į islamo šalis patirtį. Ramadano pasninko užbaigtuvės jam pasirodė panašios į Kalėdų šventimą krikščioniškame pasaulyje. Ne tik dėl pietų stalo šeimos rate bei pasikeitimo dovanomis, bet – ir tai bene svarbiausia – dėl taikymosi su priešais ir pakilios džiaugsmingos nuotaikos.

Kaip ir reikėtų laukti iš nedidelės apimties teksto, apžvelgiančio keturiolika amžių turinčią islamo istoriją bei savitą dievystės mokymą, Rubšio “Islamas” turi ir silpnų vietų. Pavyzdžiui, aš pasigedau krikščioniškų kryžiaus žygių aptarimo, bent jau minimalios jų poveikio islamo raidai analizės. Taip pat derėtų bent prabėgomis paliesti religijotyrininkų, pabrėžiančių judaizmo, islamo ir krikščionybės savitumą bei skirtybes, o ne panašumus, pozicijas. Vertinga būtų ir tokios polemikos apžavalga ar bent nuorodos į jąparaštėse. Bet tikriausiai tokio uždavinio Rubšys sau nekėlė, palikdamas tai kitiems lietuvių kilmės islamo tyrinėtojams.

Paskutinis skyrius, kurį parašė Linas Bukauskas, redagavęs bei papildęs Rubšio tekstą Korano ir musulmonų mąstytojų tekstų ištraukomis, stengiasi užpildyti akivaizdžias knygos spragas. Paliesdamas probleminius islamo ir teokratijos, musulmoniško aktyvizmo ir džihado, kultūrinės islamo ir Vakarų tarpusavio įtakos klausimus, Bukauskas šiam Rubšio “Islamo” leidimui (pirmasis išleistas 1987 m. JAV) suteikia daugiau aktualumo ir drauge akademinio svorio. Antraip galėtų susidaryti įspūdis, jog Rubšys sąmoningai nutyli kontraversiškus islamo studijos klausimus.

Labai nudžiugau šiame skyriuje atradęs pagrįstą islamo kultūros įtakos Europos renesansui analizę. Savo studijų metu turėjau progos šiek tiek susipažinti su šiais tyrinėjimais, tačiau čia atradau ir reikšmingų išvadų, apie kurias nieko nežinojau. Pavyzdžiui, apie XX a. pradžios katalikų kunigo Miguelio Asino Palosios publikaciją, įrodančią, jog Dantės „Dieviškoji komedija“ buvo stipriai paveikta musulmoniškos pasaulėžiūros. Tolimesni tyrimai patvirtino, jog Dantė rėmėsi ne tik islamo aplinkoje rašiusiais mąstytojais, bet ir poetais.

Baigiant belieka pridurti, jog Rubšio „Islamas“ yra tikrai privalomas įvadinis skaitinys, siekiant susipažinti su musulmoniško religingumo prigimtimi, jo istorija ir santykiu į judaizmą bei krikščionybę. Žvelgdamas į neramų XX a. pabaigos pasaulį (o mums jis tapo dar nerimastingesnis) Rubšys buvo įsitikinęs, jog įvairių kultūrų susidūrime „dialogas tarp krikščionių ir musulmonų šiandien, kaip niekad seniau, yra neišvengiamas ir būtinas.“

12 komentarų apie “Pažintinis A. Rubšio įvadas į islamą

  1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Puiku! Tik, prašau, neskubėk, pamarinuok šiek tiek savo pamąstymus. Rytoj planuoju įkelti tekstą, kuris galbūt padės ir kitiems įsitraukti į pokalbį.

  2. Gediminas

    Esu, Giedriau, susipažinęs su tuo A. Maceinos tekstu. Pastarasis man davė asmeninį postūmį save identifikuoti kaip filosofą, bet ne kaip teologą, kad ir nesu įgijęs teologinio išsilavinimo. Mano mąstymo kryptingumas reiškiasi savarankiškai formuluojamais klausimais ir savarankiškai pasirinktomis tyrinėjimo prieigomis. Nors tikiu tiesos realumu ir prieinamumu žmogui bei tuo, kad Dvasia yra tiesa, bet tiesos niekada netraktuoju kaip savaiminės duotybės ar išankstinio atsakymo, kuris tiesos ieškojimo procesą daro tiesiog beprasmį. Vis dėlto manau, jog su Maceinos pozicija nėra viskas taip jau aišku. Kai antrą kartą skaičiau tą tekstą, supratau, kad Maceina neneigė dogmų kaip tokių, nors ir jo meto teologija buvo ankštoka filosofiniams ieškojimams. Esama tiek dogmatiškų filosofų, tiek filosofuojančių teologų, kuriems galėčiau priskirti Kierkegaardą, man padariusį bei darantį nemenką įtaką.

