Apie Henocho knygos atspindžius Jono Apokalipsėje.

Jono laiškai plėtoja Evangelijos pagal Joną mintis ir yra neatsiejama taip vadinamos Jono tradicijos dalis. Ji drauge su Corpus Paulinum (Pauliaus laiškais) nedvejotinai sudaro teologinės Naujojo Testamento minties esmę.

Dievas Tėvas yra virš mūsų, Dievas Sūnus dėl mūsų, o Dievas Šventoji Dvasia yra mumyse. Tai iš tiesų dovana Asmenyje. Šventajame Rašte Šventoji Dvasia apibūdinama įvairiais įvaizdžiais ir šioje laidoje išgirsite apie kelis iš jų. Taip pat sužinosite, kodėl lietuviai Šv. Rašto vertėjai taip skirtingai vertė gr. žodį Παράκλητος – Parakletas, kuriuo Jonas Jėzaus lūpomis apibūdina Šventąją Dvasią.

Pasitelkdamas Bažnyčios tėvus, kelis tapytojų paveikslus ir Šventąjį Raštą, kalbu apie Trivienio Dievo slėpinį, dėmesį sutelkdamas ties Šventąja Dvasia, ir kaip ją apibūdina Naujojo Testamento autoriai.

Apžvelgdamas Evangeliją pagal Joną, svarstau, kodėl žvejas iš Galilėjos galėjo parašyti tokį monumentalų dvasinį šedevrą, aptariu, kodėl lyginant su kitomis evangelijomis, ši yra išskirtinė.

Kaip Adomo testamentas koreliuoja su Apreiškimo knyga, Makabiejų knygomis ir Senojo Testamento pranašų žodžiais? Paskaita VDU Katalikų teologijos fakultete. Pirmoje dalyje aptariu apokaliptinės judėjų ir krikščionių literatūros ypatumus.

Drauge su Karlu Rahneriu meldžiuosi už krikščionių (ir ne tik) vienybę, apmąstydamas, kas į ją veda ir kas jai trukdo.

Aiškindamiesi sunkių Jėzaus žodžių, kad piktžodžiavimas prieš Dievo Dvasią nebus atleistas, prasmę, negalime apsieiti be egzorcizmo praktikos aptarimo. Labai svarbių įžvalgų atrandu ne tik evangelijų tekstuose, bet ir Tobito bei Juozapo Flavijaus knygose.

Pranašo Izaijo knyga nemažai kalba apie šabą. Ar ateis toks laikas, kai krikščionys vėl švęs šabą ir atnašaus deginamąsias aukas, kaip skelbia Izaijo pranašystė (Iz 56, 6-7)?

Mato ir Luko evangelijose aprašyta Jėzaus prasidėjimo iš Šv. Dvasios istorija iki mūsų dienų išlieka vienu karščiausių apologetinių klausimų: ar evangelijos yra klastotė, ar iš tikrųjų Dievui nėra nieko neįmanomo. Aptardamas angelo Gabrieliaus ir mergelės Marijos pokalbį, atkreipiu dėmesį į svarbesnes sąvokas ir kaip šią istoriją kritikavo priešiški Evangelijai graikai (Celsas „Tiesos žodyje”) ir judėjai (Toseftoje ir Talmude).

Iš keturių evangelistų vienintelis Matas supažindina mus su Juozapu, Marijos vyru. Kokias Juozapo savybes jis atskleidžia, rašydamas apie Jėzaus gimimą? Pažvelgiu į Justino Kankinio dialogą su žydu Trifonu, kuriame išryškėja skirtingas judėjų ir krikščionių požiūris į Senojo Testamento pranašysčių aiškinimą.

Korėjiečių mąstytojas Byung-Chul Hanas knygoje „Vita Contenplativa: pagyra neveiklumui“ rašo: „Be abejonių akimirkų mūsų pasivaikščiojimas virsta maršu“. Dvejoja ir didūs žmonės. Abejonės apninka ir šventuosius. Pasigilinsime, kodėl Jonas Krikštytojas, ruošęs kelią Kristui, liudijęs Jėzaus iš Nazareto didybę, juo sudvejojo.