Evangelistas Lukas dvi savo knygas adresavo „prakilniajam Teofiliui“. Galbūt šie Naujojo Testamento tekstai buvo skirti istoriniam asmeniui, Luko draugui – epitetas „prakilnusis“ (gr. kratistos) buvo vartojamas kreipiantis į gerbtinus, aukštą padėtį visuomenėje turinčius asmenis, pvz., į romėnų valdytojus. Tačiau, turint omenyje, kad graikiškas vardas Teofilis pažodžiui verstinas kaip „mylintis Dievą“, „Dievo draugas“, tikėtina, kad Evangeliją ir Apaštalų darbus Lukas dedikavo visiems mylintiems Dievą ir siekiantiems tapti jo bičiuliais.

Džiugu, kad prieš pat šventes pasirodė Lietuvos Biblijos draugijos išleistas naujas Evangelijos pagal Luką vertimas su komentarais. Jis papildo jau esančius šios serijos tekstus: Apaštalo Pauliaus laiškai (2021), Evangelija pagal Matą ir Evangelija pagal Morkų (2022). Palyginti su ankstesniais lietuviškais šventraščiais, naujas ekumeninis Naujojo Testamento vertimas turi kelis išskirtinius bruožus. Pirmas – tekstą rengia kolegija, sudaryta iš teologijos, senosios graikų kalbos ir lietuvių kalbos ir literatūros specialistų. Antras – išnašose pateikiami išsamūs komentarai remiasi tiek klasikinėmis, tiek moderniomis biblistų įžvalgomis. Ekumeninė perspektyva skaitytoją supažindina su pačiu tekstu, vengia skirtingų konfesinių jo interpretacijų. Tai pasakytina apskritai apie šių dienų biblistiką – palyginti su ankstesniais amžiais, ji ieško originalaus teksto prasmės, o ne įtvirtina vienos ar kitos konfesijos dogmatiką.

Toliau pateiksiu tik keletą ištraukų iš šio leidinio Pratarmės ir Įvado, galbūt jos pažadins norą per šias Kalėdas išgirsti naujai skambančią žinią Dievo bičiuliams.

Evangelijos pagal Luką ypatumai

Sinoptinės evangelijos (Mato, Morkaus ir Luko) yra panašios savo turiniu, pasakojimo kompozicija. Todėl jas verčiant ypatingas dėmesys skiriamas atsikartojantiems žodžiams ir frazėms – jie verčiami vienodai. Ankstesni lietuviški vertimai tokio nuoseklumo stokojo. Nors atskiri sinoptinių evangelijų paragrafai skamba panašiai arba identiškai, tačiau autorių leksika ir rašymo stilius skiriasi. Pavyzdžiui, Matas Jėzaus raginimą nesipriešinti piktam žmogui perduoda taip: „kas tau suduoda per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairį (Mt 5, 39). O Lukas vietoj veiksmažodžio strephō – atsukti renkasi veiksmažodį parechō – (pa)duoti, (pa)(at)kišti, (pa)siūlyti, galbūt siekdamas labiau pabrėžti geranoriškumą, kurio Jėzus laukia iš susiduriančių su smurtu savo mokinių: „Kas trenkia tau per skruostą, tam atkišk ir kitą“ (Lk 6, 29). Paralelinėje to paties Kalno pamokslo eilutėje pagal Matą Jėzus ragina būti tobulais, o pagal Luką – gailestingais (plg. Mt 5, 48; Lk 6, 29).

Lukas vienintelis iš sinoptinių autorių Jėzaus pamokymą apie mokinystės kainą praplečia laiko aplinkybe, kuri šiam pamokymui suteikia gilesnę prasmę – savo kryžių reikia nešti kasdien (Lk 9, 23). Savęs praradimas, sekant Kristumi, yra ne vienkartinis, o tęstinis veiksmas (plg. Mt 16, 24–26, Mk 8, 34–37). Mato ir Morkaus evangelijose Dievo žodžiu vadinamas Senasis Testamentas, o Lukui Dievo žodis (gr. logos tou theou) – jau yra ir Kristaus Evangelija (5, 1; 8, 21; 11, 28). Tik Lukas vartoja daiktavardį nomikos – įstatymininkas, Įstatymo (Toros) žinovas, aiškintojas (10, 25, 11, 45 ir kt.). Šiuos ir į kitus Evangelijos pagal Luką ypatumus, kaip antai, kodėl skiriasi Mato ir Luko pateik- tos Jėzaus genealogijos ir malda „Tėve mūsų“, skaitytojas ras komentaruose.

