Dar vienas tekstas, plėtojantis Dievo meilės temą, – ištrauka iš Henri Nouweno knygos Mylimojo gyvenimas. Jau esu rašęs, kad knyga paliko gilius įspaudus mano sieloje, sustiprino sunkiu metu ir suteikė jėgų pasitikėti Dievu. Žinia, kuria su savo bičiuliu, žurnalistu Fredu Bratmanu betarpiškai dalinasi Nouwenas, apreiškia esminį Dievo santykio į žmogų aspektą. Tik patirdami, jog esame mylimi ir kad tos meilės jokiu būdu negalime nusipelnyti, pradedame gyventi taip, kaip Dievas yra mums skyręs. Visiškai pritariu Nouwenui, kad buvimas mylimuoju išreiškia esminę žmogiškos egzistencijos tiesą.

Būti mylimuoju

Nuo tos dienos, kai manęs paprašei, kad tau ir tavo draugams parašyčiau apie dvasinį gyvenimą, aš vis galvojau, ar yra koks nors vienas žodis, kurį norėčiau matyti išlikusį jūsų atmintyje po to, kai perskaitysite viską, ką norėjau pasakyti. Per pastaruosius metus šis žodis palengva išniro iš mano širdies gelmių. Tas žodis – „mylimasis“; esu įsitikinęs, kad jis man dovanotas tavo ir tavo draugų labui. Būdamas krikščionis, pirmą kartą išgirdau šį žodį pasakojime apie Jėzaus Nazariečio krikštą. „Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandis ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3, 17; plg. Mk 1, 11; plg. Lk 3, 22). Daug metų skaičiau šiuos žodžius, net vartodavau juos pamoksluose bei paskaitose, tačiau tik po mūsų pokalbių Niujorke jie įgijo prasmę, pranokstančią manąją tradiciją. Gausūs mūsų pokalbiai sukūrė manyje tvirtą vidinį įsitikinimą, kad žodžiai: „Šitas yra mano mylimasis“ atskleidžia slapčiausią visų pasaulyje gyvenančių žmonių tiesą, ar jie priklausytų kokiai nors konkrečiai religinei tradicijai, ar ne.

Fredai, aš noriu tau pasakyti tik viena: „Tu esi mylimasis“; nuoširdžiai tikiuosi, kad išgirsi šiuose tau ištartuose žodžiuose visą meilės dovanojamą švelnumą ir jėgą. Vienintelis mano troškimas – pasiekti, kad šie žodžiai aidu atsilieptų visose tavo esybės kertelėse – „Tų esi mylimasis“.

Didžiausia dovana, kurią tau gali suteikti mano draugystė, – tai tavo buvimo mylimuoju dovana. Galiu ją dovanoti tik tiek, kiek pats esu jos gavęs. Ar ne čia ir yra draugystės esmė: suteikti draugui dovaną – būti mylimuoju?

Taip, yra ir balsas, kuris iš aukštybių ar iš vidaus šnabžda arba garsiai taria: „Šitas yra mano mylimasis, kuriuo aš gėriuosi.“ Tikrai nelengva išgirsti tą balsą pasaulyje, pilname kitų balsų, be paliovos šaukiančių: „Tu niekam tikęs, tu bjaurus, bevertis ir niekingas, tu niekas – bent jau tol, kol įrodysi, kad tai netiesa.“

Šie neigiantys balsai tokie garsūs ir įkyrūs, kad jais lengva patikėti. Tai baisūs spąstai. Tai savęs paniekinimo spąstai. Metams bėgant supratau, kad didžiausi mūsų gyvenimo spąstai yra ne sėkmė, ne populiarumas ar galia, o savęs paniekinimas. Sėkmė, populiarumas ir galia iš tiesų gali tapti didelėmis pagundomis, tačiau dažniausiai visa tai vilioja dėl to, kad tai yra kur kas stipresnės pagundos – savęs paniekinimo – dalis. Jei patikime balsais, kad mes esą beverčiai ir nenusipelnę meilės, tada sėkmę, populiarumą ir galią lengvai galime palaikyti patraukliais dalykais. Tačiau tikrieji spąstai – tai savęs niekinimas. Nuolat pats stebiuosi, kaip lengvai pasiduodu šiai pagundai. Vos tik mane kas nors apkaltina ar sukritikuoja, vos tik kas nors atstumia, apleidžia ar palieka, tuojau imu galvoti: „Na štai dar vienas įrodymas, kad esu niekam tikęs.“ Užuot kritiškai įvertinęs aplinkybes ar pasistengęs suprasti savo ir kitų asmenų ribotumą, esu linkęs kaltinti save, ir ne vien už tai, ką padariau, bet ir už tai, kas esu. Tamsioji mano pusė kalba: „Esu niekam vertas… Nusipelniau būti nustumtas, pamirštas, atstumtas ir apleistas.“

