Nors tiesa, jog šventi dalykai patys savaime teikia nuolankumo, pradedantieji jaučiasi esą tokie ugningi ir uolūs dvasiniuose dalykuose ir pamaldžiose praktikose, kad iš šios gausos jiems dėl netobulumo dažnai kyla tam tikra slapta puikybė, ir tuomet jie galiausiai ima jausti šiokį tokį pasitenkinimą savo darbais ir savimi. Iš to jiems dažnai kyla šiek tiek tuščias – o kartais ir labai tuščias – noras kalbėti apie dvasinius dalykus kitų akivaizdoje, o kartais net juos mokyti užuot patiems mokiusis; savo širdyje jie smerkia kitus, jeigu juose nemato tokio pamaldumo, koks jiems patinka, ir kartais tą net išsako balsu, šitaip panašėdami į fariziejų, kuris puikavosi šlovindamas Dievą už savo daromus darbus ir niekindamas muitininką (Lk 18, 11-12). Kryžiaus Jonas