Pavyzdžiui, Lukas du kartus pavartoja graikišką žodį – kataluma – buveinė, būstas, kambarys (2, 7 ir 22, 11). Tačiau vertėjai šį žodį vienu atveju versdavo užeiga, kitu – kambarys, taip formuodami nuomonę, kad Jėzus gimė užeigos tvarte. Vis dėlto gilesnė evangelijos egzegezė atskleidžia, kad, turėdamas omenyje užeigą, Lukas vartoja žodį pandocheion (10, 34), ne kataluma. Šios įžvalgos bei archeologiniai atradimai padeda daryti pagrįstą prielaidą, kad Jėzus gimė Juozapo giminaičių namuose.

Evangelijos pagal Luką istoriškumas

Siekdamas evangelijai suteikti istorinio pagrįstumo, Lukas Jėzaus gimimo kontekstą papildo istorinėmis detalėmis: „Tomis dienomis išėjo cezario Augusto įsakymas surašyti visą pasaulį. Šis pirmasis surašymas vyko Kvirinui valdant Siriją. Tad visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas iš Galilėjos miesto Nazareto užkopė į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, – nes jis buvo iš Dovydo namų ir giminės“ (2, 1–5). Nuo patristinio amžiaus šie teiginiai sulaukė nemenko dėmesio, ypač naujaisiais laikais. Laikantieji evangelijas nepatikimu istoriniu šaltiniu paprastai nurodo būtent šią Luko evangelijos vietą. Pagrindiniai jų argumentai susiję su Luko minimų asmenų ir datų, kurias galime nustatyti iš kitų šaltinių, neatitikimu. (1) Kvirinas tapo Sirijos valdytoju po Erodo Didžiojo mirties 4 m. pr. Kr., o evangelijos teigia, kad Jėzus gimė Erodui esant gyvam (Lk 1, 5; Mt 2, 1). (2) Nepagrįsta Juozapo ir Marijos kelionę į Betliejų sieti su Kvirino surašymu, kuris vyko 6–7 m. (3) Iš mus pasiekusių istorinių šaltinių nėra pagrindo teigti, kad pirmasis Romos cezaris (Oktavianas) būtų vykdęs visos imperijos surašymą, kaip teigia Lukas.

Atsiliepiant į šiuos argumentus, visų pirma paminėtina, kad apie Romos senatorių Kviriną daugiausia sužinome iš Juozapo Flavijaus. Šis autorius rašo, kad cezario įsakymu Kvirinas atvyko į Siriją, idant būtų šios tautos teisėju ir surašytų žmonių turtą (Žydų senovė 18), taip pat nuvyko į Judėją, kuri po Erodo sūnaus Archelajo ištrėmimo buvo prijungta prie Sirijos (6 m.). Kvirino vykdytas cenzas sukėlė žydų pyktį bei maištą, kuriam vadovavęs Judas Galilėjietis ragino žydus sukilti prieš Romą, naujus mokesčius prilygindamas vergijai. Reikia pabrėžti, kad tą patį Judą Galilėjietį Apaštalų darbuose mini ir žydų sukilimą su surašymu taip pat sieja ir Lukas (Apd 5, 37). Tad akivaizdu, kad evangelistas išmano I a. istoriją, ir visai nepanašu, kad jis painioja faktus.

Luko minimos istorinės Jėzaus Kristaus gimimo aplinkybės nepraslydo pro Bažnyčios tėvų akis. Tertulijonas teigė, kad žmogišką Kristaus kilmę patvirtina tuo metu Judėjoje vykusio cenzo duomenys. Tiesa, cenzas, pasak jo, buvo vykdomas Saturino (Prieš Markioną 4, 19, 10). Gali atrodyti, kad Tertulijonas pataiso Luko padarytą klaidą, patikslindamas romėnų pareigūno, atsakingo už surašymą, vardą. Tačiau Justinas Kankinys net tris kartus tvirtina tą patį, ką ir Lukas – Jėzus Kristus gimė Betliejuje, ir tuo galima įsitikinti, patikrinus gyventojų surašymo įrašus, padarytus pirmojo Judėjos prokuratoriaus Kvirino (I Apologija 34 ir 46; Pokalbis su žydu Trifonu 78). Aptardamas Kristaus kilmę, Euzebijus Cezarietis taip pat mini Kvirino vykdytą surašymą Sirijoje ir Judėjoje ir cituoja mūsų jau aptartą Juozapo Flavijaus ištrauką (Bažnyčios istorija 1, 5).