    Pamėginsiu grįžti prie Maceinos minčių kaip konkretaus šaltinio ir pateikti savo mintis (dėl dogmos ir laisvės santykio) atskiru tekstu. Kadangi tai yra Tavo tinklaraštis, savo mintis ketinu pateikti komentarų skiltyje.

  3. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Ačiū, Mindaugai, už praplėtimą. Tavo mintys nuoseklios ir, rodos, neprieštarauja tam, ką aš pasakiau. Tik gal skirtį tarp “paprasto žmogaus” ir “akademiko” išreikščiau daugiau minties, savimonės, asmens brandos kategorijomis. Nes ir tarp akademikų yra nebrandžių asmenybių, o tarp paprastų žmonių – sąmoningų ir brandžių.

  4. Mindaugas M.

    Diskusijoje išsakomos įdomios mintys… Giedriau, pasistengsiu rašyti aiškiau… Tikiu, kad pavyzdžių, kai konfesinė dogmatika riboja asmenybės laisvę, apstu. Filosofijos laisvės ir teologijos dogmatikos suderinamumas virš mano supratimo ribų, tad čia pasuoju… Bet aš daugiau turėjau omeny tiesiog žmogų. Kažką, kas jis yra dar iki suvokiant save kaip filosofą, teologą ar pan. Paprastai moksliškai, suprantama, “konfesinė dorgmatika” riboja teologą ir filosofą. Galbūt kažkoks teologas net norėtų būti visiškai “neutralus”, t.y. netikintis. Žinoma, Katalikų Bažnyčioje jis tokios laisvės neturi. Bet šių “profesionalų” klausimas, manau, yra akademinis. Mano teiginys buvo apie eilinį žmogų. Jei tikintis žmogus, kaip Virginija paminėjo, gauna autoritetingą rinkinį mokymo ir nuostatų, tai jam padeda tikėti, o ne trukdo. Tu dar paminėjai, kad tai gali būti tik iki tam tikrų pasirinkimų. Na, teisingai. Yra kažkoks minimalus tikėjimo simbolis, jų rinkinys, kurį žmogus turi priimti norėdamas vadintis kataliku ar ortodoksu. Ar jis praranda laisvę, jei kažko esminio atsisakęs konfesijos viduje kažkaip atsiskiria ar atskiriamas? Manau, kad ne. Nes tikinčiojo tapatybė yra glaudžiai susieta su bendruomene (Bažnyčia), jis negali išrasti, susikurti savo dogmų. Nebent gal jos bus priimtos visuotinai… Ortodoksų Bažnyčioje, kaip man aiškino, būnant tos bendruomenės dalimi, pakanka tikėti tikėjimo išpažinimu, kad tu būtum stačiatikis. Čia yra jų minimumas, jei nori vadintis ortodoksu. Katalikų Bažnyčioje tikėjimo simbolių yra gerokai daugiau. Protestantų bendruomenėse irgi daugiau mažiau yra tie minimalūs rinkiniai. Pvz., John MacArthur, kuris laikomas vienas žymiausiu šiuolaikinių JAV evangelikų pamokslininku, nors ir demonizuoja popiežiaus institutą, susidaro įspūdis, kita forma pats jį ir praktikuoja, jei įsižiūrėt atidžiau (vien savo tarnavimo laiku vienoje bažnyčioje jis jau lenkia daugelį popiežių).

  5. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Ačiū, Virginija, kad pagelbėjai su etimologine “dogmos” kiltimi. Tokios sąvokos kaip “dogma” ar “religija” skirtingiems žmonėms sukelia skirtingų konotacijų. Todėl labai svarbus kontekstas. Laikui bėgant, priklausomai nuo konteksto iš teigiamų jos virsta neigiamomis ir atvirkščiai.

