Vienas žmogus nusprendė išsilaisvinti iš jį pavergusio ir jo šeimą bei visą giminę ilgus metus žiauriai išnaudojusio plėšikaujančio kaimyno rankų. Tačiau pastarasis, supratęs, kad praras didelį savo pajamų šaltinį, patykojo ir užpuolęs jį stipriai sumušė.

Keliu, kuriame gulėjo kraujuojantis žmogelis, ėjo vienas jo kaimynas. Jis, nelaimėliui padavęs terbą su riekele duonos, pasiteisino, kad daugiau, deja niekuo negalįs padėti ir tikrai nemėtys akmenų į plėšiko daržą, nes antraip anas ateisi į jo paties namus ir taip pat apiplėš. Tai pasakęs, jis nuėjo.

Vėliau tuo pačiu keliu ėjo šiek tiek tolimesnis kaimynas. Priėjęs prie kraujais pasruvusio nelaimėlio padavė jam ąsotėlį aliejaus ir truputį binto, kad bent šiek tiek apsivalytų ir susitvarstytų savo žaizdas. Ir prisiekdamas pažadėjo, kad susiras plėšikaujantį kaimyną ir su juo pakalbės; jei reikėtų, daug kartų kalbėsis, nes juk kalbos per tvorą yra sugėdinusios ir pataisiusios ne vieną akiplėšą.

Jau visai vakarėjant tuo pačiu keliu ėjo iš už jūrų marių atvykęs ponas. Jis jau nemažai buvo girdėjęs apie tai, kas įvyko kelyje. Todėl ir nusprendė atvykti. Priėjęs prie vos ne mirtinai sužeisto, bet laisvės siekio nepraradusio žmogelio, pasakė, kad šis per daug aimanuojąs. Mat iš užjūrio jam buvo atsiųsta pakankamai pagalbos. Ir pateikė nelaimėliui popierėlį, kad šis jį neskaitęs pasirašytų. Paklaustas, kas ten parašyta, paaiškino.

Iš patikimų šaltinių sužinota, kad anksčiau kankintas, o dabar sumuštas ir apiplėštas žmogelis, visai nėra toks vargšas, kaip apsimeta. Savo žemės sklype jis slepiąs didelį lobį ir nenorįs su niekuo dalintis. Tačiau dabar, pasilpusiam jau teks skaitytis ir su kitų norais. Pusę lobio teks atiduoti. Juk kažkaip reikia susimokėti iš už užjūrio siųstą pagalbą.

Ir dar pridūrė, kad kenčiančiajam pasirašyti popierėlį esą labai naudinga. Juk bus paimtas ne visas lobis. O juk ir taip gali nutikti… Be to, kai iš už jūrų atvažiuos karučiai lobio gabenti, plėšikas kaimynas daugiau nebedrįs kojos į svetimą žemę kelti. Ant karučių išpaišytas herbas turįs magišką galią. O jei vis dėlto dėl savo kvailystės šis nepasirašysiąs, tegu jau pats save kaltina. Plėšiką jis paskelbsiąs savo draugu. Juk šis iš tiesų norėjęs tik gero. Pats jis tikrai niekada nebūtų kankinęs, užpuolęs ir mušęs. Taip elgtis jį išprovokavęs kitas užjūryje gyvenantis labai blogas žmogus, kurį, progai pasitaikius, jis būtinai į cypę pasodins.

Kaip jums atrodo, kuris iš trijų, ėjusių keliu, yra artimas patekusiam į plėšiko rankas?