Romėnų filosofas stoikas Lucijus Anėjus Seneka (4 m. pr. Kr. – 65 po Kr.) buvo apaštalo Pauliaus amžininkas. Nors Apaštalų darbų knygoje Lukas mums pasakoja apie Pauliaus ir kai kurių Epikūro pasekėjų bei stoikų disputą Atėnuose (Apd 17,16-20), jau Bažnyčios tėvai atkreipė dėmesį į Pauliaus ir Senekos etinių pamokymų panašumą bei tų pačių metaforų vartojimą. Nežiūrint to, kad Seneka nebuvo krikščionimi, Tertulijonas jam suteikė epitetą „dažnai vienas iš mūsų“, o Jeronimas pusantro amžiaus vėliau jį jau vadina „mūsų Seneka“.

Skaitykite toliau →

Gyvenimas yra nuolatinis klausimas, o atsakymas – kažkur anapus. Kas jį rado, tas mums nieko nepasakys. Taip teigia Regimantas Tamošaitis, pristatydamas savo esė rinkinį „Vien tik zuikiai naktyje“. Iš tiesų knygoje keliami įvairūs egzistenciniai klausimai yra pažįstami kiekvienam, apmąstančiam gyvenimo ir savo būties prasmę. Atsisakydamas „žinančiojo“ vaidmens, Regimantas leidžia pačiam skaitytojui ieškoti atsakymų. Gyvenimiškos refleksijos, perteikiamos su subtilia ironija, yra taiklios ir gyvos. Rašytojo plunksna raižo ne popierių, o širdį, priversdama tai kvatotis susiėmus pilvą, tai susigraudinti. Regimantui svetimas moralizavimas, kuriam taip lengva pasiduoti, svarstant gyvenimo vertės klausimus. Žvelgdamas į žmogaus nuopuolį ir vargą, jis nestoja į teisėjo vietą. Juk pragaras, kaip ir dangus, visai šalia ir kiekvienas gali jame prasmegti arba į jį pakilti.

Skaitykite toliau →

Šventadienio rytas. Sėdžiu netoli savo buto ant sukrautų pagatvyje nutašytų medžių, leidžiančių iš savęs sveiką miškų kvapą, kuriuo taip malonu kvėpuoti nusilpusiai krūtinei. Čia pat statomi nauji namai. Žemiau po kojų marguliuoja Ciurichas, toliau tviska nuo saulės spindulių ežeras, o už jo, dar rūku aptraukti, dūkso palši sniegų kalnai, tarsi kažin apie ką liūdnai susimąstę, tik debesys viršum jų blizga, saulės apšviesti.

Skaitykite toliau →

Jėzaus parabolės (palyginimai) apie Dievo karalystę nedvejotinai sudaro jo mokymo šerdį. Parabolė dažniausiai pasitelkia kokią nors gyvenimišką situaciją, idant paaiškintų kurį nors dvasinį dėsnį. Tiesioginis apreiškimo aiškinimas yra labiau būdingas apaštalų laiškams, o evangelijose Jėzus apie Dievą ir esminius egzistencinius klausimus kalba palyginimais. Matas ir Morkus net teigia, kad be palyginimų Jėzus apskritai nekalbėdavo, nors iš tikrųjų jo skelbime esama ir tiesioginių pamokymų.

Skaitykite toliau →

Ebeno Alexanderio knyga „Gyvas Dangaus įrodymas: neurochirurgo kelionė į pomirtinį gyvenimą“ (Proof of Heaven) skiriasi nuo Liardono „Aš mačiau Dangų“ ir Burpo „Dangus tikrai yra“ keliais svarbiais aspektais.

Visų pirma ji parašyta brandaus žmogaus, o ne perpasakota vaiko ar prisiminta iš vaikystės, praėjus aštuoniems metams. Be to, pasakotojas yra iškilus mokslininkas, medicinos mokslų daktaras, dirbęs prestižiniuose pasaulio institutuose, penkiolika metų darbavęsis Harvardo medicinos mokykloje, bet sykiu ir praktikuojantis neurochirurgas, Birgamo ir Moterų ligoninėje atlikęs daugybę operacijų pacientams, sergantiems įvairiomis smegenų ligomis.

Skaitykite toliau →

Koltono (Colton) Burpo istoriją apie jo kelionę į Dangų, kai jam buvo beveik ketveri, perpasakojo jo tėtis Toddas Burpo drauge su žurnaliste bei populiarių knygų autore Lynn Vincent. Dangus tikrai yra (Heaven is for real) tapo New York Times bestseleriu, pagal kurį 2014 m. buvo pastatytas to paties pavadinimo meninis filmas. Filmo nesu žiūrėjęs, bet knygą perskaičiau ir, tęsdamas knygų apie Dangų seriją, noriu pasidalinti savo įspūdžiais bei mintimis.

Skaitykite toliau →

Per savo gyvenimą esu perskaitęs mažiausiai tris knygas, kurių autoriai teigia pabuvoję Danguje. Ketvirtoji, be abejo, būtų Biblija, kurioje bent kelis kartus skaitome liudijimus tų, kurie buvo paimti į Dangų ir vėl sugrįžo į žemę. Pranašas Izaijas papasakojo regėjimą, kuriame matęs Dievo sostą ir dangiškas būtybes – serafus (Iz 6 sk.) Apaštalas Paulius apie savo perkėlimą anapusybėn užsimena dar lakoniškiau, sąmoningai vengdamas detalių. Jo mintis galima būtų perfrazuoti štai taip: „žinau žmogų… prieš keturiolika metų jis buvo paimtas į rojų… nežinau kaip… o tai, ką anas girdėjo, neįmanoma nusakyti žemiška kalba“ (2 Kor 12,2).

Skaitykite toliau →

Prieš du metus, labai sunkiu man metu (nors ir dabar jis nėra lengvas, bet visai kitoks) įsigijau Henry J. M. Nouweno knygą „Mylimojo gyvenimas“, įskaitytą paties autoriaus. Klausydamas su kiekvienu nauju skyriumi vis aiškiau suvokiau, jog Nouwenas yra buvęs ten, kur tuo metu buvau aš – giliame skausmo ir pasimetimo slėnyje. Tai man suteikė pasitikėjimo.

Skaitykite toliau →

Bičiulių rate aptariant kruvinuosius išpuolius Paryžiuje, prisiminta Antano Rubšio knyga „Islamas: religija, kultūra, valstybė“ (Katalikų pasaulis, Vilnius, 2002). Šioje lakoniškoje knygos recenzijoje paminėsiu kodėl ją verta perskaityti.

Knyga vertinga visų pirma dėl pagarbaus ir išlaikyto autoriaus žvilgsnio į vėliausiai užgimusią monoteistinę religiją. Tokios laikysenos mums šiandien labai reikia ne tik musulmonų, bet apskritai, Rubšio žodžiais tariant, „kitapus“ gyvenančių atžvilgiu. Be atvirumo kitokiam, be noro suprasti kitatikį mes užsidarome savo susikurtame pasaulyje ir tolstame nuo realybės ir Dievo, talpinančio visokius. Turėdami a priori „atsakymus“, bet nesistengdami pažinti tų, kurie kultūriškai ir religiškai skiriasi nuo mūsų, prasilenkiame su tiesa ir lengvai pasiduodame nepagrįstų homofobijų įtakai.

Skaitykite toliau →