    Gediminai, mėgindamas apibendrinti Mindaugo mintis, tiesiog pasitelkiau keletą skirtingų polių. Tavo keliami klausimai fundamentalūs ir temos tikrai įdomios, tačiau, norint konstruktyviai jas plėtoti mums reikia konkretaus teksto. Antraip pasiklysime abstraktybių miške. Nežinau, ar esi susipažinęs su A. Maceina, jo požiūriu į tai, kad filosofijos laisvė nesuderinama su religine dogmatika. Šis suvokimas, rodos, paskatino jį mesti kunigų seminariją ir rinktis filosofo kelią. Pasak jo, teologija siekia filosofiją padaryti savo tarnaite, tačiau pastaroji gyvuoja tik laisvėje.

    Mindaugai, gal ne visai supratau, ką norėjai pasakyti. Tiesiog pamėginau apibendrinti tavo mintis į galimas polemines temas, išskirdamas diskutuotinų klausimų poliškumą. Sutinku, kad nebūtinai konfesinė dogmatika ar institucinė veikla riboja asmens laisvę. Tačiau… iki laiko ir iki tam tikrų asmens pasirinkimų. Pavyzdžių apstu. Antai, Hansas Kungas, prisidėjęs prie II Vatikano krypčių formavimo, prarado teisę dėstyti katalikiškuose universitetuose tuomet, kai pradėjo kvestionuoti popiežiaus neklystamumo dogmą ir istoriškai grįsti jos neatitikimą ne tik Raštui, bet ir tradicijai.

  6. Virginija

    Giedriui: ačiū už išsamią recenziją. Aš pati tą knygą dar vos pradėjau skaityti, 🙂 tik paviršutiniškai akį užmetus ji man pasirodė verta dėmesio.
    Gediminui: Leisiu sau kiek pakomentuoti “dogmos” sąvoką. Tai iš senosios graikų kalbos kilęs žodis, jis buvo vartojamas jau Naujojo Testamento originale. Galima būtų maždaug versti “nuostata, mokymas, įstatas, taisyklė, patvarkymas” – žodžiu, iš kokio nors autoritetingo šaltinio kylantis nurodymas, kaip kokį nors dalyką suprasti ir kaip elgtis. NT dar yra tą pačią šaknį turintis veiksmažodis “dogmatizomai”, turintis prasmę “paklusti dogmai”. Man asmeniškai “dogma” ar “dogmos laikymasis” yra teigiamos sąvokos su sąlyga, jei tų dogmų šaltinis yra pakankamai autoritetingas ir teisingas. Kaip ir visi teisingi nuostatai ir įstatymai – padeda orientuotis gyvenime, atskirti gera nuo bloga. Žinoma, kyla problemų dėl dogmų šaltinio autoritetingumo nustatymo ir galimų jos interpretacijų, tuomet jau galima imtis kalbėti apie dogmą neigiama prasme – nereikalingą varžymą, kitų žmonių “pritempinėjimą” prie savo dogmos ir pan. Bet, aišku, tai tema žymiai gilesnei diskusijai.

  7. Gediminas

    Asmens laisvė ir konfesinė dogmatika. Jų santykis. Tai gali būti kaip klausimas, bet turiu dar ankstesnį klausimą. Kas yra dogmatika? Kas yra dogma? Pastebiu, Giedriau, kad Tavo užrašytose mintyse žodis ,,dogma” turi gana neigiamą atspalvį. Kaip tai, kas riboja laisvę bei kūrybiškumą. Tai, žinoma, kelia kitų klausimų: ar mes laisvę ir kūrybiškumą suprantame kaip savaime suprantamą dalyką, ar jis mums tapo problema? Ar laisvė iš tiesų yra beribis horizontas, kuris siaurėja individui vis labiau laisvėjant? Ar laisvė yra be ribų? Koks yra laisvės ir tiesos santykis? Grįšiu prie pačios dogmos termino. Koks būtų jo pirminis supratimas? Ar tai nėra lotynų kalbos žodis? Ir galbūt šis žodis savyje talpina ir tai, kas pozityvu? Dažnai girdžiu žodį ,,dogmą” tariant kaip savaime suprantamą ir kaip tai, kas yra neabejotinai neigiama.