Dabar jau galime aiškintis datų neatitikimą, kuris iškyla, lyginant evangelijų ir Juozapo Flavijaus Žydų senovės tekstus. Nors biblistai yra pateikę ne vieną aiškinimą, išsprendžiantį „Luko klaidą“, įtikimiausias yra šis. Juozapą keliauti į gimtąjį miestą Betliejų Judėjoje įpareigojo surašymas, kuris buvo vykdomas prie Judėjos karaliaus Erodo Didžiojo, tikėtina, apie 6–5 m. pr. Kr. Surašymui vadovavo Saturinas, tačiau jame dalyvavo ir Kvirinas, tik ne kaip valdytojas, o kaip prokuratorius. Justino Kankinio teiginys, kad Kvirinas buvo epitropos en Ioudaiai – Judėjos prokuratorius, patvirtina šią prielaidą. Žodis epitropos gali apibūdinti bet kokį aukštesnį romėnų valdžios pareigūną, kaip antai Luko minimą Erodo namų valdytoją (8, 3). Be to, ir Juozapas Flavijus, aprašydamas vykdytą cenzą, mini, kad drauge su Kvirinu į Judėją buvo pasiųstas kitas žymus asmuo, Koponijus. Taigi surašymui vadovavo ne vienas, o du cezario įgalioti asmenys. Taip galėjo būti ir per ankstesnį cenzą: jam vadovavo Saturinas drauge su Kvirinu. Tikėtina, kad surašymas nebuvo užbaigtas, todėl maždaug po dvylikos metų jį pratęsė Kvirinas, tapęs Sirijos hegemonu. Lukas Kviriną evangelijoje pristato aukštesniu titulu – hēgemoneuontos tēs Surias (2, 2), nors Kvirinas jį gavo vėliau. Beje, ir Juozapas Flavijus patvirtina, kad prieš tapdamas konsulu ir Sirijos valdytoju Kvirinas užėmė įvairius valdžios postus. Todėl prielaida, kad Kvirinas dalyvavo ne viename, o dviejuose cenzuose, arba keliuose to paties cenzo etapuose – pirma kaip prokuratorius Judėjoje, o paskui kaip valdytojas Sirijoje – yra labai tikėtina. Nors kiti išlikę istoriniai šaltiniai ir nesuteikia žinių apie cezario Oktaviano ediktą surašyti visus valstybės gyventojus, tai nereiškia, kad tokio edikto negalėjo būti ir kad evangelistas jį prasimanė. Papirusų tyrėjai teigia, kad I a. Romos imperijoje buvo nuolat vykdomi vietiniai atskirų provincijų, kaip antai Egipto, Sirijos, Judėjos, cenzai, liudijantys imperinę apmokestinimo politiką. Senovės pasaulio pažinimas plečiasi ir kasmet papildomas naujais moksliniais atradimais, tačiau jau turimų duomenų, kuriuos aptarėme, pakanka istoriniam evangelijų patikimumui pagrįsti.

Galiausiai paminėtinas dar vienas aiškinimas, mėginantis grynai lingvistiškai išspręsti šį istorinių šaltinių neatitikimo rebusą. Graikų kalbos žodis prōtos reiškia pirmas, tačiau prieš genetyvo (kilmininko) linksnį jis gali reikšti anksčiau, prieš. Tokiu atveju Luko žodžius galėtume versti ir taip: „Šis surašymas vyko prieš Kvirinui valdant Siriją“ (Lk 2, 2). Tai vėl patvirtintų mūsų aptartą požiūrį, kad surašymas vyko keliais etapais. Lukas pamini šias istorines detales, idant skaitytojas nedvejotų jo pasakojimo istoriškumu, tačiau Jėzų esant Dievo Sūnų atskleidžia evangelijos teologija.

Evangelijos pagal Luką teologija

Viena iš kertinių Luko teologijos sąvokų yra išgelbėjimas. Dktv. sōtēria – išgelbėjimas ir sōtēr – Gelbėtojas sinoptinėse evangelijose pasitaiko tik Evangelijoje pagal Luką ir Apaštalų darbuose. Lukui bene geriausiai iš visų sinoptikų pavyko lakoniškai apibūdinti Jėzaus Kristaus misijos esmę: „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti to, kas pražuvę“ (19, 10). Tarp Jėzaus „atrastųjų“ yra mokesčių rinkėjai (5, 27–32; 19, 2–10), samariečiai (17, 11–19), nuodėmingos moterys (7, 36–50; 8, 2–3), piktųjų dvasių valdomi žmonės (8, 26–39) ir piktadariai (23, 42–43).