Galbūt tau atrodo, kad išpuikimas yra didesnė pagunda už savęs niekinimą. Bet argi išpuikimas iš esmės nėra išvirkščioji saviniekos pusė? Argi ne išpuikimas yra kelti save ant pjedestalo, kad nesimatytų, koks esi iš tikrųjų? Argi išpuikimas, jeigu įdėmiau pažvelgsime, nėra tik dar vienas būdas įveikti menkavertiškumo jausmus? Ir save niekindami, ir pasikėlę į puikybę atitrūkstame nuo tikrovės; tada tampa labai sunku, o gal net neįmanoma, pasiekti švelnaus žmogiškojo bendrumo. Gerai žinau, kad ir puikuodamasis savimi dažnai pats jaučiu dvejones, o savęs niekinimas maskuoja nemenką išdidumą. Nesvarbu, ar esu išpuikęs, ar jaučiuosi menkas, vis tiek prarandu ryšį su savąja tiesa ir deramai nebesuvokiu tikrovės.

Tikiuosi, kad tau pavyks įžvelgti savyje saviniekos pagundą, kad ir kaip ji reikštųsi – puikybe ar savęs menkinimu. Neretai savęs niekinimas laikomas tik neurotiška asmenybės nesaugumo išraiška. Bet neurozė dažnai būna kur kas gilesnių žmogaus tamsių bruožų psichinė išraiška. Šie bruožai išryškėja tada, kai žmogus pradeda blogai jaustis. Savęs niekinimas yra didžiausias dvasinio gyvenimo priešas, nes jis priešinasi šventajam balsui, vadinančiam mus „mylimaisiais“. Buvimas mylimuoju išreiškia esminę mūsų egzistencijos tiesą.

Apie tai kalbu taip tiesiai ir paprastai todėl, kad buvimo mylimuoju potyris niekada nebuvo man visai svetimas, tačiau niekaip nebūčiau galėjęs jo pavadinti esmine savo tiesa. Sukau aplink jį tai didesnius, tai mažesnius ratus, vis ieškodamas ko nors, kas galėtų mane įtikinti, jog tikrai esu mylimasis. Tarsi tyčia atsisakydavau išgirsti iš pačių mano esybės gelmių kalbantį balsą: „Tu esi mano mylimasis, tavimi aš gėriuosi.” Tas balsas niekada nebuvo nutilęs, tik aš, atrodo, mieliau klausiau kitų, garsesnių balsų, kartojančių: „Įrodyk, kad esi ko nors vertas, padaryk ką nors svarbaus, įspūdingo arba galingo, ir tada galbūt pelnysi meilę, kurios taip trokšti. “ O tasai tykus, švelnus balsas, kalbantis širdies tyloje ir vienumoje, taip ir liko neišgirstas; bent jau aš juo nepatikėjau.

Tas tykus, švelnus balsas, šaukiantis mane mylimuoju, yra kreipęsis į mane daugybę kartų. Mano tėvai, draugai, mokytojai, studentai ir daugybė nepažįstamųjų, su kuriais mano keliai buvo susikirtę, kiekvienas savaip kalbėjo tuo balsu. Daug žmonių yra manimi švelniai ir maloniai rūpinęsi. Mane kantriai ir atkakliai mokė. Skatino nesustoti, kai būdavau besudedąs ginklus, ragino mėginti dar kartą, kai kas nors nepavykdavo. Už sėkmę mane girdavo ir apdovanodavo. Bet kažkodėl visų šių meilės ženklų nepakako mane įtikinti, kad esu mylimasis. Šis tarsi tvirtas mano pasitikėjimas savimi visada slėpė klausimą: „Jei visi tie žmonės, kurie skiria man tiek daug dėmesio, galėtų įžvelgti ir pažinti giliausią mano savastį, ar ir tada jie vis dar mane mylėtų?“ Šis kankinantis klausimas, dylantis iš vidinių šešėlių, nesiliovė manęs persekiojęs ir vertė bėgti iš ten, kur galima išgirsti tykųjį balsą, vadinantį mane mylimuoju.

Manau, supranti, apie ką aš kalbu. Tikriausiai tu, kaip ir aš, tikiesi, kad galiausiai atsiras koks nors žmogus, daiktas ar įvykis, kurie tau suteiks taip trokštamą vidinės gerovės pojūtį? Turbūt dažnai tikiesi: „O gal ši knyga, idėja, kursai, kelionė, darbas, šalis, artimas, žmogus pagaliau patenkins giliausią mano troškimą“. Tačiau, laukdamas tos paslaptingos akimirkos, lakstai tarsi galvą pametęs, kupinas nerimo, be poilsio, vis kažko trokšdamas ir piktas, niekada nesijausdamas visai patenkintas. Žinai, kad prisiverti nesustoti, nuolatos ką nors veikti, tačiau sykiu svarstai, ar galiausiai ką nors tuo pasieksi. Tai kelias, vedantis į dvasios išsekimą ir nuovargį. Kelias į dvasinę mirtį.