  8. Mindaugas M.

    Paminėtos temos būtų įdomios… Mažai skaitęs Bonhorefį, bet jo kelti neinstitucinės krikščionybės klausimai, ar kažkaip panašiai, pasirodė akutaliausi jo istorinių įvykių kontekste. Kilo klausimas, kiek jie gali būti universalūs. Pamenu, kad panašiu metu skaičiau ištrauką iš kito protestanto knygos apie atvirkštinį požiūrį – meilę organizuotai religijai, institucinei bažnyčiai. Tik patikslinu ankstesnį komentarą, kad nemanau, jog doktrinos ir institucinė, organizuota religija automatiškai riboja žmogišką tapatybę, ar kūrybinę laisvę. Islamo bėda, kad jo išpažinėjų atsakymai skamba kategoriškai.

  9. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Ačiū, Mindaugai, kad daliniesi savo pasvarstymais, kurie vėlgi kelia labai aktualius klausimus bei suteikia gaires temoms, kaip antai “Asmenybė institualizuotoje religijoje?”, “Kūrybinė asmens laisvė ir paklusnumas konfesinei dogmatikai”, “Religija už savo pačios sienų” ir pan. Tikrai norėtųsi šias temas pagvildenti.

  10. Mindaugas M.

    Per rimtai truputį 🙂 , jei bičiuliškai parašyta…. Man atrodo, kad religija praktiškai nebesulaukia klausimų. Žmogus jau nebeieško atsakymų, o nuo jų ginasi. Visas nūdienos “socialinis bendravimas” veikia tik dėka to, kad yra terpė kurti atsakymus ir išspraginti poreikius. Žmogus dabar maitinasi tuo, ką suvirškino, o ne, ką suvalgė. To dar nebuvo prieš 10 m. Labai nedėkinga padėtis ir krikščioniškos minties sklaidai… Nesu filosofas, bet įtariu, kad susiformuoti klausimui reikalinga tam tikra vidinė laisvė arba stiprus vidinis poreikis. Ir atvirkščiai, kur žmogus neturi laisvės, jam klausimai nekyla. Gyvenimas darosi panašus į Orvelo 1984-uosius. Iš čia kyla prielaida, kad reikalingas orumas, kad žmogus išdrįstų pažvelgt giliau ir aukščiau. Suvokimas, kad tau praustuvo ant galvos neužmes vien už tai, kad tu išdrįsai iškelti “tokį klausimą”. To stokoja islamas, kaip, beje ir religinės sektos.

  11. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Ačiū už padrąsinimą, Gediminai. Ar galima geriau pasakyti, nei tau pavyko? Ir aš širdingai trokštu, kad “tinklaraštis taptų vieta, kur gali vykti argumentuotas, pagarbus bei meilės tiesai kupinas pokalbis tarp ieškančių taikos bei tikros brolystės.” Sėjama sėkla daugėja, o drauge – išmintis, malonė, džiaugsmas. Šiandien kalbėjau su vienu bičiuliu telefonu, nors jis ir nerašo komentarų, tačiau visa širdimi dalyvauja, skaito, džiaugiasi šviesa. Man tai teikia didelę paguodą ir tikrą viltį. Tad ačiū ir tiems, kurie nerašo, bet viską skaito, palaiko. Te mūsų širdys sušyla prie bičiulių stalo.

  12. Gediminas

    Ačiū, kad rašai, mąstai ir ieškai bičiulystės, Giedriau. Perskaičiau šią trumpą, bet įkvepiančią recenziją. Man patiko. Tiek patiko, jog paskatino perskaityti knygą. Gaila, bet yra dar ne viena nepabaigta skaityti knyga. Myliu knygas. Todėl Rubšio pažintinį įvadą apie islamą skaityti gali tekti kiek vėliau. Tarpreliginio, tarpcivilizacinio dialogo bei krikščionių vienybės temos man labai rūpi. Tad gal šis Tavo tinklaraštis taps vieta, kur gali vykti argumentuotas, pagarbus bei meilės tiesai kupinas pokalbis tarp ieškančių taikos bei tikros brolystės. Norėčiau to.

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.