Iš visų evangelistų tik Lukas papasakoja tris Jėzaus palyginimus, formuojančius Naujojo Testamento soteriologiją. Tai palyginimai apie ganytojo surastą pražuvėlę avį (15, 4–7), apie šeimininkės pamestą ir vėl atrastą drachmą (8–10) ir apie pražuvėlį sūnų, kuris iš pradžių pasiėmęs savo turto dalį palieka tėvo namus, bet, svetimoje šalyje iššvaistęs visus pinigus, susipranta ir sugrįžta pas tėvą (15, 11–32). Ne tik šie trys, bet ir palyginimas apie gailestingąjį samarietį (10, 30–37) pabrėžia gelbstinčią dangiškojo Tėvo malonę, gailestingumą ir meilę nuodėmės sužalotam žmogui.

Šių savybių labiausiai stokoja išoriškai pamaldūs, savimi pasitikintys fariziejai, Rašto aiškintojai (5, 30; 7, 30; 11, 53; 18, 11–12) ir įstatymininkai. Vien Luko evangelijoje skamba fariziejaus malda, į dienos šviesą iškelianti paslėptą fariziejišką išdidumą: „Dieve, dėkoju tau, jog nesu kaip kiti žmonės ‒ plėšikai, apgavikai, svetimautojai“ (18, 11). Nuodėmingi, tačiau nuolankūs ir Jėzų mylintys žmonės gauna nuodėmių atleidimą ir sulaukia Kristaus paguodos. Tarp jų moteris, kuri ašaromis laistė Jėzaus kojas ir šluostė jas plaukais (7, 36–50; šio epizodo taip pat nerandame kitų sinoptikų evangelijose): „jos gausios nuodėmės atleistos, nes ji labai pamilo“ (7, 47). Lukui – tai Kristaus Evangelijos esmė: kad ir kaip žemai žmogus būtų kritęs, kad ir kokių didelių nuodėmių padaręs, jeigu jis ateina pas Jėzų Kristų ir jį pamilsta, Dievas tokį žmogų išteisina, išgelbsti ir skiria jam garbingą vietą savo Karalystėje.

Vis dėlto svarbu ne tik ateiti pas Kristų, bet ir būti dėmesingam jo mokslui. Bene ryškiausiai šią krikščioniškos mokinystės sąlygą atskleidžia Luko papasakota Jėzaus viešnagė Mortos ir jos sesers Marijos namuose (10, 38–42). Kitose evangelijose šio epizodo nerandame. Priešpriešindamas dvi seseris, Lukas atkreipia skaitytojo dėmesį į tai, kad net stropus tarnavimas gali atitraukti tikintįjį nuo Kristaus. Kad Dievo žodžio nepaisymas sulaukia tragiškų pasekmių, perspėja dar vienas tik Luko evangelijoje esantis pamokymas (16, 19–31), skatinantis skaitytoją būti dosniu ir rūpintis vargšais: „Jei Mozės ir Pranašų neklauso, net jei kas ir iš mirusiųjų prisikeltų, jų neįtikins“ (16, 31).

Evangelijoje plėtojamas ir Dievo anksčiau duotų pažadų išsipildymo motyvas. Jau pasakojimo pradžioje (1–2 sk.) skaitytojas yra panardinamas į Senojo Testamento simbolių pasaulį: Jeruzalės šventyklą su jos kunigais, maldomis bei garbinimo giesmėmis, šlovinančiomis Dievo ištikimybę ir skelbiančiomis Sandoros pažadų išsipildymą. Vėliau jau paties Kristaus tarnystę charakterizuoja aiškus supratimas, kad dabar pildosi išankstinis Dievo sumanymas. Aprašytuose įvykiuose, ypač Jėzaus kentėjimuose ir mirtyje, nėra nieko atsitiktinio (18, 31–33; 24, 44–47).

Evangelijos pabaiga nuteikia skaitytoją laukti tęsinio. Jėzus liepia mokiniams likti Jeruzalėje ir laukti Tėvo pažado (24, 49). Šie žodžiai atkartoja evangelijos pradžioje Jono Krikštytojo skelbtą žinią: „ateina stipresnis už mane, kuriam nesu vertas atrišti sandalų raištelio ‒ jis krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (3, 16). Taip skaitytojas yra paruošiamas pasakojimui apie Šventosios Dvasios atėjimą per Sekmines, kurį Lukas aprašo Apaštalų darbuose (Apd 2 sk.). Šventosios Dvasios vaidmuo neapsiriboja vien Kristaus tarnyste (plg. 4, 1.14.18; 10, 21) – Dievo Dvasia veikia ir Marijos (1, 35), ir Jono Krikštytojo, ir kitų žmonių, kaip antai Elzbietos (1, 41), Zacharijo (1, 67) ir Simeono (2, 27) gyvenime. Dangiškasis Tėvas duoda Šventosios Dvasios tiems, kurie jos prašo (11, 13). Tai gausiais pavyzdžiais Lukas patvirtina jau Apaštalų darbuose.