Bet juk nei tau, nei man nereikia žudytis. Mes esame mylimieji. Buvome karštai mylimi dar prieš tai, kai mus pamilo ar sužeidė mūsų tėvai, sutuoktiniai, vaikai bei draugai. Tokia yra mūsų gyvenimo tiesa. Norėčiau, kad tu ją įsisąmonintum. Šią tiesą taria balsas, sakantis: „Tu – mano mylimasis“.

Labai atidžiai viduje įsiklausęs į šį balsą, savo esybės šerdyje išgirstu tokius žodžius: „Aš šaukiau tave vardu nuo pat pradžių. Tu esi mano, o aš – tavo. Tu mano mylimasis, tavimi aš gėriuosi. Sukūriau tave žemės gelmėse, išaudžiau tave motinos įsčiose. Įrėžiau tave savo delnuose, paslėpiau savo glėbio šešėlyje. Žvelgiu į tave su begaliniu švelnumu, rūpinuosi tavimi atidžiau, negu motina rūpinasi savo kūdikiu. Suskaičiavau kiekvieną plaukelį ant tavo galvos, vedžiau tave kiekviename žingsnyje. Kad ir kur eitum, aš eisiu drauge, kad ir kur sustotum pailsėti – aš tave globosiu. Duosiu tau maisto, kuris numalšins tavo alkį, ir gėrimo, kuris patenkins tavo troškulį. Neslėpsiu nuo tavęs savo veido. Tu pažinsi mane kaip savą, kaip ir aš tave pažįstu ir laikau savu. Tu man priklausai. Aš tavo tėvas, tavo motina, tavo brolis, tavo sesuo, tavo mylimasis ir tavo sutuoktinis… Taip, net tavo vaikas… Ten, kur esi tu, esu ir aš. Niekas niekada mūsų neišskirs. Mes esame viena. “

Kaskart, įdėmiai įsiklausęs j balsą, vadinantį tave mylimuoju, pajusi savyje troškimą vis ilgiau ir atidžiau jo klausytis. Tarsi dykumoje būtum aptikęs šaltinį. Palietęs drėgną žemę, nori kasti vis giliau.

Pastaruoju metu ne juokais kasiau ir žinau, kad tik dabar pradedu įžvelgti srovelę, prasiveržiančią pro sausą smėlį. Privalau kasti be paliovos, nes toji srovelė išteka iš didžiulės talpyklos, slypinčios mano gyvenimo dykumoje. Gal žodis „kasti“ čia nėra tinkamiausias, nes jis reiškia sunkų, alinantį darbą, kuris galiausiai suteikia galimybę numalšinti troškulį. Gal mums tiek ir tereikia – nupūsti sausą smėlį, kuris dengia šaltinį. Gal mūsų gyvenimuose to smėlio ištisi kalnai, bet Tas, kuris taip trokšta numalšinti mūsų troškulį, pagelbės mums juos pašalinti. Iš tikrųjų mums tereikia tik didžiulio noro surasti vandenį ir jo atsigerti.

Tu nugyvenai mažiau metų negu aš. Veikiausiai dar norėsi ilgiau apsidairyti aplink prieš nuspręsdamas, kad dvasinis gyvenimas vertas visų šių pastangų. Bet aš dėl tavęs šiek tiek nekantrauju, nes nenoriu, kad tuščiai sugaištum per daug laiko! Man liko gyventi mažiau negu tau. Tikiuosi, kad tau viskas priešingai. Todėl noriu tave jau dabar įspėti, kad neįsiveltum į paieškas, kurios tau tik trukdys. Neturėtum nei tapti manipuliuoti linkusio pasaulio auka, nei pakliūti į kokios nors priklausomybės žabangas. Gali jau dabar apsispręsti siekti tikrosios vidinės laisvės ir iš tikrųjų ją rasti.

Tad jei tikrai nori pradėti mylimojo kelionę, turėsiu dar daug ką tau pasakyti, nes dvasinio gyvenimo kelionei reikia ne tik ryžto, bet ir tam tikrų žinių apie vietovę, kuria ketini keliauti. Nenoriu, kad keturiasdešimt metų klaidžiotum dykumoje, kaip tavo dvasios protėviai. Net nenoriu, kad užtruktum joje taip ilgai, kaip aš buvau užtrukęs. Tu man labai brangus, tu mano draugas, kurį tikrai myliu. Nors tiesa yra ta, kad kiekvienas viską turi išmokti pats, aš vis dėlto tikiu, jog galima pasistengti apsaugoti mylimus žmones nuo tų klaidų, kurias patys esame padarę. Dvasinio gyvenimo kelionėje reikia vedlių. Puslapiuose, kuriuos noriu tau parašyti, ketinu tapti tavo vedliu. Tikiuosi, dar nepraradai noro eiti kartu.

Henri J. M. Nouwen, Mylimojo gyvenimas, Katalikų pasaulio leidiniai, 2008.